2012 m. liepos 13 d., penktadienis

Nidos dienoraščiai (4). Au revoir!


Kai visą Nidą užtraukė tiršti lietaus debesys, šeimyninis „Šerkšno tylos“ koncertas įvyko tiesiai lietui palei nosį. Ne „Agilos“ koncertų salėje, o šalia jos, po stogeliu, kur žaismingi lašų pirštai nepasiekia. Kai kurie į polietilenines plėves įsivynioję žmonės, kaip šiltnamių daržovės, visgi nesistengė pernelyg skubėti namo ir kantriai dalyvavo gyvo garso koncerte – čia pat, kartu, po vienu stogu bei aplinkui. Akustinį skambesį praturtino harmoninga lietaus aranžuotė ir krentančių monetų įskeltos natos. Vaikai vos susilaikydami spoksojo į nežmoniškai viliojančias balas, tačiau akimirkos svajonei išsipildyti nebuvo lemta – guminiai batai po vakarykščių „pasiplaukiojimų“ namuose kepinosi šonus ant deginančio elektrinio gyvatuko. Ech...

Lašai keitė lašus, o dainos šokinėdamos taip pat keitė viena kitą. Galiausiai lietus buvo mandagiai išprašytas lauk. Virš Nidos nusišypsojo primirštoji saulė.

Baigiamasis koncertas po valandėlės įvyko ant to paties pamarių suoliuko. Tik šį kartą į gitaros dėklą vos ne dažniau krito staiga išsidrąsinę popieriniai pinigai – matyt, nusprendė, jog dabar jau nebepavojinga kiaurai peršlapti šonus. Balos nematė! Vaikai plojo katučių, dainavo, šoko. Dvylika metų Lietuvoje neviešėjęs tėvynainis iš Amerikos, profesionalus vestuvių fotografas, nepraleido progos padirbėti fotokorespondentu ir žadėjo iki Kalėdų (!) atsiųsti nuotraukų (tiesa, keletą kadrų užfiksavo ir mūsų aparatu). Sakė, kad viskas labai puiku, o kraują kaitinanti tekila taip pat kuo puikiausiai tinka šiame rojaus atspindyje.

Tam tikros nenumatytos aplinkybės (force majeure) už mus nusprendė, kad jau atėjo pats metas brūkštelėti paskutiniuosius akordus – dainuojant „Benamio namus“, nutrūko pati ploniausioji gitaros kraujagyslė. Styga, kitaip tariant. Tai juk iš tikrųjų gyvo garso koncertas – trūkstančios stygos aimana, nors ir skaudi, bet užtat tikrų tikriausia! „Šerkšno tyla“ nutilo ir padėkojo visiems gyviesiems klausytojams (mirusių, tikimės, nebuvo :) Ir jeigu pavyko įžiebti bent vieną susimąstymo ar išsilaisvinimo iš kasdienybės kiauto kibirkštį – mūsų misija čionai šį kartą įvykdyta. Į padus palaipsniui jau prašosi kelias tolyn...


Bet prieš tai dar prisėskime šalia susimąstyme sustingusio Vytuko (Kernagio), kurį kažkas patraukė šiek tiek tolėliau nuo pakrantės. Nors kurgi jis paspruktų – juk Benas jau atplaukė į Nidą ir niekur iš čia niekada nebepabėgsi!


Naktis pažėrė savuosius „niekur neskubėjimo“ kerus, o rytas žada spirti į užpakalius, kad pajudėtume priekin. Ant žemės molberto paremtame dangaus paveiksle vis keitėsi ir keitėsi nenuspėjamų debesų kompozicijos. Tiesioginė dangaus transliacija.


Au revoir!

Nerijus Laurinavičius,
2012 07 13

            Kada nors gal bus daugiau, nes Lagaminas be dugno...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą