2017
m. liepos 14 d., penktadienis
Na
ką gi, Kroatijos kalnus, jūrą, ežerus jau pamatėme. Paskutinė diena Novi
Vinodolski miestelyje. Einame po jį pasižmonėti. Stabtelime pagurkšnoti gėrimų
pakelės kavinukėje. Padavėja, kurią aš kažin kodėl pavadinau Zinaida, labai
įsimylėjo Dorotėją. Beje, mūsų užmaukšlinta lietuviška kepuraitė-vėliava jau
labai tinka!
Vėliau
vienas ledų pardavėjas makedonietis, žvilgtelėjęs į tą kepurę, iš karto
identifikavo, iš kur esame. Apsišvietęs.
Per
šias dienas lietuvio dar nė vieno čia nesutikome. Šiek tiek miestuko vaizdų.
Nurimus
vėjui smagu įlįsti į Adriją.
Gaivaus
oro gurkšniai prieš ilgą kelionę atgalios, Lietuvon. Tikimės rytoj pasiekti
šalia Balatono ežero esantį Vengrijos miestelį Šiofoką. O vakare gal dar pagrosime
Novi Vinodolskyje.
-
- -
Mintys
pasikeitė taip greitai, kaip ir Kroatijos orai. Čionai kelias dienas trukusi
vėjo audra vadinama bura. Tik nurimus
burai ir danguje vėl nušvitus saulei, Novi Vinodolskyje nusprendėme pasilikti
dar vieną parą. Dėl stipraus vėjo Kroatijoje kartais net uždaromos autostrados,
tuneliai, nes juose gūsiai intensyviausi. Jei būčiau vėjas, ir aš norėčiau
prasikošti tais įspūdingais kroatiškais tuneliais!
Artėjant
savaitgaliui žmonių labai padaugėjo.
-
- -
Vakare
ir vėl grojome centrinėje alėjoje.
Trumpam
sugrįžęs vėjas kartais varyte varė iš proto. Kaip įmanydamas brovėsi į
mikrofonus. Pasipūtėlis! Lauko kavinukių skėčiai it aitvarai vos nepakilo į
padangę. Bet tai buvo paskutiniai vėjo pasispardymai.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą