2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis
Kopose uodų nebeliko tarsi pamojus burtų lazdele. Todėl ir pavyko įgyvendinti užvakarykštį ketinimą – miegmaišyje miegoti po atviru dangumi. Kur dingote zyzekliai, kur pasidėjote taip staiga? Atostogos? O naktinis dangus virš galvos tikrai buvo gilus ir neužvertas, nors tiek vakaruose, tiek šiaurėje sukiojosi tamsūs debesys, žaibų blykstės nušviesdavo padangę tai vienoje, tai kitoje pusėje, kartkartėmis valdingu kumščiu pagrūmodavo griaustinis. Kažkas mus fotografavo iš viršaus. Atmerki akis ir džiaugiesi – gyvenime tokių lubų nesukurtų pats nagingiausias planetos meistras. Grįžulo rato samtis pilsto sapnus. Mėnulis vis pilnėja ir pilnėja. Tartum nenorėdamas atsilikti nuo saulės, parodo, kad ir jis moka apšviesti jūros vandenis.
O ką galima sapnuoti kopose, gryname ore, kai retkarčiais nugirsti žuvėdros klykavimą, varnos karkimą (matyt, apie rudenį jau susimąsto juodoji) ar skruzdėlių kojyčių trepsėjimą šalia miegmaišio? Sapnavau Grybauskaitę, po to – milžinišką papūgą (maždaug pusės žmogaus dydžio), kuri laisvai galėtų už pakarpos nusinešti septynmetį vaiką ir kuriai nuo medžio padėjau nuskinti didžiulį apvalų egzotišką vaisių – jai pačiai to padaryti niekaip nepavyko, o vėliau tą vaisių šiaip ne taip pervėrė snapu ir nė nepadėkojusi nuskrido sau. Tada iš balos išniro didžiulis vėžlys, beveik palapinės dydžio, ir plačiai išsižiojęs ėmė kėsintis į mano pirštus. Vos pavyko ištraukti juos iš dantytos gleivėtos burnos.
Po to dar sapne regėjau ryškiai ryškiai raudoną saulę, kuri lėtai kilo iš jūros, kaip apsimiegojusi dienai visai nepasiruošusi mergaitė.
- - -
Kol visi tebesnaudžia (vaikai miegojo palapinėse, o Judita paryčiais irgi sulindo į vieną iš jų), pasakysiu, kad diena šiandien, regis, nebebus tokia alinančiai karšta – dangų išmargino kopų pavidalo debesys. Gaivu. Vakar pajutome tą tikrą poilsį prie jūros, kai niekur nebereikia judėti, o vien tik mėgautis galimybe tokią karštą saulėtą dieną dar ir dar kartą sulįsti į jūrą atsigaivinti. Net ir knygą vėl pasiėmiau į rankas: Kobas Abė. „Žmogus dėžė“. Originalaus japonų rašytojo knyga apie žmogų, buvusį fotoreporterį, kuris ant savęs užsimetęs kartoninę dėžę, kaip sraigė vaikšto po miesto gatves ir fragmentiškais pamąstymais atskleidžia įdomių dalykų apie gyvenimą, perteikia savo požiūrį į viską iš dabartinės padėties. Gal kas norite išmėginti? Kartoninę dėžę gauti ne taip ir sunku.
Virš apmirusios jūros prasklendė varna. O gal tai gerokai įdegusi žuvėdra? Gal ir varna... Net ir jai turbūt per karšta – atskrido smaluotoji išsimaudyti arba patirti žuvėdros skrydžio džiaugsmą.
Po to, kai vakar vakare pagrojome įprastoje vietoje, sėdėdami ant suoliuko šalia marių, susipažinome su Martynu, kuris prieš keletą metų iš Kauno į Nidą gyventi atvyko paskui savo draugę. Dabar jis kiekvieną vakarą groja visai netoli a.a. Vytauto Kernagio paminklo. Mums besišnekučiuojant, priėjo pora su šunimi ir pasiūlė penktadienį pagroti menininkų sąskrydyje Nidoje. Martynas visai entuziastingai sutiko, nes jam jokio skirtumo... Na o mes tuo metu greičiausiai jau būsime Vilniuje.
8.48 val.
Nerijus Laurinavičius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą