2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis
Pariedėję iki įvažiavimo į Nidą ir automobilį pasistatę nemokamoje stovėjimo aikštelėje, nuo kurios jūra ne taip ir toli (apie 300 metrų), pasiėmėme tik miegmaišius ir palapinę vaikams. Ketinome miegoti kopose po atviru dangumi, bet šį sumanymą sugadino uodai. Jie turėjo savų planų. Teko grįžti į mašiną pasiimti antrą palapinę.
Išaušo dar vienas karštas rytas. Šeima tebemiega, skruzdės laksto savais takais. Po Nidą irgi laksto kažkokie nebe tokie žmonės, o gal mums tik taip atrodo... Neapleidžia jausmas, kad per dešimtmetį kontingentas iš esmės labai pakito. Visada čia buvo turčių ir jų lepūnų atžalų kampelis, o dabar dar ir forsavotų mužikų beigi jų varšavkių priviso. Visi kažin kokie agresyviai atsipūtę, neva, žiūrėkite, aš ilsiuosi! Net ir vokiečių lyg ir ne tiek daug (?). Vos ūgtelėję lepūnai garsiai kalba, laižo pirštus, minko savo išmaniuosius ir nebežino, kur čia dėtis, kad nebūtų taip nuobodu. Išpalangėjusi Nida, deja, išpalangėjusi... Greičiau statykite tiltą ir kurią nors iš centrinių gatvių pervadinkite Basanavičiaus, tuomet gal net ir Lietuvos varšavkių sostine pretenduosite tapti!
Tačiau galbūt tai subjektyvus požiūris... Jausena ir tiek. Tegul sprendžia tie, kurie čia lankosi jau ne vieną dešimtmetį. Šiaip viskas puiku. Unikalūs dalykai niekada nesikeičia. Nepakartojamas paplūdimys, nesmirdintis vanduo (kaip Pavilostoje, kur net plekšnę negyvą ant kranto teko pastebėti), švarus krantas, įsismaginusi vasara, mėginanti atkeršyti rudeniui už tai, kad šis iš jos išplėšė birželio mėnesį, o ir žmonių čia tikrai yra visokiausių.
Vakar dar ir pagrojome. Gal šįvakar taip pat pavyks...
8.50 val.
P.S. Poilsio zona. Nebėra kur važiuoti. Atpūta zona (LV).
Nerijus Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą