Nors vandens takų
Lietuvoje esame jau išmaišę nemažai, su abiem vaikais kelias dienas plaukėme
pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą išbandėme Žeimeną (Kaltanėnai-Švenčionėliai), o stipri audra išbandė
mus. Vos išplaukę atviroje pievoje buvome pavaišinti žaibų-perkūnų-krušos
kokteiliu, o toliau, palaiminti gulbių, yrėmės atsipūtę... Tiesa, nakvojome visiškai laukinėje gamtoje, tai naktį bebrai ar tai
kažkokie kitokie gyvūnai surengė tikrą Budapeštą: maždaug nuo vidurnakčio taip
ėmė šokinėti (4-5 kartus) į upę, jog atrodė, kad kažkas vandenin mėto vos
pakeliamus akmenis. Nors brisk į meldus ieškoti skundų knygos (dėl
išbaidytų miegų)... Fotoreportažas:
2017 m. rugpjūčio 1 d., antradienis
2017 m. liepos 18 d., antradienis
Kroatijos beieškant (10). Didysis sugrįžimas
2017
m. liepos 18 d., antradienis
Nuolat
stabdoma policija
6 valanda ryto.
Mėginame keltis kelionei ankstėliau, nei ketinome. Anglas su „Harley Davidson“
jau išrūkęs (!). Rūksime tuoj ir mes. Gyvenimas yra nuolatinė kelionė
Kelionėje.
- - -
Manęs paprastai niekada
nestabdo policija. Gal kartą per 10 metų. Kai būna reidas, visi stoja pakelėse,
o aš pravažiuoju. Ta proga užsienyje pats ėmiau stabdyti policininkus. Kai tik
užsinorėdavau. O jei rimtai, tai tikrai vos prireikus informacijos drąsiai
privažiuodavau prie jų automobilių. Dažniausiai pareigūnai būdavo užsiėmę
(sulaikę pažeidėjus pildydavo protokolus ar pan.), švyturėliai neišjungti… Bet
kiekvieną kartą geranoriškai padėdavo: suteikdavo reikiamos informacijos,
nurodydavo kryptį.
2017 m. liepos 17 d., pirmadienis
Kroatijos beieškant (9). Apie dramblius šalia bėgių, apie Budos miestą Vengrijoje ir apie „žuvies kaulą“ Slovakijoje
2017
m. liepos 17 d., pirmadienis
Vengrų
kalbos pamokėlė
Balatonas išaušus:
Labas rytas. Šiandien
bandysime pasiekti Budapeštą, įveikti likusią Vengriją, kirsti visą Slovakiją
ir atsidurti vieną kartą jau apsikiaulinusioje Krokuvoje.
Visgi Balatono
kempingas tikrai tvarkingas ir su visa būtina infrastruktūra. Sumokėjome ne 30,
o 25 eurus, įskaitant miesto pagalvės mokestį. Priimamojo administratorė
paprašyta ant lapelio mielai sutiko užrašyti kelis pagrindinius vengriškus žodžius:
Jó
napot – laba diena;
Köszönöm
– ačiū;
Viszlát
– viso gero / iki pasimatymo.
2017 m. liepos 16 d., sekmadienis
Kroatijos beieškant (8). Atgalios. Haliucinacinės vengrų dainos ir netikėtas „praturtėjimas“
2017
m. liepos 16 d., sekmadienis
Atsisveikinimas
su Novi Vinodolskiu
Šiandien Kroatijoje prognozuojama kiek vėsesnė diena – apie
25 laipsniai. Pro langą į kambarius veržiasi gaiva. Jūroje plūduriuoja Šv.
Marinos salelė. Pasirodo, tas ilgas kalnų masyvas priešais akis – didžiausia
Kroatijos sala Krka.
Grybštelėjome
tik dalelę šios įstabios šalies. Nenusigavome nei iki Zadaro, nei iki Splito,
nei juolab iki Dubrovniko. Kad ir kokie kerintys būna miestai, norėjosi ramybės
ir atokvėpio. Bus dėl ko grįžti kitą kartą.
Daugybė
yra laikinųjų namų, į kuriuos nebegrįžtama daugiau niekada, daugybė visame
pasaulyje žmonių, su kuriais prasilenkiame tik vieną vienintelį kartą... Šių
namų šeimininkė Nives šypsosis toliau, o mes jau būsime kažkur toli toli...
Svarbu neįkliūti į milžiniškus kamščius kur nors prie Zagrebo. Ne pats
geriausias sprendimas vykti atgalios sekmadienį, nes grįžtančiųjų nuo Adrijos
poilsiautojų masė su kemperiais, kateriais ant priekabų ir etc. gali užkimšti
kelius. Bus kaip bus, juk dar nebuvo, kad nebūtų. Šios dienos tikslas –
pasiekti Šiofoką, esantį šalia Balatono ežero (Vengrija). Atia, Novi Vinodolski,
atia, Kroatija!
2017 m. liepos 15 d., šeštadienis
Kroatijos beieškant (7). Patrakėliai lietuviai. One way ticket to the Moon...
2017
m. liepos 15 d., šeštadienis
Ryte, atsiskaitę su
nuolat besišypsančia namų šeimininke ir pasakę, kad rytoj apie 8 val.
pajudėsime kelionėn, patraukėme centro ir pajūrio link. Užsukę trumpam į „Lidl“,
pirmą kartą Novi Vinodolski miestelyje sutikome patrakusių lietuvių porą.
Sunkios pečius
laužančios kuprinės ir kelionė kiaurai per visą žemyną autostopu. Jau keliolikta
jų diena kelyje. Vakar, aplankę Plitvice stebuklus, nakvojo tiesiog ant uolų,
greta jūros. Sakė, visi sutikti kroatai buvo išskirtinai svetingi, geranoriški.
Vieni net traktoriaus priekaboje pavežėjo kalnų apsuptyje. Dabar Marius ir
Justina iš Kroatijos keliauja į Bosniją ir Hercogoviną, į Sarajevą. Toliau per
Serbiją, Bulgariją, Turkiją kėsinasi pasiekti kelionės tikslą – Gruziją! Nieko
sau kelionė!
Sunkiose kuprinėse – ir
kompiuteriai – darbo priemonės. Net keliaudami sugeba kartais padirbėti. Justina
rašo apie keliones vienam iš Lietuvos portalų. Kartais nakvoja palapinėse,
kartais hosteliuose, nebrangiuose viešbučiuose. Marius motociklu naršė Aziją,
abu ne vieną mėnesį gyveno Kambodžoje, kurioje alaus bokalas ant jūros kranto
tekainuoja vos 50 dolerio centų, o už pusantro dolerio galima paragauti keptos
barakudos ir kitokių jūros gėrybių.
2017 m. liepos 14 d., penktadienis
Kroatijos beieškant (6). Lengvi pasivaikštinėjimai
2017
m. liepos 14 d., penktadienis
Na
ką gi, Kroatijos kalnus, jūrą, ežerus jau pamatėme. Paskutinė diena Novi
Vinodolski miestelyje. Einame po jį pasižmonėti. Stabtelime pagurkšnoti gėrimų
pakelės kavinukėje. Padavėja, kurią aš kažin kodėl pavadinau Zinaida, labai
įsimylėjo Dorotėją. Beje, mūsų užmaukšlinta lietuviška kepuraitė-vėliava jau
labai tinka!
Vėliau
vienas ledų pardavėjas makedonietis, žvilgtelėjęs į tą kepurę, iš karto
identifikavo, iš kur esame. Apsišvietęs.
2017 m. liepos 13 d., ketvirtadienis
Kroatijos beieškant (5). Plitvice stebuklai, skraidantys rankšluosčiai, levandų medus ir „Šerkšno tyla“ Kroatijoje
2017
m. liepos 13 d., ketvirtadienis
Hvala!
Ryte pakilo toks vėjas,
jog net rankšluosčiai kaip paukščiai iš balkono nuvasnojo nežinoma kryptimi.
Girdėjau, kad jis vasarą mėgsta kartais pasismaginti kaip reikiant! Vėjodromas.
Kalnai nematė to vėjo, šiandien bandysime vykti į Plitvicą – ežerų, miškų ir
krioklių karalystę.
Sunkiai daugiau nei 2
kilometrus puškuoja į kalnus senutė Zafira. Serpantinais, serpantinais,
serpantinais… Apačioje sirpsta vėjo pašiaušta jūra. Pats tobuliausias
raižytojas taip išraižė kalnus, kad net akys raibsta į juos žiūrėdamos. Paskui
dar apvilko žaliais miškų kailinukais, lyg čia ir taip nebūtų beprotiškai
karšta!
2017 m. liepos 12 d., trečiadienis
Kroatijos beieškant (4). Ropinėjantys krabai, baltieji stulpų inspektoriai ir smėlio minos
2017
m. liepos 12 d., trečiadienis
Paleiskim plaukt į jūrą
salą - - -
Tegu širdis spurdėdama
apsąla,
Kai baltą susitikusį
laivelį,
Ji užsižiūri į kalnų
takelį,
Kuriuo piemuo
Saulėtųjų Balkanų
Pats nesuvokdamas
Slapta numano,
Kad stebi jį kažkas
Iš apačios - - -
Tos akys mūsų
Plaukiančios salos.
N.L.
Kroatija, Novi Vinodolski
Ryte žvelgdamas pro
balkoną į jūrą pastebiu, kad vakar matyta sala su pastatu ir pasvirusiu stulpu regima
ir iš mūsų laikinųjų namų (o kokie dar gali būti namai Žemėje?) – gal tik
medžiai šiek tiek užstoja.
Dulkes nuplovęs lietus
ilgam pasislėpė nežinomose dausose, nuo pat ryto įsišėlo beprotiškas karštis,
kuris ne taip ir kankina, kai sėdi giraitėje po medžiais ir kada tik panorėjęs
gali panerti į Adriją. Medžių čirškūnai akimirką prityla (matyt priešpiečiai),
po to toliau koncertuoja be perstogės.
2017 m. liepos 11 d., antradienis
Kroatijos beieškant (3). Cikados Balkanų saulėje ir lietuje
2017
m. liepos 11 d., antradienis
Ryte, vos nusileidę nuo
kalniuko, panirome į Adrijos jūrą. Nieko sau teatras!
Pagaliau, galų pagalėj,
pagaliau, pagaliau, pagaliau… išsvajota išlaukta poilsio akimirka! Nusiplauti
kelio dulkes. Oro temperatūra arti 40-ies.
2017 m. liepos 10 d., pirmadienis
Kroatijos beieškant (2). Per aspera ad Croatia
2017 m. liepos 10 d.,
pirmadienis
Čekija,
Austrija, Slovėnija…
Išaušus
rytui, pamatėme, kaip kempingas atrodo iš tikrųjų. Čia aplink labai daug
vandens telkinių, kalvos, milžiniškoje teritorijoje yra net vandens pramogų
parkas.
Artėdami
prie Austrijos sienos, „Lidle“ nusipirkome daug vandens ir čekiško alaus, kuris
Čekijoje kainuoja dvigubai pigiau nei Lietuvoje.
Į
Austriją įvažiuojama siauru keliuku, kurį drožte drožia gausybė vilkikų. Tokios
sunkiagalvių saulėgrąžų jūros laukuose niekada neteko regėti! Pilni laukai
aliejaus.
Rašmenys
jau tampa vokiški. Pramušę kamštį riedame Vienos link. Ties Viena viena
autostrados pusė – net 4-ių juostų. Eismas itin intensyvus. Vilkikai išprotėję
velkasi bala žino kur. Sustojus automobilių srautui, žvilgteliu į galinio
vaizdo veidrodėlį – už mūsų stovi mašina su lietuviškais numeriais. Sūnus
Elijas pro galinį stiklą pamojuoja tautiečiams, o šie atsako tuo pačiu.
Vėliau
susitikome vienoje iš degalinių. Kauniečių šeima su trimis mažais vaikais
keliauja į Splitą, kuriame pabus iki sekmadienio (booking.com sistemoje
rezervavo 4 dienas). Jiems per pirmą kelionės dieną pavyko pasiekti net Ostrovą
(Čekija). Šeimos galva sako, kad į Kroatiją važiuos per Zagrebą, nes taip
susitaupo kilometrų. O aš ketinau vairuoti per Liublijaną (Slovėnija). Ir iš
tikrųjų turbūt tiesiau per Zagrebą, nes tokiu atveju tenka kirsti mažiau
Slovėnijos. Nejučia galvoje imu keisti kelionės maršrutą. Jei viskas gerai, dar
šiandien turėtume pasiekti Rijeką (Kroatija). Atsisveikinome su tautiečiais
keliauninkais, palinkėjome vieni kitiems gero kelio.
2017 m. liepos 9 d., sekmadienis
Kroatijos beieškant (1). Pirmieji kelionės džiaugsmai ir vargai
2017 m. liepos 8 d.,
šeštadienis
Atsispyrimas
Kaip
tarėme, taip ir padarėme (kelis metus niekaip neišdrįsome). Susikrovėme
palapines, kitą mantą, gitarą, kolonėlę su akumuliatoriumi, mikrofonus, laidus,
vaikus ir... patraukėm į Kroatiją. Bepročiai? Taip!
Dabar
rašau iš Krokuvos, atsikimšęs butelį „Žywiec“ alaus, pirmą kartą gyvenime vienu
ypu nuvairavęs 830 kilometrų. Vargšė senutėlė Zafira, skaičiuojanti 18-us
metus. Kartais sunkiai užsikuria. Susitarėme taip: jei netyčia neatlaikytų
kelionės, pažadėjau gražią romantišką mirtį – įjungčiau laisvą pavarą ir
paleisčiau kur nors Alpėse nuo skardžio... O jei netyčia atlaikytų tokį iššūkį
– įteikčiau Super Dyzelinį Medalį už viso gyvenimo nuopelnus! Beje, kažkada parvaryta
iš Italijos. Gal net pavyktų sugrąžinti į jaunystės laikus? Pamatysime, kaip
bus.
2017 m. vasario 5 d., sekmadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (12). Namolio. Įsimintiniausios akimirkos (video)
Kaip ir rėminė kelionės kompozicija išeina, nes vos tik nusileidus Karmėlavoje, Judita vėl ėmė ieškoti „Literatūros ir meno“... Ir rado. Kur kas lengviau, nei prieš išskrendant į Izraelį. O čia keletas įsimintinų akimirkų, trumpi vaizdo reportažai („Play“ spausti 2 kartus):
2017 m. vasario 4 d., šeštadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (11). Palydint Izraelio saulę...
Grįžę į Eilatą, paskutiniąją kelionės dieną dar nusprendėme pasilepinti puikiu oru, todėl vėl patraukėme į Delfinų rifą. Čia sutikome iš Jeruzalės anksčiau grįžusią arfininkę J.D. su draugu, su kuria smagiai šnekučiavomės šios kelionės pradžioje. Pasigaudyti saulės, pasipliuškenti šiltoje Raudonojoje jūroje vasario pradžioje, o paskui atgal į lietuvišką žiemą...
2017 m. vasario 3 d., penktadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (10). Atgal į Eilatą
Kitą rytą dar suspėjome it kurmiai palandžioti po žeme... Visai netoli garsiosios Raudų sienos. Čia užkampiuose gali netyčia užtikti isteriškai raudančių tikinčiųjų, kurie pasiekę tokį ekstatikos lygį, jog net pikta ir gaila pasidaro žiūrint į juos, nors greitąją kviesk... Arti pamišimo ribos, įsiaitrinimas iki kraštutinumo. Koks turi būti Dievas, kad Jam tai patiktų? Dar šiek tiek Jeruzalės, įvairiapusės, atstumiančios ir viliojančios, paradoksalios, jaukios ir perkrautos, nepažintos ir paslaptingos:
2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (9). Antroji diena Jeruzalėje (foto)
Išaušo saulėtas giedras vaiskus rytas Jeruzalėje. Visiškai ignoravę įskaičiuotus pusryčius naktį kone šturmuotame „Chain Gate Hostel“ (dėl to kalta pernelyg laki vaizduotė, o pusryčiai išties buvo patys kraupiausi, kokius kada nors teko regėti gyvenime – purvinuose loviuose suversta pustirštė dvokianti neaiškios kilmės masė), pro gretimus vartus išlindome pasižvalgyti į pagrindinę musulmonų šventovę.
Į ją kitatikiai neįleidžiami (bent jau Juditos neįleido, nors ir buvo apsigaubusi skara). Nėra ko kaišioti nosių ir spoksoti į svetimą Dievą! Musulmonai kategoriški, nors į krikščionių šventoves jiems įeiti ir nedraudžiama. Šventai įsnūdęs šventovės sargas, nors praslink nepastebėtas nelyg katinas:
2017 m. vasario 1 d., trečiadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (8). Šventojo miesto jovalas, hostelio „šturmas“ ir pašėlę Jeruzalės gatvės muzikantai
Vos
įvažiavus į Jeruzalę, Judita kone apsiverkė. Ne, ne dėl to, kad būtų iki sielos
gelmių pakerėta Šventosios žemės, o todėl, jog pirmasis įspūdis visiškai
neatitiko išankstinių įsivaizdavimų – kalnai šiukšlių tarpuvartėse, pakampėse
ir tarp viso to it varnai išdidžiai pėdinantys žydai su savo plačiabrylėmis
skrybėlėmis, skuduriniais blynais ant galvų ir pintomis kasytėmis. Ne Kairas,
bet priemiesčių gatvės primena Afrikos šiukšlynus.
Pirštų galais per Šventąją žemę (7). Į Jeruzalę palei Negyvąją jūrą... (foto, video)
Ankstyvą rytą iš Eilato autobusu patraukėme Jeruzalės link. Keistas jausmas: lyg turėtų būti gražu, bet kažin kokia nykuma visur čia išplitusi... Lyg tasai negyvumas į visas puses veržte veržtųsi nuo palaipsniui nykstančios Negyvosiso jūros, plytinčios tarp Izraelio ir Jordanijos, ir esančios net 420 metrų žemiau Pasaulinio vandenyno lygio. Smėlis, druskos, nykumų nykuma, kurioje dar ir viešbučių tarsi avilių žydai prirentę šen bei ten, jau artėjant prie Jeruzalės:
2017 m. sausio 31 d., antradienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (6). Povandeninėje observatorijoje ir šokantys Eilato fontanai (video)
Kažin kodėl, kad pasileistų vaizdas reikia kelis kartus ekrane spausti „Play“:
Du draugeliai:
Žuvis su suknele:
Rykliai:
Rajos šypsena:
Du draugeliai:
Pirštų galais per Šventąją žemę (5). Į povandeninę observatoriją (foto)
Kitą dieną patraukėme dar šiek tiek toliau nei Delfinų rifas, į už Eilato esančią Povandeninę observatoriją. Su jūros pasauliu galima susipažinti ne tik vaikštinėjant stikliniais observatorijos koridoriais, bet ir plaukiant laiveliu, kurio dugnas yra su langeliais, pro kuriuos galima stebėti koralinius rifus ir aplinkui knibždančią Raudonosios jūros gyvūniją.
2017 m. sausio 30 d., pirmadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (3). Delfinų rifas (foto)
Visą pirmadienį nusprendėme ilsėtis, tad nuvykome į netoli Eilato esantį jaukų Delfinų rifą, kuriame knibždėte knibžda natūraliai gamtoje šėlstantys delfinai, itin pamėgę šią paktantę. Įėjimas į teritoriją yra mokamas, galima pirkti bilietą, į kurį įskaičiuotos vandens procedūros, gėrimai, užkandžiai ir pietūs greta Raudonosios jūros.
Šiek tiek apsižvalgę ir pasisveikinę su delfinais, patraukėme į vandens procedūras: čia ir kavinukės, ir oazės, ir įvairūs baseinėliai, taip pat su Negyvosios jūros vandeniu, kuriame neskęstama – plūduriuoji vandens paviršiuje kaip vyno butelio kamštis.
Pirštų galais per Šventąją žemę (2). Lietuviškos vaišės izraeliečių šuneliui, Raudonosios jūros katinai ir naktinis Eilatas
2017 m. sausio 30 d., pirmadienis. Eilatas.
Norint
suspėti užrašyti įspūdžius, tenka atsikelti 6 valandą ryto ir užsiplikyti
puodelį stiprios juodos arbatos.
Kariniame
Ovdos oro uoste nutūpėme gan minkštai ir taikiai. Visame oro uoste – vos
keletas ryškių saulės spindulių nuglostytų lėktuvų. Trapu leidžiamės žemyn, į
veidus trenkia stiprokas vėjas. Jausmas geras kaip visada, kai iš žiemos
kalėjimo pasprunki į šiltą pavasarį ar net beveik vasarą.
Į
Ryanair lėktuvų salonus pagal jų taisykles leistinų išmatavimų bagažą įsineša
tik pirmieji 90 keleivių, o likusiųjų kuprinės ir lagaminai keliauja į atskirą
lėktuvo bagažo skyrių. Taip išėjo, kad ant mano kupros – sunki kuprinė, o
Juditos lagaminas darda ratukais į oro uosto bagažo atsiėmimo vietą. Aš matyt
buvau 90-as Kaune įlipęs keleivis, o žmona – jau 91-a... Bet tai juk visai
nesvarbu, tad žingsniuojame toliau.
2017 m. sausio 29 d., sekmadienis
Pirštų galais per Šventąją žemę (1). Į ten, kur vanduo kažkada tapo vynu...
2017 m. sausio 29 d., sekmadienis
Karmėlava (Kaunas), oro uostas
Judita
sapnavo, kad oro uoste nusipirko „Literatūrą ir meną“. „Narvesen“ darbuotoja,
paklausta, ar turi tokį leidinį, labai tuo suabejojo. Sakė, būna, atveža... 2
egzempliorius. Peržvelgusi blizgiąją spaudą ir kitus leidinius lentynose,
konstatavo, kad turbūt neras. Įnoringa (?) potenciali pirkėja nutarė, kad
sapnas buvo apgaulingas, tačiau pardavėja nenorėjo pasiduoti ir ant
besisukančio spaudos stovo surado tai, ko ieškojo! Sapnas išsipildė.
Visi
sapnai išsilakstė standartinės oro uosto patikros metu. Aš patikros punktą
praėjau nė nepyptelėjęs, o Judita „užkliuvo“. Tuomet jos kuprinę išnarstė po
siūlelį, apgraibė visus kosmetikos ir higienos priemonių buteliukus. Bet oro
uosto darbuotoja buvo maloni. Sakė, kad čia mums tik menkos pratybos prieš
detektyvinę patikrą Izraelyje. Kai išvydau, kiek buteliukų sugeba į kelionę
įsidėti žmona, akys išlipo ant kaktos. Moteriški talentai. Na, bet čia juk
savaitei... Turės ką veikti žydai. Net šiek tiek neramu...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)