Kroatijos beieškant (3). Cikados Balkanų saulėje ir lietuje

2017 m. liepos 11 d., antradienis

Ryte, vos nusileidę nuo kalniuko, panirome į Adrijos jūrą. Nieko sau teatras!

Pagaliau, galų pagalėj, pagaliau, pagaliau, pagaliau… išsvajota išlaukta poilsio akimirka! Nusiplauti kelio dulkes. Oro temperatūra arti 40-ies.

...

Paskui pajūrio keliukais lėtai riedame tolyn nuo Rijekos.

Tai yra visų kelių idealas. Čia tikrai neteks sukti galvos dėl nakvynės.

Privažiavome didžiulį kempingą-miestą („Camping Selce“). Šimtai palapinių, kemperių, namukų. Elektra, dušai, tualetai ir kt. Už naktį – maždaug 32 eurai (šeimai už vieną palapinę). Abejojame, ar norime čionai likti – jūra nuo žmonių atitverta tvora, reikia rakteliu vartelius atsirakinti, ir apskritai kažkoks pakrantės turgus, kuriame sunku surasti vietelę kelioms nedidelėms palapinėms (sezono įkarštis).

Pamatėme automobilį su lietuviškais numeriais. Vidutinio amžiaus vilniečių pora jau savaitę čia ramiai leidžia laiką. Kroatijoje antrą kartą. Kai važiavo per Slovėniją, gavo 180 eurų baudą, nes nesusimokėjo už greitkelį. Nesumokėti yra labai paprasta, kadangi prašauni pro „Vinjete“ ženklu pažymėtą kelio vietą ir viskas. Mes irgi taip padarėme, bet nebuvome pričiupti. Sutiktieji poilsiautojai įspėjo, kad jei pričiups grįžtant, gali tekti mokėti dvigubą baudą (video kameros ir t.t.). Tačiau bandysime grįžti per Vengriją, tai gal nepasivis. O kol kas neriame tolyn.

Trankvilizuojanti akimirka pajūrio kavinukėje.

Po arbatos su ledukais ir stiprios it degutas kavos (beje, čia ji beveik tokia pat gera kaip Italijoje), išnyrame virš pajūrio miestuko Novi Vinodolski.

Išvystame ir „Lidl“, ir degalinę. Pirmą kartą gyvenime matau degalinę ant paties jūros kranto!

Lyg būtų specialiai skirta laivams, kateriams… Iš čia išplaukia laivukai į Veneciją. Norėtųsi tenai nusiirti, bet kainuoja turbūt nemažai. Po pietų pajūrio kavinukėje buvau užsukęs į vieną 3 žvaigždučių pakrantės viešbutį. Malonūs pagyvenę šeimininkai už mažiau nei 100 eurų už parą neįsileidžia. Ką padarysi… Kažkur netoliese:

Miestukas Novi Vinodolski kažkuo pakerėjo ir užsinorėjome čionai užsibūti. Juditą su sūnumi Elijumi palikome mašinoje, o su dukra Dorotėja nuėjome į greta degalinės esantį Turizmo informacijos centro kioskelį. Jauna darbuotoja puikiai kalba angliškai. Tai iš karto lengvina situaciją. Na, visgi tokia darbo vieta… Pykit nepykit, bet jeigu šiuolaikiniame pasaulyje jaunas žmogus absoliučiai nemoka anglų kalbos (nė bum bum), tai jau galima laikyti tikru apsileidimu. Absoliutaus kaimiečio (blogąja prasme) sindromas.

Paklausiu darbuotojos, ar ji nežinanti nebrangių nuomojamų kambarių netoliese. Netrukus ji paskambina į vieną vietą, bet nieko neišdega. Sezono įkarštis, kad jį kur! Sunkoka be išankstinės rezervacijos rasti nebrangių variantų. Tačiau antras kartas nemelavo ir ji surado kažką už 55 eurus. Sakė, tuoj atvažiuos čionai žmogus ir palydės iki vietos, kad apžiūrėtume. Nusprendėme nesinuomoti, jei nepatiks. Labai jai padėkojome ir sėdę į Zafirą laukėme atvažiuojančio nuomotojo. Kai jis atvyko, užkūriau automobilį ir ar dėl susijaudinimo, ar dėl nuovargio (karštis beveik iki 40 laipsnių), taip truktelėjau iš vietos, jog visas dugnas sutraškėjo – atrodė, mašina lūš per pusę. Tą akimirką šiurpas kūnais nusirito pagaugais. Tačiau, visa laimė, nieko blogo lyg ir nenutiko. Nepastebėjau vieno staiga po nuožulnaus šaligatvio pakilimo esančio bortelio ir jis kaip reikiant persibraukė dugnu.

Paskui kelią rodantį vairuotoją už kelių minučių atvykome į vietą. Mus pasitiko kambarių šeimininkė. Tokio tipo žmogus, kuris iš karto šypsosi ir nebaisu jam paduoti leteną. Visiškai antistresinis variantas. Po kelių akimirkų sutariam dėl trijų nakvynių (po 55 eurus už parą) ir gal dar ilgiau pasiliktume, jei pavyks. Kai šeimininkė pasiėmusi pasus išėjo pildyti popierių, pakėlėme kompaktiškų labai tvarkingų apartamentų (2 kambariai + vonios kambarys) žaliuzes ir išvydome ilgą mums priklausantį balkoną ir štai tokį vaizdą.

Staiga užplūdo euforija, todėl pasipuošėme po ranka pakliuvusiais papuošalais.

Pagaliau ir Zafira gaus šiek tiek poilsio. Gal net įdegs, nes Lietuvoje trečią vasarą iš eilės tai yra mission impossible. Iškrovėme iš jos šimtus kilometrų gabentą daiktų naštą. Paskui lėtai leisdamiesi nuo kalno patraukėme prie jūros.

Čia buvome apdovanoti tokių vaizdų.

Greta vandens – jaukus parkelis-giraitė, kurios medžiuose be paliovos čirškia žiogai-nežiogai, cikados-necikados, bala žino kas, greičiausiai cikados.

Netoli nuo pakrantės – sala su kažin kokiu pastatu ir pakrypusiu stulpu. Grįžę Lietuvon sužinosime, kad tai Šv. Marinos sala ir koplyčia.

Kadangi jau buvo apie 8 val. vakaro, žmonių daug nesimatė, vienoje iš giraitės kavinukių skambėjo gyva muzika.

Adrijos paukščiai, pasivaišinę žuvimi tiesiai iš jūros, tupia ant baltų šviestuvų gaubtų pasižvalgyti.

Išsidrąsinęs paklausiau baro darbuotojų, ar čia galima kurį nors vakarą pagroti with the band. Iš pradžių suklusę, vėliau pasukiojo į šonus galvas. Nevermind, jei užsimanysime, pagrosime kur tik panorėsime. Tik aparatūrą temptis iki čia sunkoka, vairuoti nebesinori. Bus matyt, vėliau ką nors sugalvosime.

Netikėtai dangų ėmė raižyti žaibai, visa padangė, tarsi peršviesta rentgeno spindulių, ėmė rodyti savo griaučius. Po dundulio trenksmų iš viršaus ėmė krapnoti, vis stipriau ir stipriau.  Atsigerkite medžių svirpliai iki soties, kol dangus „stato“, nes šiuose kraštuose tai gan retas reiškinys tokiu metų laiku! Balkanuose lyja, o mes gaiviomis gatvelėmis traukiame parduotuvės link.

Namo parsiritome gerokai peršlapę, šiek tiek paklaidžioję, bet laimingi iki ausų.

N.L.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno...