2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (12). Abrikoso kauliukas

2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Paskui keltą sklendžia žuvėdros. Grįžtame įkrauti jūros, kopų, sakų aromato, aplipę žvaigždžių dulkėmis, kišenėse ir plaukuose – smėlis, mintyse – naujos erdvės. Iš Klaipėdos per Šilutę, Žemaičių Naumiestį, Vainutą atsibeldėme į Tauragę. Čia atsikvėpsime keletą dienų ir tuomet per Jurbarką, Panemunės keliu judėsime Kauno, o paskui ir Vilniaus link. Taip baigsis ši kelionė.
Naktimis palaipsniui jau ima dusinti įspūdžiai. Ryškiai išplaukia ir neleidžia užmigti. Šitiek metų virš mūsų galvų kaip koks prinokęs obuolys kabo Latvija ir tik dabar sugebėjome pakelti į ją akis, išvysti jos grožį.

2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (11). Grybauskaitė, papūga ir vėžlys kopose, arba žmogus dėžėje ir kiti atostogų malonumai

2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Kopose uodų nebeliko tarsi pamojus burtų lazdele. Todėl ir pavyko įgyvendinti užvakarykštį ketinimą – miegmaišyje miegoti po atviru dangumi. Kur dingote zyzekliai, kur pasidėjote taip staiga? Atostogos? O naktinis dangus virš galvos tikrai buvo gilus ir neužvertas, nors tiek vakaruose, tiek šiaurėje sukiojosi tamsūs debesys, žaibų blykstės nušviesdavo padangę tai vienoje, tai kitoje pusėje, kartkartėmis valdingu kumščiu pagrūmodavo griaustinis. Kažkas mus fotografavo iš viršaus. Atmerki akis ir džiaugiesi – gyvenime tokių lubų nesukurtų pats nagingiausias planetos meistras. Grįžulo rato samtis pilsto sapnus. Mėnulis vis pilnėja ir pilnėja. Tartum nenorėdamas atsilikti nuo saulės, parodo, kad ir jis moka apšviesti jūros vandenis.

2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

(Nebe)Latvijos dienoraščiai (10). Atpūta zona.

2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Pariedėję iki įvažiavimo į Nidą ir automobilį pasistatę nemokamoje stovėjimo aikštelėje, nuo kurios jūra ne taip ir toli (apie 300 metrų), pasiėmėme tik miegmaišius ir palapinę vaikams. Ketinome miegoti kopose po atviru dangumi, bet šį sumanymą sugadino uodai. Jie turėjo savų planų. Teko grįžti į mašiną pasiimti antrą palapinę.
Išaušo dar vienas karštas rytas. Šeima tebemiega, skruzdės laksto savais takais. Po Nidą irgi laksto kažkokie nebe tokie žmonės, o gal mums tik taip atrodo... Neapleidžia jausmas, kad per dešimtmetį kontingentas iš esmės labai pakito. Visada čia buvo turčių ir jų lepūnų atžalų kampelis, o dabar dar ir forsavotų mužikų beigi jų varšavkių priviso. Visi kažin kokie agresyviai atsipūtę, neva, žiūrėkite, aš ilsiuosi! Net ir vokiečių lyg ir ne tiek daug (?). Vos ūgtelėję lepūnai garsiai kalba, laižo pirštus, minko savo išmaniuosius ir nebežino, kur čia dėtis, kad nebūtų taip nuobodu. Išpalangėjusi Nida, deja, išpalangėjusi... Greičiau statykite tiltą ir kurią nors iš centrinių gatvių pervadinkite Basanavičiaus, tuomet gal net ir Lietuvos varšavkių sostine pretenduosite tapti!

2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Latvijos dienoraščiai (9). Jei prie kelio tupi lapė

2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Jei prie kelio tupi lapė,
Greitai bus vadinas... Papė

Truputį po 10 valandos ryto termometro stulpelis jau perkopė +32 laipsnius Celsijaus. Jei ir toliau taip, oro temperatūra pasieks, o gal ir viršys įprastą žmogaus kūno temperatūrą. Iš serijos „Pirmą kartą gyvenime“ – pirmą kartą ryte prie jūros išgirdau giedantį... gaidį. Tikras kaimas. Ir iš tikrųjų vakar apie 10 valandą vakaro dar prieš įvažiuodami į Papę dešinėje žvyrkelio pusėje išvydome pūstauodegę gražuolę laputę. Dorotėja pro automobilio langą nespėjo jos pamatyti, tad paleido dūdas, nes jau ne pirmą kartą jai nepasiseka pastebėti kelią mums perbėgančių gyvūnų. Ypač norėjo sužinoti, kaip atrodo gyva lapė.

2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Latvijos dienoraščiai (8). Urviniai žmonės, upės slenkstis, Latvijos Venecija ir banditėlis su pacuko snukeliu. Su žmonėmis kalbėtis reikia.

2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Pirmą kartą kelionėje pabudau taip vėlai – apie 9 valandą. Jūra palaipsniui virsta ežeru. Bangos vis rimsta ir rimsta, visą dangų išraižė plunksniniai debesys. Panašu, kad įsivyraus karščiai. Ant mūsų skardžio-terasos, žvelgiančios į jūrą, tarp akmenų ką tik sukūriau lauželį ir užstačiau puoduką su vandeniu kavai. Šiandien sūnaus Elijo vardo diena.

Vakar, susirinkę palapines, per Jūrkalnę patraukėme Kuldygos link. Kelionės atstumas – 40 kilometrų. Pakeliui pasitiko jaukūs miestukai Alsunga ir Edole. Po pilį kiekviename, o Edolėje itin smagu – abi kelio puses skalauja tvenkiniai, visur vyrauja tyla bei ramybė. Vietinį gyventoją sunku net ir pamatyti.

Vos tik įvažiavę į Kuldygą, nutarėme papietauti, nes kaip tik buvo pietų metas. „Rimi“ parduotuvėje įsikūrusioje kavinėje-picerijoje benagrinėdami valgiaraštį susitikome tą pačią šeimą (taip pat su dviem vaikais – mergaite Kotryna ir berniuku Karoliu), su kuria Ventspilyje važiuodami siauruku sėdėjome tame pačiame vagone. Jie jau traukė Vilniaus link, o pakeliui užsuko į Kuldygą. Vėliau dar susitiksime ir šalia šio miestelio esančiuose smėlio urvuose.

2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Latvijos dienoraščiai (7). Milijardų žvaigždučių viešbutis

2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

7.14 val. Sėdžiu ant paties skardžio krašto. Tiesiogine žodžio prasme. Kava iš termoso jau visiškai šalta, o po kojomis banguojanti jūra vis labiau šyla – turbūt šaltąją povandeninę srovę pakeitė šiltoji. Skardis gan aukštas. Dešinėje pusėje pakrantėje dunkso gražūs dideli akmenys, o pati pakrantė pasislepia už posūkio. Kai kurie nemaži akmenys it pingvinai maudosi jūroje.
Praėjus lygiai savaitei po to, kai išvykome į šią kelionę – viena iš įspūdingiausių mūsų nakvynės vietų. Tokia tad čiurlioniada.