2014 m. liepos 27 d.,
sekmadienis
Šįryt pakilti su saule nebeužteko jėgų. 7.17 val.
Šeima tebemiega. Jei vakarykštei nakvynės vietai skyriau 5 žvaigždutes iš 5
galimų, tai šiai vietai, kurioje dabar esame, skirčiau 3, nors, įvertinęs
neišpasakytą ramybę, nepagailėčiau ir 4. Juolab vėl pavyko išvengti kempingų,
kurie, prismaigstykite mane palapinės pagaliukais, niekaip nepajėgia sužavėti
ir pavilioti. Nors tu ką... Ne dėl kainų. Dėl turgaus dvasios, kuri paprastai
ten tvyro.
Tiek dešinėje, tiek kairėje pusėje akis neužmato
nė vieno žmogaus. Keista, bet vos tik parašiau praeitą sakinį, iš miško
glūdumos išlindo trijulė ir latviškai pasisveikino: „Sveiki!“ (kirčiuoti
pirmąjį skiemenį). Koks čia dar latviškai, taigi lietuviškai! Turbūt vyras,
žmona ir jau išstypusi dukra. Praėjo pro mūsų palapines, pasuko į kairę ir
lėtai nužingsniavo palei jūrą.
Krantas... Iš palapinės jūra ranka pasiekiama.
Vaizdas pramerkus akis.
Tiesa, nosį šiek tiek riečia papuvusio dumblo kvapas. Niekis. Pačioje
pakrantėje auga ir lapuočiai. Šalia palapinių – apversta valtis. Jei neturėtume
kur nakvoti, būtų galima šeimyniškai palįsti po ja. Trijulė jau braido jūroje,
o saulė visai įsibrido į dangų. Iki pažastų.
Kokia buvo vakarykštė diena? Gana rami, ne be
akcentų. Prisimaudę kisieliškai šiltoje rytinėje jūroje (rytinė jūra vietoje
rytinės kavos, kurios jau senokai neragavome), susipakavome mantą ir, padėkoję
nuostabiam krantui, išriedėjome į pagrindinį kelią, pavažiavome juo šiek tiek
atgal, kad išsimatuotume atstumą nuo miestelio Mersrags iki posūkio į mišką,
padovanojusio nakvynę. 4 kilometrai. Kas ten žino, gal kada nors gyvenime dar
čionai teks sugrįžti...
Pravažiavę kempingą, kurio praeitą vakarą
nepasirinkome (Saules kempings), supratome, kad čia kažkas šiandien dedasi:
automobiliai apkabinti vėliavėlėmis su kaukolėmis, apklijuoti nedideliais
numeriukais, kai kurie papuošti balionais. Kilo įtarimas, kad vyksta kažkas
panašaus į šventines lenktynes. Įtarimas vėliau pasitvirtino: Latviją siaubia
nuotaikingas ralis, kurio finišas – Kolkoje, kurlink mes dabar ir traukiame.
Kolkos rage ralio dalyvių jau laukia scena, muzikantai, koncertas. Kiekvienoje
šalyje žmonės prisigalvoja savų kvailybių. Kaip kitaip išgyventum?..
Užnugaryje palikę sambrūzdį, akmenuotą Mersrags
pakrantę, vištiškai išsipusčiusias latvių merginas-šventės dalyves, vėl
sugrįžome į savo pagrindinę trasą ir neraliuodami judėjome tolyn.
Dėmesio verta vieta, kurią aplankėme pravažiavę
gan jaukų Rojos miestelį – dešinėje kelio pusėje esanti Baltoji kopa (Balta
kapa). Medinis apžvalgos takas vingiuoja virš didelės baltutėlės kopos, o jos
apačioje nesrauniai teka medžiais užvirtęs upelis, panašus į mūsiškę Ūlą.
Nuotraukomis sunku perteikti įspūdingą jausmą, bet visgi:
Uogos didelės ir skanios. Rūgštus desertas. Po
rūgštaus deserto važiavome pirkti rūkytos žuvies (kupinatas zivis). Už
miestelio Melnsils pasukome į kairę. Kiek atokiau nuo plento kaimo troboje
įsitaisiusi nedidelė žuvies krautuvėlė. Pardavėja rusiškai nekalba – vien
latviškai. Pasiūlė mums žuvies „be ašakų“. 10 eurų kilogramas. Tokios siauros
rūkytos žuvies juostelės be kaulų. Paprašėme šiek tiek pasverti – ne taip ir
brangu. Išties gardžios. Kitos žuvys pigesnės. Nustebino tai, jog čia rūkytą
žuvį parduoda kilogramais (sveriamą), o ne vienetais, kaip paprastai būna mūsų
pajūryje.
Už Melnsils – koralinių rifų vietovė. Jokių rifų,
aišku, nesimato, bet čia buvo mūsų atokvėpio vieta (atpūtas zona). Vaikai kaip begemotai turškiasi vandenyje – prie
jūros susiformavusiuose baseinėliuose, kuriuose vanduo įkaitęs kone iki 40-ies
laipsnių. Net kavą iš bėdos turbūt būtų galima užsiplikyti. Na, tokio lygio kol
kas dar lyg ir nepasiekėme, bet ką ten gali žinoti...
Apie 6 valandą vakaro sugrįžome į automobilį, o
mintys jau pamažu sukosi aplink būsimą nakvynės vietą. Visai netikėtai
įvažiavome į Kolką, kurioje teko šiek tiek neplanuotai užtrukti, todėl nakvynės
paieškos vėl gerokai susivėlino. Kolka – ne itin jaukus miestelis. Špyginė
gyvenvietė šalia kelio ir tiek. Žinoma, tai subjektyvi jausena – teko girdėti, kad kitiems čionai jauku.
Lietuvoje yra begalė kur kas smagesnių vietų. Tik jūra Kolkoje visai šalia.
Dulkių debesis į viršų kėlė kelio darbininkai. Nors ir vakarėjo, bet darbų jie
nesiruošė baigti. Matyt dėl kaitros dieną išvis neįmanoma dirbti.
Tyčia užsukome pasižvalgyti į šalia miestelio
esantį kempingą. Jame sutikome lietuvių porą, iš Panevėžio atvykusią į koncertą
ralio finišo proga. Joks kempingo darbuotojas prie mūsų nepriėjo. Stovyklavietė,
anot lietuvių, perpildyta, o jiems pasiūlė už 7 eurus pasistatyti palapinę tarp
automobilių. Gariūnai. Kadangi mūsų tokia perspektyva nesužavėjo, tad pasukome
savų paieškų keliu – grįžome atgal ir nakvynės vietos ieškojome prieš Kolkos
miestelį. Prie Kolkos rago nusprendėme neiti – pasilikome kitai dienai.
Penkialitriniuose buteliuose vandens atsargos jau
buvo beveik išsekusios, todėl vienos sodybos kieme išvydę šulinį, nutarėm
paprašyti šeimininkų malonės. Sodybos šeimininkė laistė daržus. Iš pradžių sakė
rusiškai nekalbanti, bet vėliau prakalbo. Ji leido prisipildyti taras ir pati
palydėjo iki šulinio. Kelis kartus paklausta, ar vanduo geriamas, patikino, kad
tikrai taip ir yra. Vandenį iš prakiurusio kibiro pilant į butelius, tuo ėmėme
labai abejoti. Spalva tartum ežero vandens. Kibire vartėsi plika akimi
nesunkiai įžiūrimos kažin kokios atplaišos. Ore pasklido perrūgusio dumblo
dvokas. Blogiausia buvo tai, jog šiuo „ekologišku“ vandeniu užpylėme savojo vandens
likučius. Padėkojome svetingajai latvei ir patraukėme į parduotuvę... pirkti
vandens. Meškos paslauga privertė dar ir pastovėti ilgutėlėje eilėje. Kasininkė
viena, ralistų daug. Bestovėdami sutikome nuotaikingą lietuvių šeimą.
Juokavome, kad išgersime visą lentynų alų ir miegosime tose lentynose iki ryto.
Alaus neišgėrėme, vandens ir dar šio bei to nusipirkome. Čia, Latvijoje, galėtų
būti rengiamos lietuvių pratinimo prie euro pratybos. Kainos labai panašios į
mūsiškes, gal kai kas vos vos brangiau.
„Ekologišką“ svetingosios latvės vandenį vis dėlto
neišpylėme. Ir gerai padarėme, nes kvailas galvas ryte juo plauti buvo pats
tas.
Tą vakarą, apie 8-9 valandą, grįžę šiek tiek
atgal, pasukome į mišką ir, suradę privažiavimą prie Rygos įlankos, vėl įsikūrėme
savą kempingą. Nei eurų, nei žmonių.
- - -
Vaikai dabar Kolkos rage laksto po Baltijos jūrą
(kairėje), jų mama maudosi Rygos įlankoje (dešinėje), o aš sėdžiu per vidurį ir
rašau. Nuo įlankos pučia stiprokas vėjas, šiaušiasi bangos. Jūra kur kas
ramesnė. Čia Rygos įlankos vandenys tartum veržiasi į Baltijos jūrą. (foto)
Oras puikus, tikra karštakošė liepa. Čionai smagu ir yra kuo kvėpuoti.
Daug kas sakė, kad atvykus į Kolkos ragą atsikabina žabtai. Kaip jau minėjau,
pats miestukas tai net ir visai nejaukus, o atėjus prie iškyšulio, nei žabtai
atsikabino, nei žandikauliai iškrito. Bet dabar po truputį vis smagiau. Atrodo,
kad sėdim saloje kaip kokie robinzonai. Į dangų kažkas vėl suvarė debesis. Nuo
šiol judėsime Ventspilio kryptimi.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą