2017
m. liepos 12 d., trečiadienis
Paleiskim plaukt į jūrą
salą - - -
Tegu širdis spurdėdama
apsąla,
Kai baltą susitikusį
laivelį,
Ji užsižiūri į kalnų
takelį,
Kuriuo piemuo
Saulėtųjų Balkanų
Pats nesuvokdamas
Slapta numano,
Kad stebi jį kažkas
Iš apačios - - -
Tos akys mūsų
Plaukiančios salos.
N.L.
Kroatija, Novi Vinodolski
Ryte žvelgdamas pro
balkoną į jūrą pastebiu, kad vakar matyta sala su pastatu ir pasvirusiu stulpu regima
ir iš mūsų laikinųjų namų (o kokie dar gali būti namai Žemėje?) – gal tik
medžiai šiek tiek užstoja.
Dulkes nuplovęs lietus
ilgam pasislėpė nežinomose dausose, nuo pat ryto įsišėlo beprotiškas karštis,
kuris ne taip ir kankina, kai sėdi giraitėje po medžiais ir kada tik panorėjęs
gali panerti į Adriją. Medžių čirškūnai akimirką prityla (matyt priešpiečiai),
po to toliau koncertuoja be perstogės.
Berniukai pietums
pasigavo krabą.
O ant nekaltybės
baltumo apšvietimo stulpų vėl tupia tie, kurie viską regi iš viršaus.
Alus pajūryje padoriai
įperkamas (ne taip, kaip Izraelyje) – bokalas nekainuoja nė dviejų eurų.
Mirkstame jūroje, vaikai palaipsniui tampa juodaodžiai. Lietuvių nė su žiburiu
nematyti. Reikia pailsėti nuo savęs paties – savęs pačių.
- - -
Šiokia tokia ekskursija
į vaikystę. Kas ten žino, iš kur mes prisigalvodavome tokių žaidimų… Primokinau
vaikus, žaidžia susižavėję. Plaštaka, kuo labiau pirštus išskėtus į šonus,
užkasama smėliu (šiuo atveju akmenukais, nors smėlis geriau), o kitas turi ją
atkasti nepalietęs pirštų ir kt. Jei paliečia, mina sprogsta. Sprogimo banga
visą smėlį suvarydavo tiesiai į akis, burną, ausis… Pamenu, jau beveik atkasę
plaštaką, smilteles nupūsdavome – tai yra sėkmingas išminavimas. Akmenukus nupūsti ne taip lengva.
- - -
Šį vakarą nelijo, buvo
tylu ir tyku, gerokai tvanku. Didelis šių apartamentų trūkumas – nėra oro
kondicionieriaus. Užmigti nelengva.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą