2017 m. liepos 8 d.,
šeštadienis
Atsispyrimas
Kaip
tarėme, taip ir padarėme (kelis metus niekaip neišdrįsome). Susikrovėme
palapines, kitą mantą, gitarą, kolonėlę su akumuliatoriumi, mikrofonus, laidus,
vaikus ir... patraukėm į Kroatiją. Bepročiai? Taip!
Dabar
rašau iš Krokuvos, atsikimšęs butelį „Žywiec“ alaus, pirmą kartą gyvenime vienu
ypu nuvairavęs 830 kilometrų. Vargšė senutėlė Zafira, skaičiuojanti 18-us
metus. Kartais sunkiai užsikuria. Susitarėme taip: jei netyčia neatlaikytų
kelionės, pažadėjau gražią romantišką mirtį – įjungčiau laisvą pavarą ir
paleisčiau kur nors Alpėse nuo skardžio... O jei netyčia atlaikytų tokį iššūkį
– įteikčiau Super Dyzelinį Medalį už viso gyvenimo nuopelnus! Beje, kažkada parvaryta
iš Italijos. Gal net pavyktų sugrąžinti į jaunystės laikus? Pamatysime, kaip
bus.
-
- -
Į
Krokuvą atsidanginome gana vėlai, apie 8 val. vakaro. Iš Vilniaus išvykome
anksti ryte, apie 6.30 val. Savaime suprantama, kol kas nieko doro nespėjome pamatyti.
Tik Raudonojo kilimo hostelį („Red carpet hostel“). Turbūt esame ypatingi
svečiai (patys sau). Bet apie šią dieną šiek tiek vėliau, nes jau visiškai
senka jėgos...
N.L.
2017
m. liepos 9 d., sekmadienis
Man asmeniškai trys
gražiausi Lietuvos keliai yra šie:
1. Panemunės kelias
(maždaug nuo Vilkijos iki Skirsnemunės);
2. Žinoma, Neringos
kelias (nuo Smiltynės iki Nidos);
3. Ir kelias nuo Trakų
iki Birštono-Prienų.
Pastaruoju keliu ir
patraukėme iš Vilniaus Marijampolės link. Banguotas reljefas, laukų, miškų,
ežerų bei pakelių kapinaičių dermė. Jaukiose kapinaitėse ilsisi tie, kurie jau
iškeliavo į pačią ilgiausią Kelionę, iš kurios čionai daugiau niekados
nebegrįžtama.
Saldkartis
sienos kirtimas
Visada viliojantis ir
šiek tiek transcendentinis reiškinys yra valstybių sienų kirtimas. Žemė lyg ir
tokia pati, žmonės iš tokių pačių kaulų ir kraujo… Ir visgi istorijos bėgyje
viskas buvo taip draskoma, plėšoma, plėšiama, jungiama, prijungiama,
atjungiama, jog kažkas vis dėlto jau nebe taip. Be to, keičiasi rašmenys. Be
to, Žečpospolita.
Jeigu anksčiau (maždaug
prieš 20 metų) žodžių junginys geri
Lenkijos keliai galėjo išsprūsti tik iš visiško bepročio lūpų ir būtų
neabejotinai palaikytas tikrų tikriausiu oksimoronu (panašiai kaip saldi druska), tai dabar šie žodžiai yra
visiškai logiška ir teisinga dermė. Tiesa, Lenkijos keliai kol kas tėra geri, o
ateityje bus dar geresni, nes dabar nuo Balstogės iki Varšuvos ir nuo Varšuvos
iki Krokuvos važiuoti tenka labai ilgai (apie 12 val.) Taip yra dėl to, kad
tiesiama šimtai kilometrų naujo plento, dėl ko eismas nukreipiamas tik viena
būsimos autostrados puse. Todėl tik epizodiškai stipriau spustelėjus greičio
pedalą, ilgas atkarpas vidutinis greitis neretai krenta iki vos 70-80 kilometrų
per valandą.
Anksčiau Varšuva man
rodėsi kaip bauginantis niūrus miestas, kurį norisi kuo greičiau prašauti, o šį
kartą drįstu sulaužyti savo stereotipus. Visai įdomu būtų kada nors čia
pašmirinėti. Ne vieną įspūdingą bažnyčią teko pamatyti pravažiuojant pro šalį.
Ir dar… pačią tikriausią mešką, pėdinančią aplink fontaną! Ir tai visai ne haliucinacija dėl ilgai trunkančio
vairavimo!
Artėjant Krokuvos link,
reljefai tampa kalvotesni, laukai užsėti įvairiausiomis įvairiaspalvėmis
kultūromis. Staiga pastebėjome, kad visi trys mobilieji telefonai „pakišo
kiaulę“: du išsikrovė, o trečias užsipiktino
ir atsisakė veikti Lenkijoje. Todėl teko pavargti ieškant Raudonojo kilimo
hostelio (irgi skamba kaip oksimoronas?).
Naktinis
šmikių išpuolis
Rytas. Kiūtiname visi
savosios Zafiros link. Nudelbęs akis į grindinį matau žaižaruojančias stiklo
šukeles. Pakeliu žvilgsnį aukštyn – o varge gauruotas! Iškultas mažasis galinis
automobilio langelis! Vadinasi, apvogė… Šalia pat hostelio. Prakeikta Lenkija,
kad ją kur… Daiktai mašinoje perkuisti. Žiūriu: nebėra pagrindinio mūsų išgyvenimo šaltinio – legendinės ir šilto, ir šalto mačiusios juodosios
gitaros. Širdis akimirksniu atsidūrė kulnuose. Pirma mintis – kelionė baigta.
Teks grįžti į Lietuvą. Svarbiausia, kolonėlė su akumuliatoriumi ramiai guli
savo vietoje bagažinėje, nieko daugiau lyg ir nepaėmė. Ką ten besuprasi
žiūrėdamas į permaltą daiktų košę.
Įpuolu į hostelio
registratūrą, pranešu, kas nutiko. Administratorė, kuri vos pašneka angliškai,
ir jos kolega, jaunas vaikinas, kuris šia kalba susišneka neprastai, tik kraipo
pečiais ir nežino, ką pasakyti. Patys kalti. Juk siūlė už 5 eurus automobilį
nakčiai palikti hostelio kieme. Vos gyvai neužsigrauždamas (niekada gitaros
nepalikdavau nakvoti mašinoje) hostelio registratūros telefonu skambinu
Krokuvos policijai. Atsiliepusi operatorė angliškai kalba puikiai. Nusprendžiau
pranešti apie įvykį ne dėl to, kad bent vienu procentu tikėjausi atgauti
muzikos instrumentą, o todėl, jog būtų bent jau užfiksuotas niekšiškas įvykis.
Kas besurastų adatą vežime šieno…
Operatorė, detaliai
iškamantinėjusi apie susiklosčiusią situaciją, pažada, kad netrukus atvyks
policijos ekipažas. Kaip praradęs ilgus metus puoselėtus namus palei sieną
slenku prie traumuotos Zafiros, šalia kurios apsiašarojusi ir ištikta panikos
trypia dukra Dorotėja. Judita ją ramina. Nusprendžiu atidžiau apžiūrėti, ar dar
ko nors neišnešė: kolonėlė yra, mikrofonai ir laidai irgi vietoje… Žvelgdamas pro
pravirą bagažinę į galines mašinos sėdynes, staiga vos nenualpstu: žiūriu gi…
kyšo gitaros dėklo kraštelis!!! Kišu
rankas gilyn, užčiuopiu sveikutėlį instrumentą, gracingas jo linijas.
Ieškodami
vertingesnių lengviau realizuojamų daiktų (planšečių, telefonų, kompiuterių),
niekšeliai gitarą su dėklu iš bagažinės permetė truputį labiau į priekį, ant
galinių sėdynių, ir užmetė ant viršaus miegmaišių, rūbų ir kt. Kaip vėliau
paaiškėjo, nepavogė nieko. Tik išdaužtas mažasis galinis stiklelis tapo šiokia
tokia problema, nes negalėsime niekur ramiai palikti mašinos – bet kas užkišęs
ranką atsirakintų, vos panorėjęs. Nuo šiol vėjas Dorotėjai pūs į veidą kaip
reikiant, kai riedėsime tolyn... Zafira nežymiai iškabrioletėjo...
Širdžiai
iš kulnų begrįžtant į savo vietą, lekiu į hostelio registratūrą pranešti, kad
stebuklas įvyko – gitara atsirado! Kai grįžau atgal į judrią gatvę, į įvykio
vietą jau buvo atvykusi Krokuvos policija. Pasakiau pareigūnams, kad niekas
nedingo, jie užfiksavo vandalizmo atvejį, atliko būtinus formalumus, siūlė
važiuoti į nuovadą rašyti pareiškimą, bet atsisakiau (kokia prasmė?).
Gitaros
dėklas buvo prasegtas, bet pacukams mano Washburnas
pasirodė nevertas dėmesio. Ką ten kokie 400 eurų, būtų bent 4000, tuomet kitas
reikalas. Ir švystelėjo mašinos priekin.
Policija
išvyko, mes sušlavėme aplinkui pažirusius stiklelius, visus vertingesnius
daiktus iš bagažinės pernešėme į registratūrą, automobilį įvarėme į vidinį
hostelio kiemą ir išskubėjome į sekmadieninę Krokuvą ieškoti valiutos
keityklos. Hostelis nepriima eurų, tik zlotus. Mažų mažiausiai, keista. Čia ir
pasireiškia tokie nepatogumai, kai Europos Sąjungoje ne visos šalys turi bendrą
valiutą. Tačiau tai buvo gera proga išvysti trečią pagal dydį Lenkijos miestą.
Įstabioji Krokuva
Ypač
pakerėjo viena senamiesčio bažnyčia, į kurią užsukome besibaigiant pamaldoms.
Kunigas sakė pamokslą.
Net
Romoje nieko panašaus nematėme. Tik įžengi vidun ir lieki be amo – pakerta
kojas.
Nenufotografuojama.
Senamiestis nuostabus, bet kuo toliau, tuo labiau juntame, jog ima varginti bet
koks miestas. Norisi kuo greičiau atsidurti prie jūros. Šiaip ne taip
Senamiestyje radę, kur išsikeisti eurus, užsukome į vieną kavinukę truputį
užkrimsti.
Pietūs
buvo ne kokie, švelniai tariant. Grįžti į hostelį nusprendėme pro kitą pusę
ir... pasiklydome. Miestas tikrai nemažas. Jaukiame parke, kažkuo primenančiame
Bernardinų sodą, ant suoliuko sulindęs į telefoną sėdėjo italas. Paklausėme,
gal žinąs mūsų gatvę. Jis, pasitelkęs navigaciją telefone, pasiūlė net
palydėti. Bežingsniuodami įsikalbėjome. Diego iš Sicilijos tvirtino kažkada
buvęs Lietuvoje. Draugavo su mergina iš Latvijos ir keliavo per visas Baltijos
šalis. Malonus bičas. Atsisveikindami sakėme, kad galbūt kada nors atlėksime į
Siciliją. Diego labai pagelbėjo, nes Krokuvoje gerokai užtrukome, o laukė
netrumpas kelias.
Katovicų gniaužtuose
Atsiskaitę
su hosteliu, į šiek tiek atgaivintą vieną iš telefonų navigacijoje įvedėme Brno
(Čekija) kryptį. Navigacija ėmė mus keistai vedžioti už nosies – važiavome
patraukliais Krokuvos priemiesčiais, siaurais keliukais ir niekaip negalėjome
įsilieti į autostradą. Staiga kur buvęs kur nebuvęs užplūdo stiprus nerimas:
Krokuvoje per mažai išsikeitėme eurų, beveik neliko zlotų užsipilti kurui, o
juk ir Čekijoje – kronos. Kaip reikės judėti toliau? Kiek mažiau nei pusė bako
dar buvo, ekonomiškoji Zafira turėtų ilgai irtis priekin. Sekmadienis gerokai
mažino galimybes keistis valiutą.
Galiausiai
atradome greitkelį, vedantį Katovicų (PL) link. Paspaudžiau kiek greičiau. Po
kurio laiko tolumoje pamatėme kontrolės postus – už gerą kelią reikia mokėti.
Zlotų nėra. Visa laimė, ima ir eurus, ir net grąžą iš 20 eurų (2,5 euro kainavo
galimybė važiuoti toliau) atmetė zlotais, tad vėliau į baką šliūkštelėjau dar
šiek tiek dyzelino.
Tačiau
tai tebuvo tik ilgų vargų Katovicuose pradžia. Lenkija niekaip nenorėjo mūsų
paleisti. Įvažiavę į miestą, vis negalėjome rasti išvažiavimo iš jo. Lyg
užburtame rate. Iki visiško kantrybės išsekimo. Niekur nėra Brno krypties.
Navigacija vėl suko ratais, vedžiojo už nosies ir visaip kitaip tyčiojosi.
Atrodė, kad vakar nuskrieję daugiau nei 800 kilometrų, šiandien tesugebėsime
įveikti vos 50 arba, geriausiu atveju, 100...
Vienas
paklaustas lenkas rodo į vieną pusę, kitas – į kitą. Norom nenorom iš lūpų
sprūsta populiariausias lenkiškas žodis kūūūūūūūūūūūūūrva!
Pasirodo, pirma reikia ne Brno krypties ieškoti, o Cešyno (Cieczyn). Tik vėliau
informacinėse lentose atsiranda Belsko-Biala ir galiausiai Brno! Vėjais iššvaistę maždaug 100 kilometrų,
galų pagalėj, jau visai vakarėjant, prasikeikę išsprūstame iš plieninių
Katovicų gniaužtų.
Atsiranda
viltis išsinešdinti ir iš Lenkijos. Dabar jau lentose visur regime taip ieškotą
Brno (Čekija). Visai pasienyje stabtelime degalinėje, už paskutinius zlotus bei
grašius įsipilame kuro, bet čionai labai nudžiungame dar ir dėl kitos
priežasties. Degalinėje keičia valiutą! Todėl ir bolidas gavo pilną baką, ir net čekiškomis
kronomis pavaišinome pinigines.
Ilgos nakvynės paieškos
Pagaliau
pagaliau pagaliau! Pagaliau, įveikus visus į ratus kišamus pagalius, begalinė
Lenkija lieka užnugaryje, o priešais akis iš lėto veriasi kalvota-kalnuota
Čekijos idilė. Tiesa, tiek Olomoucas, panašus į po branduolinio karo evakuotą
zoną, tiek Brno nepaliko didelio įspūdžio. Viskas atrodo skurdžiau nei
Lenkijoje, kurioje visgi sutikome daugiau gerų žmonių, nei blogų (išskyrus tą
šmikį, kurio nesutikome, ir kuris naktį Zafirai įstatė fingalą).
Olomouce
keli viešbučiai iš viso neveikė, o keliuose net langų nebuvo. Stulbina čekų
negebėjimas kalbėti angliškai. Net jaunimas toks apsileidęs, kad
elementariausių žodžių nesupranta, beveik nieko neišlemena. Ką jie veikia
mokyklose? Tai patyrėme dar prieš gerus aštuonerius metus, kai pirmą kartą
viešėjome šioje šalyje. Iki šiolei niekas nepasikeitė.
Taip
ir neradę, kur apsistoti Brno, jau su visiška tamsa ėmėme artėti Vienos link.
Nusimatė bemiegė naktis, pro šalį lekiančių vilkikų apsuptyje. Vilkikas gal kilo iš žodžio vilkas?.. Artėjo staugiantis
vidurnaktis. Už langų – beveik +30.
Gerai,
kad staiga pastebėjome nuorodą, informuojančią, jog už 15 minučių bus
viešbutis. Tai buvo gryna tiesa. Išsukus iš autostrados, į akis krito dar viena
lenta su užrašu „Autocamping“. Netrukus privažiavome... atrakcionų parką. Tokiu
metu sukosi karuselės, o jose ir aplinkui krykštavo vaikai! Pamanėme, kad
apsirikome, kad jokio kempingo čia nėra ir būti negali. Bet jis tikrai yra!
Susimoki vos 19 eurų ir kirtęs bilietų patikros punktą atsiduri milžiniškame
kempinge šalia kelių lagūnų (vandens telkinių). Tai vis dėlto ne 70 eurų,
kuriuos užbliovė vienas iš pakelės motelių už laikiną galvos padėjimą greta
degalinės.
Autokempinge
daugybė palapinių, namelių ant ratų, kubilų, kuriuose gyvena žmonės, bet
vietos, kad nesitrintumei šonu į šoną, gali rasti gana lengvai. Čionai netgi
kažkur rodomas kinas po atviru dangumi.
Palapinėse
miegas buvo gana smagus. Niekada dar negirdėjau taip be proto klegančių
paukščių, ūbaujančių apuokų. Judita su vaikais ką tik išsimaudė lagūnoje.
Pakuosimės daiktus ir lėksime ieškoti kavos bei karšto maisto. Kroatija
sparčiai artėja. Dieve, palaimink kelią!
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą