2017
m. liepos 17 d., pirmadienis
Vengrų
kalbos pamokėlė
Balatonas išaušus:
Labas rytas. Šiandien
bandysime pasiekti Budapeštą, įveikti likusią Vengriją, kirsti visą Slovakiją
ir atsidurti vieną kartą jau apsikiaulinusioje Krokuvoje.
Visgi Balatono
kempingas tikrai tvarkingas ir su visa būtina infrastruktūra. Sumokėjome ne 30,
o 25 eurus, įskaitant miesto pagalvės mokestį. Priimamojo administratorė
paprašyta ant lapelio mielai sutiko užrašyti kelis pagrindinius vengriškus žodžius:
Jó
napot – laba diena;
Köszönöm
– ačiū;
Viszlát
– viso gero / iki pasimatymo.
Köszönöm, viszlát
Balaton! O paskui sutikome… dramblį!
Besiganantį šalia
geležinkelio bėgių. Čia bazuojasi cirkas. Kokios mažos dramblio akys, lyginant
su jo gabaritais!
Beveik kaip iš mūsų
spektaklio „Afrika“.
Yra čionai ir zebrų,
besibičiuliaujančių su kupranugariais.
Viena lama, pastebėjusi
nekviestus svečius, pašoko ant kojų ir puolė į mus kaip uoli policininkė.
Gerai, kad dar asmens dokumentų nepaprašė.
O tokių puikiai
prižiūrėtų ir atpenėtų žirgų nepamenu ar kada nors gyvenime teko regėti!..
Dredų dredai, kasų
kasos…
Sapnų gaudyklės.
Judita sako, kad
arkliai (žirgai) yra patys gražiausi sutvėrimai pasaulyje.
Budos
miestas Vengrijoje
Palikę užnugaryje
Šiofoką, pasileidome Budapešto link. Nors ir buvo pagundų, pasižadėjome į
Vengrijos sostinę šį kartą neužsukti. Pakeliui klausėmės beprotiško vengriško
radijo. Ši šalis palaipsniui smelkėsi man į širdį ir ėmė kuo toliau, tuo labiau
patikti. Prieš Budapeštą vėrėsi spalvingos kalvos. Įdomu, gal Buda-peštas yra
Budos miestas? Ar peštas Buda (šiek tiek apipešiotas)? Kaip ten bebūtų, sostinė
nepastebimai mus susiurbė į save. Tikrai nepamatėme daug, bet, išsimušę iš
tiesaus kelio, turbūt perskrodėme visą miestą ir dar sugebėjome pasiklysti.
Nuo didelio tilto per
Dunojų akies krašteliu išvydome įspūdingą Budapešto panoramą. Eismas nebuvo
itin intensyvus. Gal visi išsivažinėję atostogų? Nepatikėsite, Budapešte yra…
dėvėtų rūbų parduotuvė „HUMANA“!
Nusprendusi, kad savo
jėgomis iš sostinės neišsikapstysime, Judita telefone įjungė navigaciją ir
„kalbančios moteriškės“ mandagiai paprašė „dovanoti“ kelią į miestuką Vac (į
Vaciuko miestuką?). Moteriškė mielai
sutiko ir nedelsdama ėmė diriguoti paradui. Vaciuko miestukas navigacijos
moteriškei, matyt, taip apsuko galvelę, kad ji mus iš Budapešto „išspyrė“ pro
kažkokias paslaptingas atsargines duris. Taip „išspyrė“, jog paskui greičiausiai
sukorėme papildomus 100 kilometrų, kol išsivadavome iš Vengrijos. Navigacinė ledi, kurios niekada
negraužia jokia sąžinė, išlaisvinusi iš sostinės gniaužtų, visgi sugebėjo
teisingai įstatyti į vėžes, vedančias Vac (Vaciuko) miestuko link. Ir tada…
įkvėpusi paskutinį gurkšnį budapeštiško oro, iškilmingai numirė Juditos rankose
kartu su vėl išsikrovusiu mobiliuoju telefonu.
MARCO
ir stebuklingas voverės šuolis
Tiesą sakant, ant
laikinai amžinąjį atilsį navigacijos per daug nesupykome, nes „dovanotas“ kelias
buvo išties įstabus. Beveik Panemunės keliai, apie kuriuos nesąmoningai
užsiminiau pačioje šių užrašų pradžioje.
Beje, vos išsikvėpus
navigacijai, visą kelionę mus lydintis Aukščiausiasis iš karto pagalbon
atsiuntė… Marco. Pagyvenęs slovakas, vos degalinėje užsipylęs degalų, pasisiūlė
mums parodyti kelią beveik iki pat pasienio. Ne vieną kilometrą važiavome
paskui jo dviratį primenantį automobilį „Smart“. Spėjome, kad geradario vardas –
Marco, nes valstybiniame numeryje su SK žyma (Slovakija) puikuojasi ne
skaičiai, o 5 didžiosios raidės: MARCO. Taigi, Marco rodė mums kelią atsargiai,
neskubėdamas, pristabdydamas ir vis palaukdamas, kad pernelyg neatsiliktume.
Jis buvo tarsi ką tik numirusios navigacijos reinkarnacija. Maždaug po 20
minučių Marco pasuko kairėn, prieš tai (sustojus) nurodė toliau judėti tiesiai.
Maži miestukai,
kaimeliai, bažnytkaimiai palei upę, kurios pavadinimo nė nežinome. Laukų
begalinės platybės, uolos horizonte… Kartais pasijausdavome lyg sugrįžę
Lietuvon. Kelias, atrodė, niekada nesibaigs. Bet tai buvo tokia kelionė, kuri
atpalaiduoja visus įsitempusius raumenis. Išskyrus tą atvejį, kai visi raumenys
įsitempė, mažam voveriukui puolus tiesiai po mūsų automobilio ratais.
Stebuklingai jis išliko gyvas, sugebėjo kažin kaip išsisukti, o po akimirkos
galinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjau, kaip nušuoliavo toliau savo keliais lyg
niekur nieko.
Slovakija
Galiausiais
įvažiavome į patį Jo dididenybę Vengrijos-Slovakijos pasienį. Septintoji šalis,
į kurią per antrąją kelionės savaitę įsibrauname – Slovakija. Ir nė vienoje iš
tų septynių šalių nebuvo taip, kad degalinėse ar kavinėse neskambėtų kaip
paukščių gripas staiga išplitusi lėkštoji paaugliškoji tralialiuška „Despacito“. Bet vaikams ji laaaaaaaaaaabai patinka...
Slovakijoje
nėra valiutinio išbandymo – jau įvestas euras. Lygumas palaipsniui keičia
aukštumos, uolos ir net kalnai. Juditai sakau: „Pažiūrėk, kaip čionai gražu!“ O
ji skeptiškai vėpso kažkur pro šalį ir rėžia atgal: „Po Kroatijos tu man
neaiškink, kas yra gražu!“ Suprask, taip įsimylėjo Kroatiją, kad nė akies
krašteliu nesižvalgo į Slovakiją ar kitas kokias nors slovėnijas.
Kalnai
nematė! Judame Zvoleno link. Nuo jo jau ne taip toli Slovakijos viduryje
įsitaisiusi Banska Bistrica. Dar šiek tiek už jos nusprendėme nebesiveržti į Krokuvą.
Ne kažin kiek tenuvažiavome šią dieną – vos apie 350 kilometrų (vakar – apie
450). Vadinasi, po kelių dienų kelionės esame tik pusiaukelėje. Rytoj teks nudobti visą Lenkiją (ir dar Slovakijos
gabaliuką), o dabar stojame pasižvalgyti nakvynės šalia kelio tarp uolų
dunksančiuose namuose.
Apie žuvies kaulą
Su
namų šeimininku susišneku rusiškai, paprašo 15 eurų už asmenį, visiems kainuotų
60 eurų, 10 eurų nusideriu ir erdvaus kambario palėpėje raktai mūsų. Šeimininkas
konkretus ir santūrus. Diena, prasidėjusi drambliais, zebrais, lamomis,
kupranugariais ir žirgais, baigiasi dideliu juodu šunimi ir dviem mažais
baltais kačiukais.
Šuo
draugiškas, vizgina uodegą, bet dešros gabalėlį prarijo santūriai (matyt, panašus į savo šeimininką). Po kurio laiko nosį iškišo ir namų šeimininkė. Tai
buvo tokio tipo žmogus, kuris iš karto kaip žuvies kaulas nemaloniai įstringa
gerklėje. Povyza, veido suraukimas, bylojimas visa esybe: „Ir ko jūs čia
atsivilkote su tais dviem vaikais vėlai vakare!..“ Žinoma, mūsų vaikai ne
saldainiukai – ekspresyvūs ir judrūs, be to, kelionėje nuolat priversti sėdėti
mašinoje, tad papuolę į gyvūnų apsuptį truputį atkuto, tačiau pernelyg
nešūkaliojo.
Betgi
šeimininkė-žuvies kaulas (visiška laikinųjų namų Kroatijoje šeimininkės Nives
priešingybė) iš karto atėjo pasakyti, jog pakelės troboje yra kitas svečias,
anglas, „atjojęs“ ant „Harley Davidson“. Reikia, kad būtų tylu. Mes ir patys
jau ketinome eiti miegoti. O kol anglas ilsisi, įsiamžiname šalia jo plieninio žirgo.
Manau,
kad Juditai tas „žirgas“ labiau tinka nei anglui. Nors anglo dar nemačiau. Gal
ir nepamatysiu.
Tyla
yra tyla, tačiau žuvies kaului
norėtųsi pasakyti: „Jei netenkina klientai su vaikais, nepriimk. Užsiklijuok
apvalų lipduką raudonais apvadais ir raudonu brūkšniu perbrauktais vaikų
siluetais“. Nes for fuck‘s sake – mes
už trečdalį paros mokame 50 eurų!
Kartais
geriems ir santūriems vyrams tenka nelaimė gyventi su... žuvies kaulais. Ką padarysi. Patys rinkosi. O gal žuvies kaulai išsirinko? Gi sakoma, kad
iš tikrųjų moterys renkasi vyrus. Na, čia tuo fiziologiniu atžvilgiu, sveikų
stiprių palikuonių užveisimo tikslais, kaip gyvūnijos pasaulyje. Nori nenori,
visas gyvūnijos pasaulis regimai ar neregimai reiškiasi mumyse, kad ir kokiais
dvasingais mėgintų kas apsimesti...
Santūrusis
tylusis namų šeimininkas iš narvelio ištraukė baltąjį kačiuką ir pakvietė
vaikus jį paglostyti. Paskui gražiai užsiminė apie Tylos režimą (turbūt žuvies
kaulas prisakė). Bet jo pastaba buvo visai nežeidžianti ir suprantama.
Tebūnie
tyla! Labos nakties.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą