2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Latvijos dienoraščiai (2). Baltoji kopa, miško serbentai ir meškos paslauga

2014 m. liepos 27 d., sekmadienis

Šįryt pakilti su saule nebeužteko jėgų. 7.17 val. Šeima tebemiega. Jei vakarykštei nakvynės vietai skyriau 5 žvaigždutes iš 5 galimų, tai šiai vietai, kurioje dabar esame, skirčiau 3, nors, įvertinęs neišpasakytą ramybę, nepagailėčiau ir 4. Juolab vėl pavyko išvengti kempingų, kurie, prismaigstykite mane palapinės pagaliukais, niekaip nepajėgia sužavėti ir pavilioti. Nors tu ką... Ne dėl kainų. Dėl turgaus dvasios, kuri paprastai ten tvyro.
Tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje akis neužmato nė vieno žmogaus. Keista, bet vos tik parašiau praeitą sakinį, iš miško glūdumos išlindo trijulė ir latviškai pasisveikino: „Sveiki!“ (kirčiuoti pirmąjį skiemenį). Koks čia dar latviškai, taigi lietuviškai! Turbūt vyras, žmona ir jau išstypusi dukra. Praėjo pro mūsų palapines, pasuko į kairę ir lėtai nužingsniavo palei jūrą.
Krantas... Iš palapinės jūra ranka pasiekiama. Vaizdas pramerkus akis.
Tiesa, nosį šiek tiek riečia papuvusio dumblo kvapas. Niekis. Pačioje pakrantėje auga ir lapuočiai. Šalia palapinių – apversta valtis. Jei neturėtume kur nakvoti, būtų galima šeimyniškai palįsti po ja. Trijulė jau braido jūroje, o saulė visai įsibrido į dangų. Iki pažastų.
Kokia buvo vakarykštė diena? Gana rami, ne be akcentų. Prisimaudę kisieliškai šiltoje rytinėje jūroje (rytinė jūra vietoje rytinės kavos, kurios jau senokai neragavome), susipakavome mantą ir, padėkoję nuostabiam krantui, išriedėjome į pagrindinį kelią, pavažiavome juo šiek tiek atgal, kad išsimatuotume atstumą nuo miestelio Mersrags iki posūkio į mišką, padovanojusio nakvynę. 4 kilometrai. Kas ten žino, gal kada nors gyvenime dar čionai teks sugrįžti...
Pravažiavę kempingą, kurio praeitą vakarą nepasirinkome (Saules kempings), supratome, kad čia kažkas šiandien dedasi: automobiliai apkabinti vėliavėlėmis su kaukolėmis, apklijuoti nedideliais numeriukais, kai kurie papuošti balionais. Kilo įtarimas, kad vyksta kažkas panašaus į šventines lenktynes. Įtarimas vėliau pasitvirtino: Latviją siaubia nuotaikingas ralis, kurio finišas – Kolkoje, kurlink mes dabar ir traukiame. Kolkos rage ralio dalyvių jau laukia scena, muzikantai, koncertas. Kiekvienoje šalyje žmonės prisigalvoja savų kvailybių. Kaip kitaip išgyventum?..
Užnugaryje palikę sambrūzdį, akmenuotą Mersrags pakrantę, vištiškai išsipusčiusias latvių merginas-šventės dalyves, vėl sugrįžome į savo pagrindinę trasą ir neraliuodami judėjome tolyn.
Dėmesio verta vieta, kurią aplankėme pravažiavę gan jaukų Rojos miestelį – dešinėje kelio pusėje esanti Baltoji kopa (Balta kapa). Medinis apžvalgos takas vingiuoja virš didelės baltutėlės kopos, o jos apačioje nesrauniai teka medžiais užvirtęs upelis, panašus į mūsiškę Ūlą. Nuotraukomis sunku perteikti įspūdingą jausmą, bet visgi:
Sakų aromatas per odą skverbiasi į žmones. Pažintiniu taku apėję aplink kopą ir upelį, miške visai netikėtai aptikome raudonųjų serbentų krūmą.
Uogos didelės ir skanios. Rūgštus desertas. Po rūgštaus deserto važiavome pirkti rūkytos žuvies (kupinatas zivis). Už miestelio Melnsils pasukome į kairę. Kiek atokiau nuo plento kaimo troboje įsitaisiusi nedidelė žuvies krautuvėlė. Pardavėja rusiškai nekalba – vien latviškai. Pasiūlė mums žuvies „be ašakų“. 10 eurų kilogramas. Tokios siauros rūkytos žuvies juostelės be kaulų. Paprašėme šiek tiek pasverti – ne taip ir brangu. Išties gardžios. Kitos žuvys pigesnės. Nustebino tai, jog čia rūkytą žuvį parduoda kilogramais (sveriamą), o ne vienetais, kaip paprastai būna mūsų pajūryje.
Už Melnsils – koralinių rifų vietovė. Jokių rifų, aišku, nesimato, bet čia buvo mūsų atokvėpio vieta (atpūtas zona). Vaikai kaip begemotai turškiasi vandenyje – prie jūros susiformavusiuose baseinėliuose, kuriuose vanduo įkaitęs kone iki 40-ies laipsnių. Net kavą iš bėdos turbūt būtų galima užsiplikyti. Na, tokio lygio kol kas dar lyg ir nepasiekėme, bet ką ten gali žinoti...
Apie 6 valandą vakaro sugrįžome į automobilį, o mintys jau pamažu sukosi aplink būsimą nakvynės vietą. Visai netikėtai įvažiavome į Kolką, kurioje teko šiek tiek neplanuotai užtrukti, todėl nakvynės paieškos vėl gerokai susivėlino. Kolka – ne itin jaukus miestelis. Špyginė gyvenvietė šalia kelio ir tiek. Žinoma, tai subjektyvi jausena – teko girdėti, kad kitiems čionai jauku. Lietuvoje yra begalė kur kas smagesnių vietų. Tik jūra Kolkoje visai šalia. Dulkių debesis į viršų kėlė kelio darbininkai. Nors ir vakarėjo, bet darbų jie nesiruošė baigti. Matyt dėl kaitros dieną išvis neįmanoma dirbti.
Tyčia užsukome pasižvalgyti į šalia miestelio esantį kempingą. Jame sutikome lietuvių porą, iš Panevėžio atvykusią į koncertą ralio finišo proga. Joks kempingo darbuotojas prie mūsų nepriėjo. Stovyklavietė, anot lietuvių, perpildyta, o jiems pasiūlė už 7 eurus pasistatyti palapinę tarp automobilių. Gariūnai. Kadangi mūsų tokia perspektyva nesužavėjo, tad pasukome savų paieškų keliu – grįžome atgal ir nakvynės vietos ieškojome prieš Kolkos miestelį. Prie Kolkos rago nusprendėme neiti – pasilikome kitai dienai.
Penkialitriniuose buteliuose vandens atsargos jau buvo beveik išsekusios, todėl vienos sodybos kieme išvydę šulinį, nutarėm paprašyti šeimininkų malonės. Sodybos šeimininkė laistė daržus. Iš pradžių sakė rusiškai nekalbanti, bet vėliau prakalbo. Ji leido prisipildyti taras ir pati palydėjo iki šulinio. Kelis kartus paklausta, ar vanduo geriamas, patikino, kad tikrai taip ir yra. Vandenį iš prakiurusio kibiro pilant į butelius, tuo ėmėme labai abejoti. Spalva tartum ežero vandens. Kibire vartėsi plika akimi nesunkiai įžiūrimos kažin kokios atplaišos. Ore pasklido perrūgusio dumblo dvokas. Blogiausia buvo tai, jog šiuo „ekologišku“ vandeniu užpylėme savojo vandens likučius. Padėkojome svetingajai latvei ir patraukėme į parduotuvę... pirkti vandens. Meškos paslauga privertė dar ir pastovėti ilgutėlėje eilėje. Kasininkė viena, ralistų daug. Bestovėdami sutikome nuotaikingą lietuvių šeimą. Juokavome, kad išgersime visą lentynų alų ir miegosime tose lentynose iki ryto. Alaus neišgėrėme, vandens ir dar šio bei to nusipirkome. Čia, Latvijoje, galėtų būti rengiamos lietuvių pratinimo prie euro pratybos. Kainos labai panašios į mūsiškes, gal kai kas vos vos brangiau.
„Ekologišką“ svetingosios latvės vandenį vis dėlto neišpylėme. Ir gerai padarėme, nes kvailas galvas ryte juo plauti buvo pats tas.
Tą vakarą, apie 8-9 valandą, grįžę šiek tiek atgal, pasukome į mišką ir, suradę privažiavimą prie Rygos įlankos, vėl įsikūrėme savą kempingą. Nei eurų, nei žmonių.
- - -
Vaikai dabar Kolkos rage laksto po Baltijos jūrą (kairėje), jų mama maudosi Rygos įlankoje (dešinėje), o aš sėdžiu per vidurį ir rašau. Nuo įlankos pučia stiprokas vėjas, šiaušiasi bangos. Jūra kur kas ramesnė. Čia Rygos įlankos vandenys tartum veržiasi į Baltijos jūrą. (foto)
Oras puikus, tikra karštakošė liepa. Čionai smagu ir yra kuo kvėpuoti. Daug kas sakė, kad atvykus į Kolkos ragą atsikabina žabtai. Kaip jau minėjau, pats miestukas tai net ir visai nejaukus, o atėjus prie iškyšulio, nei žabtai atsikabino, nei žandikauliai iškrito. Bet dabar po truputį vis smagiau. Atrodo, kad sėdim saloje kaip kokie robinzonai. Į dangų kažkas vėl suvarė debesis. Nuo šiol judėsime Ventspilio kryptimi.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Nerijus Laurinavičius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą