2017
m. liepos 18 d., antradienis
Nuolat
stabdoma policija
6 valanda ryto.
Mėginame keltis kelionei ankstėliau, nei ketinome. Anglas su „Harley Davidson“
jau išrūkęs (!). Rūksime tuoj ir mes. Gyvenimas yra nuolatinė kelionė
Kelionėje.
- - -
Manęs paprastai niekada
nestabdo policija. Gal kartą per 10 metų. Kai būna reidas, visi stoja pakelėse,
o aš pravažiuoju. Ta proga užsienyje pats ėmiau stabdyti policininkus. Kai tik
užsinorėdavau. O jei rimtai, tai tikrai vos prireikus informacijos drąsiai
privažiuodavau prie jų automobilių. Dažniausiai pareigūnai būdavo užsiėmę
(sulaikę pažeidėjus pildydavo protokolus ar pan.), švyturėliai neišjungti… Bet
kiekvieną kartą geranoriškai padėdavo: suteikdavo reikiamos informacijos,
nurodydavo kryptį.
Kaip ir tą kartą, kai
įveikę kalnų masyvą Slovakijoje, dėl eilinį kartą išprotėjusios navigacinės
tetulės ir dėl informacinių lentų trūkumo svarbiose sankryžose nukeverzojome
visai ne Lenkijos link, o kažkur į priemiesčio pramones ir toliau esančias pievas. Aukštas slovakas policininkas
su ūsais, šiek tiek panašus į Lukašenką, guviai puolė sveikintis, tarsi būtume
dešimtmetį nesimatę draugai. Ekipažas tykojo pažeidėjų, o mes akiplėšiškai
sustojome greta jų, lyg kėsindamiesi nubausti „medžiotojus“. Susikalbėjome
rusiškai. Pasakiau, kad pasiklydome ir vėl sulaukėme reikiamos pagalbos –
pasirodo, toliau kelionę į Krokuvos pusę reikia tęsti per miestelį Dalni Kubin.
Suteikęs informaciją, Lukašenka su ūsais
atsisveikindamas pirmasis ištiesė leteną ir dar palinkėjo gero kelio.
Vėl užburtoji Lenkija
Skambant naujausio
„Depeche Mode“ hito ritmams įriedame į Lenkiją. Kaip tik už kelių dienų ši
legendinė grupė, iš kurios tekstų dar būdami vaikai mokėmės anglų kalbos,
koncertuos Varšuvoje.
Pietinė Lenkija išties
kalvota, kalnuota, patraukli. Bet kad ir kaip bekalbėtume, Lenkija yra
susiurbianti ir sunkiai paleidžianti. Anksčiau juokauta, kad reikia lenkti ją:
Lenki-ją. Tačiau kaip tu čia aplenksi tokį išpampusį kaimyną!
Man visada ši šalis
kažin kodėl krečia šunybes. Nežinau, kodėl taip yra. Kaip koks prakeiksmas iš
amžių glūdumų. Ne kartą esu čionai skaudžiai nusvilęs. Todėl užsispyręs
laikiausi griežto principo – kaip ten bebūtų, Lenkiją reikia žūtbūt įveikti per
šią dieną! O kas kaip ožys įsispiria savo principų, tas dažniausiai gauna per
nagus. Kas kada nors mėgino šią šalį perskrosti vienu ypu, turbūt patvirtins,
kad tai – nemenkas iššūkis net ir labai patyrusiam vairuotojui. Ypač dėl to,
jog naujai tiesiamų kelių milžiniškose atkarpose vidutinis greitis dažnai būna
vos 70-80 kilometrų per valandą ir tenka prasilenkinėti su išprotėjusiomis
liaudiškai vadinamomis furomis.
Išleidę nuo kelionės į
priekį užsilikusius paskutiniuosius zlotų likučius ir šiek tiek užkandę
pasienio kavinukėje, toliau kilometras po kilometro kelią skynėmės beveik
asketiškai. Nelemtą Krokuvą pavyko apvažiuoti, šiaip ne taip nusiyrėme ir iki
Varšuvos. Neįsivėlėme į jos piko valandų kamščius, apsukome aplinkeliais.
Nesinaudodami navigacija, o vien stebėdami informacines lentas.
Didelė klaida, kurią
daro nepatyrę keliautojai – jei reikia važiuoti į kokį nors tikslą per kokį
nors didelį miestą, to miesto pavadinimas taip juos užmasina, kad patys
nejausdami patenka į to miesto centro gniaužtus. Iš šių klaidų mokomės ir mes.
Svarbiausia dar gerokai prieš didmiestį reikia labai atidžiai stebėti
informacinius ženklus, juose rasti kito artimiausio didelio miesto kryptį,
kurlink judama, o tuomet idealus variantas – jei pavyksta toliau keliauti
apvažiuojant didelį miestą.
Kai Varšuva liko
užnugaryje, tartum didžiuliai akmenys nusirito nuo krūtinių. Atrodė, kad vyksta
kelionės lūžis namų link. Tačiau niekada nereikia džiaugtis per anksti.
Nepervažiavęs Lenkijos nesakyk Lie-tu-va… Lenkija taip lengvai nepaleis!
Kelyje į Balstogę –
netikėta kliūtis, eismas visiškai stoja. Vietiniai nedelsdami suka dešinėn –
bandys apvažiuoti. Ir mes iš paskos. Bet kuo tolyn, tuo labiau judame priešinga
kryptimi ir patenkame į sunkiai įveikiamus pelkėtus laukus. Vėliau dulkių
kamuoliai taip pakyla į orą, jog visai nesimato priešais važiuojančio
automobilio. Apsisukti nebeįmanoma, nes iš galo kažkas seka. Vienu metu net
vilkikas kėsinosi užlipti ant kuprų, tačiau paskui kažkur stebuklingai dingo.
Na štai, greičiausiai
čia ir teks kažkur smeigti palapines, nes vakaras nuolaidų ir akcijų jokių
neketina organizuoti. Atsidūrėme kaip kokioje prastai surežisuotoje lenkų kino
juostoje.
Bet galiausiai, ačiū
Dievui, pavyko kažkokiais kaimais ir gyvenvietėmis sugrįžti į doros kelią – vėl
judame plentu Balstogės link. Galima atsikvėpti. Trumpam.
Balstogė-Augustavas-Suvalkai… Visa amžinybė! Beveik visiškai tamsu. Pačiame
Lenkijos-Lietuvos pasienyje vėl pasiklystame, vėl dėl vienos informacinės
lentos trūkumo žiedinėje sankryžoje. Vėl beldžiu į švyturiuojančio policijos
automobilio langelį, jis lėtai nusileidžia, vėl gaunu teisingos informacijos. „Tute, tute, petnašče minut i bende v Litve“,
– sako policininkas (užrašau kaip moku ir atsimenu, turbūt su klaidom). 15
minučių, atrodo, išsitęsia iki 1,5 valandos. Jau ranka pasiekiama Tėvynė, bet
iš radijo imtuvo vis dar įkyriai šnypščia lenkai. Judita tuomet sako, kad
lietuvių kalba yra viena gražiausių pasaulyje.
Vos nepartrenkiu
kelkraščiu be jokio atšvaito svirduliuojančio girtutėlio lenko. Išniro lyg
vaiduoklis iš spintos. Būčiau ant kapoto į Lietuvą lauktuvių parsivežęs. Paskui
tenka vairą staigiai pasukti kairėn, kad nesutraiškyčiau pakelėje iškylą
susirengusių lapiukų, kol galiausiai, galų pagalėj iš radijo imtuvo pasigirsta…
lietuviški balsai!!!
LIETUVOS
RESPUBLIKA (!!!)
Lie-tu-va!!!
Lie-tu-va!!!
Atrodė, kad Lenkija
niekada nesibaigs, niekada nesibaigs, niekada nesi…
Ir baigėsi, baigėsi,
baigėsi, pagaliau baigėsi!
23 valandą, bet
baigėsi.
- - -
Atsipeikėjus teko
suvokti, kad nuo pasienio iki Vilniaus – dar apie 200 kilometrų! Jei važiuoti
per Kauną, o ne tamsiais Aukštadvario plento toliais.
- - -
Iš Slovakijos išvažiavę
prieš 7 valandą ryto, į namus kojas įvilkome 4 valandą ryto. Jau švito. Daugiau
nei 1100 kilometrų per tą beprotišką parą, beveik vienu ypu.
- - -
Kai iš kiemo
išvažiavome Kroatijos link, atrodė, kad tai pati didžiausia beprotybė.
Automobilis senutėlis, su dviem vaikais… O kai po daugiau nei 10-ies dienų 4
valandą ryto vėl įsukome į savo kiemą, atrodė, kad tai yra dar didesnė
beprotybė. Mes sugrįžome!
Įveikėme 4164 kilometrus. Nuo namų durų iki namų
durų. Beveik miegodami laiptais lėtai lipome namo.
Zafirai – pats
didžiausias DYZELINIS medalis!
Pažadu jai įstatyti naują langelį vietoje to, kurį iškūlė Krokuvos niekšeliai…
Ir linkiu, kad dar kurį laiką sėkmingai mus vežiotų į spektaklius.
Tai buvo visai ne
sapnas, o pats tikriausias visokiausių išbandymų kupinas metas.
Tikra Gyvenimo kelionė
Kelionėje.
Labas rytas.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą