2014 m. liepos 28 d.,
pirmadienis
Atsiimu visus palapinės pagaliukus, kuriais leidau
save prismaigstyti vakar dėl to, kad niekaip nepataikome į kempingą, kuris
apžavėtų ir nepaleistų važiuoti tolyn. Pataikėme. Liepenes kempingas. Liepos
mėnesiui kaip tik! Vos apie 20 kilometrų nuo Ventspilio. Bet apie viską
iš pradžių.
Iš Kolkos rago
pajudėjome Ventspilio kryptimi. Palei jūrą, kuri čia yra dešinėje plento
pusėje, bet gerokai toliau nuo kelio nei Jūrmalos-Kolkos maršrute. Nurodomasis
ženklas, kurio fonas rudas, paprastai reiškia lankytiną vietą, tačiau mums jau
ne pirmą kartą nepavyksta rasti kažko lankytino važiuojant pagal tokius
ženklus. Kartais randame, o kartais ir ne. Gal čia Latvijos ypatumai, o gal mes
ypatingai neatidūs? „Ragu kolekcija“ – bylojo ženklas, bet, privažiavę jaukią
gyvenvietę miške, galiausiai patekome į paprasčiausią kiemą, iš kurio teko
grįžti atgal į plentą. Ragai. Ragų kolekcija. Skriejam tolyn!
Nuo Kolkos rago visi miestukai tarsi užsikrėtė
ragų manija. Palei Baltijos jūrą įsikūrę: Pitrags, Košrags, Sikrags ir t.t. Į
kelis užsukome, bet visų jų čia neapvažiuosi, nes nuo pagrindinio kelio
kiekvieną kartą reikia sukti į dešinę ir dar įveikti apie 1,5-2 kilometrus.
Kadangi taip nedarėme, tai labai sparčiai ėmėme artėti prie Ventspilio. Pirmą
kartą mums viešint šioje šalyje regėjome, kaip kažkur toli priekyje Latviją
prausia perkaitusios vasaros liūtis. Tikra atgaiva. Mums tekliuvo keli lašai,
kažin kaip pavyko lietų apvažiuoti, o visas kelias buvo drėgnut drėgnutėlis.
Prieš įvažiuojant į
Ventspilį dešinėje pusėje
pasitinka gražus Būšniekų ežeras, esantis visai greta jūros. Pagaliau
įriedame
ir į miestą. Trinkelėmis dailiai klotas kelias, įspūdingos vaikų žaidimų
aikštelės iš karto krenta į akis. Ne veltui turbūt ne viena šeima
minėjo, kad
Ventspilis – vaikų rojus. Čia ir spalvingi malūnsparniai, ir traukiniai,
ir
čiuožyklos su išsisukiojusiomis nusileidimo žarnomis – tartum vandens
parke. Parventos vaikų žaidimų aikštelė-parkas „Fantazija“:
Kafeinica iš tiesų ne
tokia ir brangi – bet koks rimtas karštas patiekalas kainuoja apie 4-4,5 euro.
Kadangi ir mes, ir vaikai jau spėjom pamiršti, kas tai yra karštas maistas, tad
nepasikuklinome ir sumokėjome apie 60 Lt, skaičiuojant mūsų pinigais. Lėkštėmis
buvome užkrauti taip, jog ant stalo beveik nebeliko vietos musei nutūpti. Mes
įkaitome, o lauke pagaliau atvėso. Lyg ir vėtra norėjo įsisukti į miestą, bet
jai tepavyko apskabyti vos vieną kitą medžio šaką. Termometras rodė +26
laipsnius Celsijaus (atvykus buvo ne mažiau nei +35). Vėliau net ir iki +21
nusirito. Po truputį vakarėjo. Mums yra svarbi tavo nuomonė (!):
Vienu metu net nejaukumo jausmas buvo beapsėdąs –
miestukas smagus, o žmonių beveik visai nematyti. Tarsi po atominio karo. Tik
vėliau atsitokėjome, kad iki centro taip kol kas ir neprivažiavome (buvo juk
likę 4 kilometrai), o tik pasisukinėjome priemiesčio apylinkėse. Parventa. Taip
vadinasi priemiestis, kurio centras ir yra keistasis fontanas-medis,
milžiniškos boružės-gėlynai, kafeinica... Tai patvirtino keli vietos
gyventojai.
Mums reikėjo tiltu persikelti per Ventos upę ir
tik tuomet patekome į patį Ventspilį. Uostą ir išgaubtakočius tilto šviestuvus
palikę užnugaryje, priartėjome prie centro.
Čia žmonių buvo ne ką daugiau. Absoliutus ramybės
miestas. Gal dar dėl to, kad sekmadienio vakaras... Kadangi naktis sparčiai
lipo ant kulnų, beatodairiškai stengdamasi nuo pėdų nuplėšti mūsų batus, todėl nusprendėme
tik šiek tiek pasivažinėti miesto gatvėmis, o kitą dieną vėl čionai sugrįžti.
Pasukome atgal į Parventą, atgal prie Būšniekų ežero. Šalia vandens telkinio
gražu, bet drėgnoka (ypač nulijus), nelygūs paviršiai palapinių statymui. Teks
dar grįžti šiek tiek atgal, tenai, iš kur atvažiavome į Ventspilį, paklajoti
miško keliukais, bet taip ir neprasibrauti iki jūros. Jau ir liūdesys buvo
bebaigiąs apsėsti. Tiesa, dar važiuodami priekin akies kraštais užfiksavome
nuorodą į Liepenes kempingą. Pagaliau vėl ją atradę, nutarėme ištirti vietovę.
Laikrodyje pašaipiai liežuvį kaišiojo aštunta valanda – kur čia dar
besitrankysi.
Šį kartą išsitrauksiu dešimtbalę vertinimo skalę
ir Liepenes (Janes) kempingui skirsiu 9, o gal net ir 9,5 balo. Solidus
priėmimo punktas, brošiūros apie Ventspilio miestą, 6 eurai suaugusiam už
naktį, 3 eurai mokyklinukams, iki septynerių metų vaikams – nemokamai. Taigi 15
eurų ir viskas. Jokio palapinių skaičiavimo, jokio papildomo mokesčio už
automobilį, kurį atokiai galima palikti patogioje stovėjimo aikštelėje.
Didžiulė erdvė miško apsuptyje, krepšinio aikštelė su gera paminkštinta
specialia danga, galima žaisti ir futbolą, puikiai įrengta vaikų žaidimo
aikštelė, sūpynės.
Gal dėl to čionai krykštauja tiek daug vaikų.
Toksai šeimyninis kempingas, sakyčiau. Beje, lietuvių oazė. Beveik visos
mašinos (o jų tikrai ne per daugiausiai) su lietuviškais numeriais ir gal tik
viena kita – su latviškais. Kairėje priėmimo punkto pusėje, einant gilyn į
pušyną, išsirikiavę smagūs mediniai namukai ramiam poilsiui miške.
Kukli, bet patogi virtuvėlė su visais puodais,
keptuvėmis, indais ir net stalo įrankiais. Viskuo galima laisvai naudotis.
Pagaliau pasikrausime fotoaparato baterijas, kurios jau gerokai nusėdo.
Išsirinkome kiek atokesnę vietą miško pakraštyje, šalia pušų. Visur įrengtos
laužavietės, šašlykinės, griliai. Suverstas kalnas malkų, kurias galima imti
kiek širdis geidžia, kapoti, kūrenti...
Čia nesijauti įspraustas, įrėmintas tartum
paveikslas nepatogiuose išklypusiuose rėmeliuose. Žodžiu, liksime greičiausiai
ne vienai nakčiai ir mėginsime šturmuoti Ventspilį. Vakar dar ir saulę spėjome
palydėti.
Ne visai į jūrą, bet į debesį. Debesis nusigvelbė
karštaskarę anksčiau nei jūra. Banguotoji pasišiaušėlė gal itin ir neužpyko.
Pakrantėse daug akmenų, bet ir smėliukas pasitinka įbridus. Nuo kempingo iki jūros
pėstute – apie 10 minučių neskubiu žingsniu. Tonizuojantis pušynas. Nėra kur
lėkti.
- - -
Saulė dangaus laiptais jau kopia aukštyn, o mūsų
laukia karšta kava. Tikrai nėra kur skubėti. 8.17 val.
P.S. Viena lietuvė moteris su savo gausia šeima
(su vyru ir 5 vaikais) čia ilsėtis atvyksta jau devintus metus iš eilės.
Jūros vanduo, lyginant su Rygos įlanka, čionai
tiesiog ledinis. Atsimaudėme jau iki soties...
- - -
P.S.S. Ventspilis – išties tikras vaikų rojus.
Tokių žaidimų aikštelių dar niekur neteko matyti. Yra keli vandens parkai –
vienas po atviru dangumi, o kitas – uždarose patalpose. Netoli uosto atsiveria
įspūdingai platus paplūdimys (plūdmalė):
Mūsų pajūriui dar labai toli iki tokio draugiškumo
vaikams.
Vakare bandysime pirmą kartą pagroti Latvijoje.
Mieste irgi kas antras automobilis su lietuviškais numeriais. Antistresinis
miestelis.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą