2017 m. liepos 18 d., antradienis

Kroatijos beieškant (10). Didysis sugrįžimas

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Nuolat stabdoma policija

6 valanda ryto. Mėginame keltis kelionei ankstėliau, nei ketinome. Anglas su „Harley Davidson“ jau išrūkęs (!). Rūksime tuoj ir mes. Gyvenimas yra nuolatinė kelionė Kelionėje.
- - -

Manęs paprastai niekada nestabdo policija. Gal kartą per 10 metų. Kai būna reidas, visi stoja pakelėse, o aš pravažiuoju. Ta proga užsienyje pats ėmiau stabdyti policininkus. Kai tik užsinorėdavau. O jei rimtai, tai tikrai vos prireikus informacijos drąsiai privažiuodavau prie jų automobilių. Dažniausiai pareigūnai būdavo užsiėmę (sulaikę pažeidėjus pildydavo protokolus ar pan.), švyturėliai neišjungti… Bet kiekvieną kartą geranoriškai padėdavo: suteikdavo reikiamos informacijos, nurodydavo kryptį.

Kaip ir tą kartą, kai įveikę kalnų masyvą Slovakijoje, dėl eilinį kartą išprotėjusios navigacinės tetulės ir dėl informacinių lentų trūkumo svarbiose sankryžose nukeverzojome visai ne Lenkijos link, o kažkur į priemiesčio pramones ir toliau esančias pievas. Aukštas slovakas policininkas su ūsais, šiek tiek panašus į Lukašenką, guviai puolė sveikintis, tarsi būtume dešimtmetį nesimatę draugai. Ekipažas tykojo pažeidėjų, o mes akiplėšiškai sustojome greta jų, lyg kėsindamiesi nubausti „medžiotojus“. Susikalbėjome rusiškai. Pasakiau, kad pasiklydome ir vėl sulaukėme reikiamos pagalbos – pasirodo, toliau kelionę į Krokuvos pusę reikia tęsti per miestelį Dalni Kubin. Suteikęs informaciją, Lukašenka su ūsais atsisveikindamas pirmasis ištiesė leteną ir dar palinkėjo gero kelio.

Vėl užburtoji Lenkija

Skambant naujausio „Depeche Mode“ hito ritmams įriedame į Lenkiją. Kaip tik už kelių dienų ši legendinė grupė, iš kurios tekstų dar būdami vaikai mokėmės anglų kalbos, koncertuos Varšuvoje.
Pietinė Lenkija išties kalvota, kalnuota, patraukli. Bet kad ir kaip bekalbėtume, Lenkija yra susiurbianti ir sunkiai paleidžianti. Anksčiau juokauta, kad reikia lenkti ją: Lenki-ją. Tačiau kaip tu čia aplenksi tokį išpampusį kaimyną!
Man visada ši šalis kažin kodėl krečia šunybes. Nežinau, kodėl taip yra. Kaip koks prakeiksmas iš amžių glūdumų. Ne kartą esu čionai skaudžiai nusvilęs. Todėl užsispyręs laikiausi griežto principo – kaip ten bebūtų, Lenkiją reikia žūtbūt įveikti per šią dieną! O kas kaip ožys įsispiria savo principų, tas dažniausiai gauna per nagus. Kas kada nors mėgino šią šalį perskrosti vienu ypu, turbūt patvirtins, kad tai – nemenkas iššūkis net ir labai patyrusiam vairuotojui. Ypač dėl to, jog naujai tiesiamų kelių milžiniškose atkarpose vidutinis greitis dažnai būna vos 70-80 kilometrų per valandą ir tenka prasilenkinėti su išprotėjusiomis liaudiškai vadinamomis furomis.
Išleidę nuo kelionės į priekį užsilikusius paskutiniuosius zlotų likučius ir šiek tiek užkandę pasienio kavinukėje, toliau kilometras po kilometro kelią skynėmės beveik asketiškai. Nelemtą Krokuvą pavyko apvažiuoti, šiaip ne taip nusiyrėme ir iki Varšuvos. Neįsivėlėme į jos piko valandų kamščius, apsukome aplinkeliais. Nesinaudodami navigacija, o vien stebėdami informacines lentas.
Didelė klaida, kurią daro nepatyrę keliautojai – jei reikia važiuoti į kokį nors tikslą per kokį nors didelį miestą, to miesto pavadinimas taip juos užmasina, kad patys nejausdami patenka į to miesto centro gniaužtus. Iš šių klaidų mokomės ir mes. Svarbiausia dar gerokai prieš didmiestį reikia labai atidžiai stebėti informacinius ženklus, juose rasti kito artimiausio didelio miesto kryptį, kurlink judama, o tuomet idealus variantas – jei pavyksta toliau keliauti apvažiuojant didelį miestą.
Kai Varšuva liko užnugaryje, tartum didžiuliai akmenys nusirito nuo krūtinių. Atrodė, kad vyksta kelionės lūžis namų link. Tačiau niekada nereikia džiaugtis per anksti. Nepervažiavęs Lenkijos nesakyk Lie-tu-va… Lenkija taip lengvai nepaleis!
Kelyje į Balstogę – netikėta kliūtis, eismas visiškai stoja. Vietiniai nedelsdami suka dešinėn – bandys apvažiuoti. Ir mes iš paskos. Bet kuo tolyn, tuo labiau judame priešinga kryptimi ir patenkame į sunkiai įveikiamus pelkėtus laukus. Vėliau dulkių kamuoliai taip pakyla į orą, jog visai nesimato priešais važiuojančio automobilio. Apsisukti nebeįmanoma, nes iš galo kažkas seka. Vienu metu net vilkikas kėsinosi užlipti ant kuprų, tačiau paskui kažkur stebuklingai dingo.
Na štai, greičiausiai čia ir teks kažkur smeigti palapines, nes vakaras nuolaidų ir akcijų jokių neketina organizuoti. Atsidūrėme kaip kokioje prastai surežisuotoje lenkų kino juostoje.
Bet galiausiai, ačiū Dievui, pavyko kažkokiais kaimais ir gyvenvietėmis sugrįžti į doros kelią – vėl judame plentu Balstogės link. Galima atsikvėpti. Trumpam. Balstogė-Augustavas-Suvalkai… Visa amžinybė! Beveik visiškai tamsu. Pačiame Lenkijos-Lietuvos pasienyje vėl pasiklystame, vėl dėl vienos informacinės lentos trūkumo žiedinėje sankryžoje. Vėl beldžiu į švyturiuojančio policijos automobilio langelį, jis lėtai nusileidžia, vėl gaunu teisingos informacijos. „Tute, tute, petnašče minut i bende v Litve“, – sako policininkas (užrašau kaip moku ir atsimenu, turbūt su klaidom). 15 minučių, atrodo, išsitęsia iki 1,5 valandos. Jau ranka pasiekiama Tėvynė, bet iš radijo imtuvo vis dar įkyriai šnypščia lenkai. Judita tuomet sako, kad lietuvių kalba yra viena gražiausių pasaulyje.
Vos nepartrenkiu kelkraščiu be jokio atšvaito svirduliuojančio girtutėlio lenko. Išniro lyg vaiduoklis iš spintos. Būčiau ant kapoto į Lietuvą lauktuvių parsivežęs. Paskui tenka vairą staigiai pasukti kairėn, kad nesutraiškyčiau pakelėje iškylą susirengusių lapiukų, kol galiausiai, galų pagalėj iš radijo imtuvo pasigirsta… lietuviški balsai!!!

LIETUVOS RESPUBLIKA (!!!)
Lie-tu-va!!! Lie-tu-va!!!

Atrodė, kad Lenkija niekada nesibaigs, niekada nesibaigs, niekada nesi…

Ir baigėsi, baigėsi, baigėsi, pagaliau baigėsi!

23 valandą, bet baigėsi.

- - -

Atsipeikėjus teko suvokti, kad nuo pasienio iki Vilniaus – dar apie 200 kilometrų! Jei važiuoti per Kauną, o ne tamsiais Aukštadvario plento toliais.

- - -

Iš Slovakijos išvažiavę prieš 7 valandą ryto, į namus kojas įvilkome 4 valandą ryto. Jau švito. Daugiau nei 1100 kilometrų per tą beprotišką parą, beveik vienu ypu.

- - -

Kai iš kiemo išvažiavome Kroatijos link, atrodė, kad tai pati didžiausia beprotybė. Automobilis senutėlis, su dviem vaikais… O kai po daugiau nei 10-ies dienų 4 valandą ryto vėl įsukome į savo kiemą, atrodė, kad tai yra dar didesnė beprotybė. Mes sugrįžome!
Įveikėme 4164 kilometrus. Nuo namų durų iki namų durų. Beveik miegodami laiptais lėtai lipome namo.

Zafirai – pats didžiausias DYZELINIS medalis! Pažadu jai įstatyti naują langelį vietoje to, kurį iškūlė Krokuvos niekšeliai… Ir linkiu, kad dar kurį laiką sėkmingai mus vežiotų į spektaklius.

Tai buvo visai ne sapnas, o pats tikriausias visokiausių išbandymų kupinas metas.

Tikra Gyvenimo kelionė Kelionėje.

Labas rytas.

N.L.

Gal kada nors BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno…

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą