2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis
7.14 val. Sėdžiu ant paties skardžio krašto.
Tiesiogine žodžio prasme. Kava iš termoso jau visiškai šalta, o po kojomis banguojanti
jūra vis labiau šyla – turbūt šaltąją povandeninę srovę pakeitė šiltoji.
Skardis gan aukštas. Dešinėje pusėje pakrantėje dunkso gražūs dideli akmenys, o
pati pakrantė pasislepia už posūkio. Kai kurie nemaži akmenys it pingvinai
maudosi jūroje.
Praėjus lygiai savaitei po to, kai išvykome į šią
kelionę – viena iš įspūdingiausių mūsų nakvynės vietų. Tokia tad čiurlioniada.
Tai buvo labiau simbolinis veiksmas, nes anokia
ten ir žvejyba spiningu – didele blizge, kad galėčiau kuo toliau švystelėti, į
krantą vis parvilkdavau didžiausią gumulą kaip kramtoma guma lipnių žolių,
kurios apsivyniodavo ir aplink valą. Svarbiausia, kad Juditai nuo skardžio
atrodė, jog traukiu tikras žuvis! Kaip pažiūrėsi...
Laipiodamas akmenimis sutikau brandaus amžiaus
porą, besimėgaujančią vakariniu pasivaikščiojimu jūros pakrante. Sakė, kad
gyvena netoliese įsikūrusiame kempinge, namelyje. Jie jau viešėjo maždaug už 45
kilometrų nuo čia esančioje Kuldygoje, Kuržemės (Kur žemės?) sostinėje ir liko
sužavėti šio miestuko dvasia.
Mes tenai vyksime šiandien, o nakvoti grįšime ant
to paties skardžio, spoksančio į vandenų horizontą. Brandaus amžiaus pora
teigė, kad viskas lyg ir būtų neblogai jų kempinge, tačiau... kai kurie
lietuviai kartu su savimi į gamtą atsitempė ne tik vaikus, bet ir savuosius bumčikus, nuodijančius visatos muziką.
Šiek tiek papasakojau apie mūsų maršrutą, apie Ventspilį ir Liepenės Jeni
kempingą. Galbūt judės Ventspilio ir Kolkos kryptimi. Palinkėję vieni kitiems
gero poilsio, išsiskyrėme. Poilsiui visą naktį akomponavo bangų šėlsmas jūroje,
žiogų šėlsmas aplink palapines ir žvaigždžių šėlsmas giliame dangaus šulinyje.
Kas kur šėlsta...
Vidurnaktį prabusti buvo verta, nes iškišęs galvą
iš palapinės ir akis nuo jūros nukreipęs į dangų, lieki sustingęs
pritrenkiančioje gyvenimo ir būties filmo pauzėje. Tokio ryškumo žvaigždžių
gausos seniai neteko regėti. Planetariumas liko Ventspilyje, bet planetariumas
tuo pačiu ir važiuoja paskui mus tolyn... Kas visos šitos svaiginančios
gausybės buhalteris?! Iš kur toks beprecedentis visa ko tikslumas? Ką dabar
veikia miestų šviesos, nuo žmonių paslepiančios naktinio dangaus seanso
paslaptis? Iš kur išteka ir kur įteka upės nesunku atsekti žemėlapyje, o iš kur
išteka ir kur suteka visos kūrybinės galios? Užtektų milijardų milijardinės
milimetro dalies paklaidos ir visko galėtų apskritai nebūti arba viskas būtų
visiškai kitaip.
Ant skardžio, atsukę nugaras besileidžiančiai
saulei, šeimyniškai rytų pusėn sugiedojome Tėve mūsų. Tėvas viską žino, kitaip
jis nebūtų Tėvas. Milijardų žvaigždučių viešbutis. Pailsėti nuo galaktikos
skersvėjų, nuo mirštančių žvaigždžių dulkių, nuo nuolatinio vyksmo, kuris
niekada nesiilsi, kaip ir jūros bangos naktį.
Vakar nulašėjo ir pirmasis kelionės kraujas – Judita su automobilio
durelėmis itin skaudžiai prisivėrė mažąjį rankos pirštą. Tikriausiai nelūžo,
tačiau skausmas aptemdė žydras akis. Sakyčiau, jog iki vestuvių užgis, bet ji
juk jau ištekėjo... už manęs. Reikėtų tuomet sakyti kaip nors kitaip. Iki
dukros vestuvių užgis. Arba sūnaus. Vaikai šėlo kaip niekad, vos neišvartė
palapinių. Dabar pučia į ūsus ir nė neketina keltis.
Vakar, dar tebesant Ventspilyje, nuotaika kiek
aptemo po to, kai supratome, kad sūnus Elijas kažkur praganė savo akinius,
kainavusius ne vieną šimtą litų. Atradimus pakutena ir praradimai. Paskutinį kartą
stabtelėjome atsipūsti vaikų miestelyje (Bernu pilsetina). Šalia jo įsikūręs ir
nedidelis atrakcionų parkas – turbūt pati nejaukiausia ir šlykščiausia
Ventspilio vieta, iš kurios sklinda šūdinas bumčikas, tručijantis ausų
būgnelius, kepenis, inkstus ir dar ką nors. Tokia „muzika“ kaimo tvartuose būtų
galima naikinti žiurkes. Žinoma, vaikams visa tai nė motais. Juk tiek veiklos
aplinkui! Viso labo, Ventspili! Kada nors, duos Dievas, sugrįšime…
Pravažiavę
Jūrkalnę, visai nedidelę pajūrio gyvenvietę, kurią apžiūrėti pakeliui į Kuldygą
turbūt užsuksime šiandien, ėmėme dairytis nakvynės vietos. Privažiavimą prie
jūros rasti gana sunku. Teko pažeisti vieną ranka pieštą ženklą. Plyta, o po ja
– telefono numeris. Suprask, skambink, jei nori, kad plyta pasitrauktų. Niekur
mes neskambinome, nes ir sąskaitų prieš išvažiuodami į kelionę nepasipildėme.
Be to, ten tebuvo vienas iš keliukų, iš kurio vėliau išsukome dar keletą kartų,
atsirėmėme į jaukias kapinaites, jas apvažiavome ir netrukus suradome šį idealų
skardį, ant kurio dabar sėdžiu ir rašau. Už nugaros, už pušų kyla saulė. Vos
keli debesys ir baltas laivukas tolumoje.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą