2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Latvijos dienoraščiai (3). Absoliučios ramybės miestas

2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Atsiimu visus palapinės pagaliukus, kuriais leidau save prismaigstyti vakar dėl to, kad niekaip nepataikome į kempingą, kuris apžavėtų ir nepaleistų važiuoti tolyn. Pataikėme. Liepenes kempingas. Liepos mėnesiui kaip tik! Vos apie 20 kilometrų nuo Ventspilio. Bet apie viską iš pradžių.
Iš Kolkos rago pajudėjome Ventspilio kryptimi. Palei jūrą, kuri čia yra dešinėje plento pusėje, bet gerokai toliau nuo kelio nei Jūrmalos-Kolkos maršrute. Nurodomasis ženklas, kurio fonas rudas, paprastai reiškia lankytiną vietą, tačiau mums jau ne pirmą kartą nepavyksta rasti kažko lankytino važiuojant pagal tokius ženklus. Kartais randame, o kartais ir ne. Gal čia Latvijos ypatumai, o gal mes ypatingai neatidūs? „Ragu kolekcija“ – bylojo ženklas, bet, privažiavę jaukią gyvenvietę miške, galiausiai patekome į paprasčiausią kiemą, iš kurio teko grįžti atgal į plentą. Ragai. Ragų kolekcija. Skriejam tolyn!

Nuo Kolkos rago visi miestukai tarsi užsikrėtė ragų manija. Palei Baltijos jūrą įsikūrę: Pitrags, Košrags, Sikrags ir t.t. Į kelis užsukome, bet visų jų čia neapvažiuosi, nes nuo pagrindinio kelio kiekvieną kartą reikia sukti į dešinę ir dar įveikti apie 1,5-2 kilometrus. Kadangi taip nedarėme, tai labai sparčiai ėmėme artėti prie Ventspilio. Pirmą kartą mums viešint šioje šalyje regėjome, kaip kažkur toli priekyje Latviją prausia perkaitusios vasaros liūtis. Tikra atgaiva. Mums tekliuvo keli lašai, kažin kaip pavyko lietų apvažiuoti, o visas kelias buvo drėgnut drėgnutėlis.
Prieš įvažiuojant į Ventspilį dešinėje pusėje pasitinka gražus Būšniekų ežeras, esantis visai greta jūros. Pagaliau įriedame ir į miestą. Trinkelėmis dailiai klotas kelias, įspūdingos vaikų žaidimų aikštelės iš karto krenta į akis. Ne veltui turbūt ne viena šeima minėjo, kad Ventspilis – vaikų rojus. Čia ir spalvingi malūnsparniai, ir traukiniai, ir čiuožyklos su išsisukiojusiomis nusileidimo žarnomis – tartum vandens parke. Parventos vaikų žaidimų aikštelė-parkas „Fantazija“:
Ženklas bylojo, kad iki centro dar liko 4 kilometrai, tad pamatę kavinukę (kefeinica) nusprendėme į ją užsukti papietauti – gal čionai būtų šiek tiek pigiau. Priešais kavinę – įdomus fontanas.
Čia vaidenasi ir gigantiškos buružės:
Kafeinica iš tiesų ne tokia ir brangi – bet koks rimtas karštas patiekalas kainuoja apie 4-4,5 euro. Kadangi ir mes, ir vaikai jau spėjom pamiršti, kas tai yra karštas maistas, tad nepasikuklinome ir sumokėjome apie 60 Lt, skaičiuojant mūsų pinigais. Lėkštėmis buvome užkrauti taip, jog ant stalo beveik nebeliko vietos musei nutūpti. Mes įkaitome, o lauke pagaliau atvėso. Lyg ir vėtra norėjo įsisukti į miestą, bet jai tepavyko apskabyti vos vieną kitą medžio šaką. Termometras rodė +26 laipsnius Celsijaus (atvykus buvo ne mažiau nei +35). Vėliau net ir iki +21 nusirito. Po truputį vakarėjo. Mums yra svarbi tavo nuomonė (!):
Vienu metu net nejaukumo jausmas buvo beapsėdąs – miestukas smagus, o žmonių beveik visai nematyti. Tarsi po atominio karo. Tik vėliau atsitokėjome, kad iki centro taip kol kas ir neprivažiavome (buvo juk likę 4 kilometrai), o tik pasisukinėjome priemiesčio apylinkėse. Parventa. Taip vadinasi priemiestis, kurio centras ir yra keistasis fontanas-medis, milžiniškos boružės-gėlynai, kafeinica... Tai patvirtino keli vietos gyventojai.
Mums reikėjo tiltu persikelti per Ventos upę ir tik tuomet patekome į patį Ventspilį. Uostą ir išgaubtakočius tilto šviestuvus palikę užnugaryje, priartėjome prie centro.
Čia žmonių buvo ne ką daugiau. Absoliutus ramybės miestas. Gal dar dėl to, kad sekmadienio vakaras... Kadangi naktis sparčiai lipo ant kulnų, beatodairiškai stengdamasi nuo pėdų nuplėšti mūsų batus, todėl nusprendėme tik šiek tiek pasivažinėti miesto gatvėmis, o kitą dieną vėl čionai sugrįžti. Pasukome atgal į Parventą, atgal prie Būšniekų ežero. Šalia vandens telkinio gražu, bet drėgnoka (ypač nulijus), nelygūs paviršiai palapinių statymui. Teks dar grįžti šiek tiek atgal, tenai, iš kur atvažiavome į Ventspilį, paklajoti miško keliukais, bet taip ir neprasibrauti iki jūros. Jau ir liūdesys buvo bebaigiąs apsėsti. Tiesa, dar važiuodami priekin akies kraštais užfiksavome nuorodą į Liepenes kempingą. Pagaliau vėl ją atradę, nutarėme ištirti vietovę. Laikrodyje pašaipiai liežuvį kaišiojo aštunta valanda – kur čia dar besitrankysi.
Šį kartą išsitrauksiu dešimtbalę vertinimo skalę ir Liepenes (Janes) kempingui skirsiu 9, o gal net ir 9,5 balo. Solidus priėmimo punktas, brošiūros apie Ventspilio miestą, 6 eurai suaugusiam už naktį, 3 eurai mokyklinukams, iki septynerių metų vaikams – nemokamai. Taigi 15 eurų ir viskas. Jokio palapinių skaičiavimo, jokio papildomo mokesčio už automobilį, kurį atokiai galima palikti patogioje stovėjimo aikštelėje. Didžiulė erdvė miško apsuptyje, krepšinio aikštelė su gera paminkštinta specialia danga, galima žaisti ir futbolą, puikiai įrengta vaikų žaidimo aikštelė, sūpynės.
Gal dėl to čionai krykštauja tiek daug vaikų. Toksai šeimyninis kempingas, sakyčiau. Beje, lietuvių oazė. Beveik visos mašinos (o jų tikrai ne per daugiausiai) su lietuviškais numeriais ir gal tik viena kita – su latviškais. Kairėje priėmimo punkto pusėje, einant gilyn į pušyną, išsirikiavę smagūs mediniai namukai ramiam poilsiui miške.
Tokio namuko kaina parai – 170-200 Lt. Kempingo patalpose įrengtos tvarkingos nuolat prižiūrimos dušinės, tualetai. 
Kukli, bet patogi virtuvėlė su visais puodais, keptuvėmis, indais ir net stalo įrankiais. Viskuo galima laisvai naudotis. Pagaliau pasikrausime fotoaparato baterijas, kurios jau gerokai nusėdo. Išsirinkome kiek atokesnę vietą miško pakraštyje, šalia pušų. Visur įrengtos laužavietės, šašlykinės, griliai. Suverstas kalnas malkų, kurias galima imti kiek širdis geidžia, kapoti, kūrenti...
Čia nesijauti įspraustas, įrėmintas tartum paveikslas nepatogiuose išklypusiuose rėmeliuose. Žodžiu, liksime greičiausiai ne vienai nakčiai ir mėginsime šturmuoti Ventspilį. Vakar dar ir saulę spėjome palydėti.
Ne visai į jūrą, bet į debesį. Debesis nusigvelbė karštaskarę anksčiau nei jūra. Banguotoji pasišiaušėlė gal itin ir neužpyko. Pakrantėse daug akmenų, bet ir smėliukas pasitinka įbridus. Nuo kempingo iki jūros pėstute – apie 10 minučių neskubiu žingsniu. Tonizuojantis pušynas. Nėra kur lėkti.
- - -
Saulė dangaus laiptais jau kopia aukštyn, o mūsų laukia karšta kava. Tikrai nėra kur skubėti. 8.17 val.
P.S. Viena lietuvė moteris su savo gausia šeima (su vyru ir 5 vaikais) čia ilsėtis atvyksta jau devintus metus iš eilės.
Jūros vanduo, lyginant su Rygos įlanka, čionai tiesiog ledinis. Atsimaudėme jau iki soties...
- - -
P.S.S. Ventspilis – išties tikras vaikų rojus. Tokių žaidimų aikštelių dar niekur neteko matyti. Yra keli vandens parkai – vienas po atviru dangumi, o kitas – uždarose patalpose. Netoli uosto atsiveria įspūdingai platus paplūdimys (plūdmalė):
Vanduo gelia padus vos tik įbridus ir gena atgal į krantą, tarsi arkties vandenynas. Turbūt šaltosios jūros srovės darbas. Net ir plūdmalėje pasirūpinta vaikų užimtumu.
Mūsų pajūriui dar labai toli iki tokio draugiškumo vaikams.
Vakare bandysime pirmą kartą pagroti Latvijoje. Mieste irgi kas antras automobilis su lietuviškais numeriais. Antistresinis miestelis.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.

Nerijus Laurinavičius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą