Du draugeliai:
2017 m. sausio 31 d., antradienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (6). Povandeninėje observatorijoje ir šokantys Eilato fontanai (video)
Kažin kodėl, kad pasileistų vaizdas reikia kelis kartus ekrane spausti „Play“:
Du draugeliai:
Žuvis su suknele:
Rykliai:
Rajos šypsena:
Du draugeliai:
Pirštų galais per Šventąją žemę (5). Į povandeninę observatoriją (foto)
Kitą dieną patraukėme dar šiek tiek toliau nei Delfinų rifas, į už Eilato esančią Povandeninę observatoriją. Su jūros pasauliu galima susipažinti ne tik vaikštinėjant stikliniais observatorijos koridoriais, bet ir plaukiant laiveliu, kurio dugnas yra su langeliais, pro kuriuos galima stebėti koralinius rifus ir aplinkui knibždančią Raudonosios jūros gyvūniją.
2017 m. sausio 30 d., pirmadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (3). Delfinų rifas (foto)
Visą pirmadienį nusprendėme ilsėtis, tad nuvykome į netoli Eilato esantį jaukų Delfinų rifą, kuriame knibždėte knibžda natūraliai gamtoje šėlstantys delfinai, itin pamėgę šią paktantę. Įėjimas į teritoriją yra mokamas, galima pirkti bilietą, į kurį įskaičiuotos vandens procedūros, gėrimai, užkandžiai ir pietūs greta Raudonosios jūros.
Šiek tiek apsižvalgę ir pasisveikinę su delfinais, patraukėme į vandens procedūras: čia ir kavinukės, ir oazės, ir įvairūs baseinėliai, taip pat su Negyvosios jūros vandeniu, kuriame neskęstama – plūduriuoji vandens paviršiuje kaip vyno butelio kamštis.
Pirštų galais per Šventąją žemę (2). Lietuviškos vaišės izraeliečių šuneliui, Raudonosios jūros katinai ir naktinis Eilatas
2017 m. sausio 30 d., pirmadienis. Eilatas.
Norint
suspėti užrašyti įspūdžius, tenka atsikelti 6 valandą ryto ir užsiplikyti
puodelį stiprios juodos arbatos.
Kariniame
Ovdos oro uoste nutūpėme gan minkštai ir taikiai. Visame oro uoste – vos
keletas ryškių saulės spindulių nuglostytų lėktuvų. Trapu leidžiamės žemyn, į
veidus trenkia stiprokas vėjas. Jausmas geras kaip visada, kai iš žiemos
kalėjimo pasprunki į šiltą pavasarį ar net beveik vasarą.
Į
Ryanair lėktuvų salonus pagal jų taisykles leistinų išmatavimų bagažą įsineša
tik pirmieji 90 keleivių, o likusiųjų kuprinės ir lagaminai keliauja į atskirą
lėktuvo bagažo skyrių. Taip išėjo, kad ant mano kupros – sunki kuprinė, o
Juditos lagaminas darda ratukais į oro uosto bagažo atsiėmimo vietą. Aš matyt
buvau 90-as Kaune įlipęs keleivis, o žmona – jau 91-a... Bet tai juk visai
nesvarbu, tad žingsniuojame toliau.
2017 m. sausio 29 d., sekmadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (1). Į ten, kur vanduo kažkada tapo vynu...
2017 m. sausio 29 d., sekmadienis
Karmėlava (Kaunas), oro uostas
Judita
sapnavo, kad oro uoste nusipirko „Literatūrą ir meną“. „Narvesen“ darbuotoja,
paklausta, ar turi tokį leidinį, labai tuo suabejojo. Sakė, būna, atveža... 2
egzempliorius. Peržvelgusi blizgiąją spaudą ir kitus leidinius lentynose,
konstatavo, kad turbūt neras. Įnoringa (?) potenciali pirkėja nutarė, kad
sapnas buvo apgaulingas, tačiau pardavėja nenorėjo pasiduoti ir ant
besisukančio spaudos stovo surado tai, ko ieškojo! Sapnas išsipildė.
Visi
sapnai išsilakstė standartinės oro uosto patikros metu. Aš patikros punktą
praėjau nė nepyptelėjęs, o Judita „užkliuvo“. Tuomet jos kuprinę išnarstė po
siūlelį, apgraibė visus kosmetikos ir higienos priemonių buteliukus. Bet oro
uosto darbuotoja buvo maloni. Sakė, kad čia mums tik menkos pratybos prieš
detektyvinę patikrą Izraelyje. Kai išvydau, kiek buteliukų sugeba į kelionę
įsidėti žmona, akys išlipo ant kaktos. Moteriški talentai. Na, bet čia juk
savaitei... Turės ką veikti žydai. Net šiek tiek neramu...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)