2017
m. liepos 16 d., sekmadienis
Atsisveikinimas
su Novi Vinodolskiu
Šiandien Kroatijoje prognozuojama kiek vėsesnė diena – apie
25 laipsniai. Pro langą į kambarius veržiasi gaiva. Jūroje plūduriuoja Šv.
Marinos salelė. Pasirodo, tas ilgas kalnų masyvas priešais akis – didžiausia
Kroatijos sala Krka.
Grybštelėjome
tik dalelę šios įstabios šalies. Nenusigavome nei iki Zadaro, nei iki Splito,
nei juolab iki Dubrovniko. Kad ir kokie kerintys būna miestai, norėjosi ramybės
ir atokvėpio. Bus dėl ko grįžti kitą kartą.
Daugybė
yra laikinųjų namų, į kuriuos nebegrįžtama daugiau niekada, daugybė visame
pasaulyje žmonių, su kuriais prasilenkiame tik vieną vienintelį kartą... Šių
namų šeimininkė Nives šypsosis toliau, o mes jau būsime kažkur toli toli...
Svarbu neįkliūti į milžiniškus kamščius kur nors prie Zagrebo. Ne pats
geriausias sprendimas vykti atgalios sekmadienį, nes grįžtančiųjų nuo Adrijos
poilsiautojų masė su kemperiais, kateriais ant priekabų ir etc. gali užkimšti
kelius. Bus kaip bus, juk dar nebuvo, kad nebūtų. Šios dienos tikslas –
pasiekti Šiofoką, esantį šalia Balatono ežero (Vengrija). Atia, Novi Vinodolski,
atia, Kroatija!
Čigonų
šokio dvasia ir Radžis, košmariškai apsireiškiantis sapnuojamoje tikrovėje
Išsiropšti iš Kroatijos
iš tikrųjų šiek tiek užtruko. Šiokie tokie kamščiai susidarė mokėjimo už
autostradą vietose, bet tai buvo, sakykime, laiko sugaišimas proto ribose. Po
pietų persikabarojome į Vengriją. Po Kroatijos kraštovaizdžių turbūt dauguma
šalių nubluktų kaip cigarečių pakelis, metus pagulėjęs ryškioje saulės
šviesoje. Tad iš lėto smelkdamiesi į naują kraštą, gan apatiškai žvilgčiojome į
pro šalį plaukiančias lygumas.
Radijas yra vienas puikiausių
žmonių išradimų. Labai mėgstu naujoje šalyje iš karto įsijungti radijo imtuvą.
Taip tarsi „įmeti“ save į svetimtaučių būrį ir stebi, kas bus. Jei Čekijoje,
Kroatijoje, Lenkijoje (slaviški atgarsiai) ir netgi Austrijoje (vokiečių kalba)
daugiau mažiau išsigaudai žodžius ar frazes, tai Vengrijoje jau beveik nieko
nebesupranti. Svarbiausia, kad jie save supranta. Vienas kažką suburbuliuoja,
kitas juokiasi. Vadinasi, viskas gerai.
Pasiklausę kroatiško radijo, pastebėjome, kad vyrauja ganėtinai lėkštas popsas (turint omenyje dainas jų
kalba). O Vengrijoje dominuoja kažin koks itin keistas dainavimo stilius. Net
nesupranti, į kurį amžių laiko mašina nuskriejai praeitin. Tarsi liaudiškos
dainos, tačiau atliekamos grynai operine maniera. Ritmas kūrinio metu net kelis
kartus gali kardinaliai kisti. Toks pirmas įspūdis. Kartais net lyg ir Indija
priešais akis išnyra. Haliucinacinis skambesys, čigonų šokio dvasia, Radžis,
košmariškai apsireiškiantis sapnuojamoje tikrovėje. Na, bet tai jau – juodasis humoras.
Sudėtingos
formulės ir netikėtas „praturtėjimas“
1:4
1:24
1:7
1:292
Kas tai? Kokia nors
įmantri formulė? Visai ne! Tai
per pastarąją savaitę su trupučiu apvažiuotų šalių nacionalinių valiutų
santykis su euru, atitinkamai: Lenkija, Čekija, Kroatija ir Vengrija. Taigi,
Vengrijoje už vieną eurą gaunate net 292 forintus! Kirsdami šalis, kurios (dar)
neįsivedusios euro, patenkate į savotišką žaidimą: kaip tik įvažiavus į tą šalį
gauti nacionalinės valiutos?
Iki
tol tai buvo gana paprasta – pinigus galima būdavo išsikeisti pasienio
degalinėse. Vengrijoje viskas kiek kitaip jau vien dėl to, jog pasienyje (atvažiuojant
iš Kroatijos) tų degalinių paprasčiausiai nėra. Vieną šiaip ne taip
privažiavome. Oficialios keityklos nematyti, tačiau angliškai puikiai kalbantis
jaunas pardavėjas pasiūlė ko nors nusipirkti, o grąžą pažadėjo atmesti
forintais. Ir atmetė. Pirkau kramtomos gumos. Daviau 50 eurų. Gavau net 14 000
forintų!
Gal ir ne ankstesnė Baltarusija, bet skaičiuojant yra ką veikti. Paprasčiausia
apvalinti kainas dalinant iš 300.
Bent jau vieną dieną
piniginėje tikrai vartysis tūkstančiai! Milijonieriaus gyvenimo
iliuzija-parodija. Tolimesnėse degalinėse niekas grąžos forintais nebedavė, tad
teks kažkaip išsisukti su jau gautais vengriškais pinigais, nepamirštant papildyti
dagalų baką, atsiskaityti už būsimą nakvynę, nusipirkti šiek tiek maisto…
Įmanoma? Gal. Gal per booking.com rezervuotame Šiofoko hostelyje už nakvynę
paims eurais? Žiūrėsim.
Kvanktelėjusi
navigacinė tetulė ir lipnios juostos poreikis
Šiofokas nepaliko jokio
ypatingesnio įspūdžio. Iš mirusiųjų telefone prikelta navigacija veda palei
geležinkelio bėgius, paskui priartėjame prie Balatono ežero ir… moteriškas
balsas iš telefono (kad jį kur žalios devynerios!) liepia sėsti į keltą ir
plaukti į kitą ežero pusę!.. Gal dar į Mėnulį užsukti?! Tokio kvanktelėjusios
navigacinės tetulės pasiūlymo dar niekada neteko girdėti. Tada spjovėme į ir į
moterišką balsą, ir į hostelio administratorę, kuri dar esant degalinėje
sugebėjo mums prisiskambinti ir paklausti, kada atvyksime. Neatvyksime!
Gyvenkite ramiai kitoje ežero pusėje, o mes apsistosime paežerės kempinge, prie
pat vandens. Tiesa, kempingą turbūt įkūrė Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų –
už naktį prašo kone 30-ies eurų! (hostelis – 40 eurų). Balatono ežero vaizdas,
atvykus statyti palapinių.
Vakarėja, jau vakarėja…
Teks miegoti nepasitiesus
kilimėlio. Vienu buvome užkimšę Krokuvoje išdaužtą Zafiros galinį langelį. Kažkur
autostradoje truktelėjus vėjui (o gal Dorotėja netyčia stumtelėjo?) tas
kilimėlis nuskriejo ant plento, vos nesukeldamas avarinės situacijos…
Labos minkštos nakties!
P.S. Vengrų paaugliai
netoliese rėkauja ir dainuoja savo dainas. Norėtųsi juos visus apvynioti lipnia
juosta ir nusviesti į Balatono ežero vidurį.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą