2018
m. liepos 16 d., pirmadienis
Pasibaigus ilgam teatro
sezonui, keliame sparnus atostogoms. Kur? Šį kartą… Bulgarijon. Ir tai visai ne
pokštas! Lygiai prieš metus
senu automobiliu su vaikais, gitara, miegmaišiais ir palapinėmis nudardėjome
iki Kroatijos ir atgal, o šiemet nusprendėme šiek tiek pataupyti laiko ir
daugiau pasimėgauti pajūrio malonumais. Vykstame kelioms savaitėms. Lėktuvu!
Po
apsilankymo pasakiško grožio Kroatijoje esame pasiruošę šiokiam tokiam
kultūriniam šokui. Buvo daug nuogąstavimų, ar išskrisime laiku, nes visą mėnesį
iki kelionės po kelis kartus per savaitę stipriai vėlavo arba būdavo atidedami
„Small Planet“ skrydžiai. Mintyse vis skabėme nematomos ramunės žiedlapius:
„Išskrisim, neišskrisim, išskrisim, neišskrisim, išskrisim, neišskri…“ Išskridome!
Nė kiek nevėluodami, 14.05 val. iš VNO į Varną.
Atsisveikinome
su tvankiu apsiniaukusiu Vilniumi, perskrodėme debesis, o dabar lėktuvas
mėgaujasi saulės voniomis. Kelios valandos skrydžio ir mes jau
būsime vietoje. Tiesa, teks susirasti transporto priemonę, kuri apie 80
kilometrų pavežėtų iki kurorto Sunny Beach (Burgaso kryptis). Iš ten dar reikės
apie 15 kilometrų pavažiuoti iki nedidelio kurortinio miestuko Elenite,
įsikūrusio Juodosios jūros pakrantėje. Beveik Elenytė. Iš pasakos…
Pilnas lėktuvas
prikimštas vienos kelionių agentūros klientų, o mes kelionę organizavomės
savarankiškai – atskirai pirkome skrydžio bilietus, atskirai rezervavomės
apartamentus. Ką žinome apie Bulgariją? Turbūt beveik nieko. Na, nebent tai,
kad reikšdami pritarimą bulgarai sukioja galvą į šonus, o norėdami pasakyti,
kad su kažkuo nesutinka, linksi galvą aukštyn žemyn. Vis kitaip nei dauguma šio
pasaulio žmonių! Beje, Jonas Basanavičius gyveno Varnoje. Tiesa, dar siaubūnas
Filipas Kirkorovas, mentalitetinės vatos pasididžiavimas, berods, yra gimęs
Bulgarijoje.
Kadangi automobilio
nuomotis neketiname, po šalį turbūt daug nesiblaškysime, bet Nesebarą ir
Sozopolį pamatyti norėtume. Girdėjome, kad šios pajūrio vietos yra tikrieji
Bulgarijos perlai. Nesebaras įtrauktas į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. Kol
kas tiek minčių. Skrendame pirmyn!
Kai šalia tavęs yra
žmogus, kuris ką nors gyvenime patiria pirmą kartą, tu tartum kartu su juo iš
naujo išgyveni tą potyrį. Todėl ir man šis skrydis kartais atrodė lyg būtų
pirmas – drauge su vaikais smalsiai žvelgiau pro iliuminatorius.
Aštuonerių Dorotėja
prieš kelionę vis kalbėjo, kad bijos skristi, bet kuo labiau ji taip kalbėjo,
tuo labiau laukė skrydžio. Pro oro uosto langus pamačiusi lėktuvą, negalėjo
atsistebėti, koks jis didžiulis ir vis spirgėjo, spirgėjo, spirgėjo… Į lėktuvą
patekome tiesiai iš oro uosto koridoriaus, trapas kažin kaip buvo sandariai
sujungtas su pastatu. Ir tada Dorotėja paleido tikrų tikriausias dūdas. Vis
klykė, kad bijo skristi, vis klausė, ar jau pakilome, nors keleiviai dar tik
sėdosi į savo vietas.
Elijas tuo metu
smalsiai žvalgėsi pro ovalųjį langelį. Skrydžio metu Dorotėja aprimo ir jautėsi
visiškai patenkinta, tik leidžiantis labai išsigando ir garsiai šaukė: „Krentam,
krentam, kas čia dabar, krentam!!!“ Mat panirus į debesis, atsirado šiokių
tokių atskaitos taškų ir ji išsigando greičio pojūčio. O kai sparne atsivėrė
sklendė, tai pamačiusi Dorotėja rėžė: „Tėti, žiūrėk, lėktuvo organai pasimatė!“.
Nutūpėmė labai švelniai
ir minkštai. Po audringų šūksnių ir plojimų, stiuardesė pranešė, kad Varnoje
yra +30 laipsnių, o šią žinią keleiviai sutiko itin palankiai. Išlindus į
Varną, į veidus tvokstelėjo kaitruma.
Kadangi nežinojome,
kaip keliausime iki Elenitės, nusprendėme Varnos oro uoste prieiti prie vienos
kelionių agentūros stendo ir pasiteirauti apie galimybę pavažiuoti jų organizuojamu
transportu. Tokia galimybė atsirado – agentūros darbuotojas kažkam paskambino,
ir netrukus jau sėdėjome mikroautobuse, prieš tai lagaminus sumetę į prie jo
prikabintos priekabos.
Vairuotojas – bulgaras,
o gidas vaikinukas – lietuvis. Mane pasodino pačiame priekyje, tarp vairuotojo
ir gido, vaikai su Judita sugūžėjo į mikroautobuso galą. Gidas per mikrofoną
paaiškino bendrus dalykus: šiek tiek apie šalį, šiek tiek apie Bulgarijos
kaimynes, šiek tiek apie tai, į kokius viešbučius pakeliui užsuksime išleisti
keleivių. 60 procentų Bulgarijos teritorijos užima kalnai. Valiuta – levas,
smulkieji pinigai – statinkos. Štai riedame ilgiausiu Varnos tiltu, kurio ilgis
3-4 kilometrai:
Vėliau su jaunuoju gidu
truputį šnektelėjome. Jis čia atvyko gegužės pradžioje ir atlieka praktiką iki
rugsėjo vidurio. Po to ketina su draugais išsinuomoti kemperį ir pasileisti
savų atostogų po Europą. „Apsukti ratą“, – pasak jo. Šį tą, kiek galėjau,
patariau dėl Kroatijos. Jaunasis gidas iš karto visus keleivius įspėjo, kad nuo
Varnos iki Sunny Beach 100 kilometrų atstumą važiuosime apie dvi valandas –
tokią trukmę lemia tai, kad kiekviena turistų grupelė nuvežama į jų užsakytus
viešbučius, be to, šių kraštų (Bulgarijos, Kroatijos, Graikijos ir kt.)
reljefas visuomet prailgina keliones – kalti serpantinai.
Pakelėse
bulgarai parduoda įspūdingo dydžio pomidorus ir kitokias daržoves bei vaisius. Pravažiuojame
ganėtinai aptriušusias vietoves. Nepaisant to, jog jos yra greta Juodosios
jūros, pasilikti čionai nė už ką nenorėtume.
Maždaug
po valandos kelionės stojame atsikvėpti pakelės stotelėje, kurioje galima
nusipirkti gėrimų ir dar šio bei to. Imu kamantinėti dūmą užsitraukusį
vairuotoją: „Kaip bulgariškai bus ačiū?“. „Merci!“, – atsako šis, ir aš
nebesuprantu, ar jis juokauja, ar labai myli prancūzus. „Blogodoria“, –
patikslina po akimirkos, gesindamas cigaretę.
Nepaisant
to, kad gidas įspėjo, jog važiuosime ilgiau nei dvi valandas, atsiranda keletas
agentūroje keliones užsisakiusių personų, maždaug 70-ies metų Kirkorovo
gerbėjų, sovietinių fosilijų-bestijų, kurios drįsta jaunam praktiką
atliekančiam gidui pareikšti, kad jų važiavimas jau tęsiasi ilgiau nei 2
valandos ir kad jos kantraute nekantrauja patekti į išsvajotąjį Obzorą. Skamba
lygiai taip pat, kaip vienas šūdinas laikraštpalaikis, kažin kodėl iki šiol
leidžiamas Lietuvoje. Kirkorovo gerbėjoms pritaria ir kur kas jaunesni
keleiviai, visi maždaug vienodo mentaliteto – stačiokai, trykštantys
stačiokišku turginiu humoru, pasipuošę lyg iš tinklų iškirptais berankoviais
marškinėliais ir ant pečių tabaluojančiomis piderastkėmis.
Visi jie kažkur vėluoja, kažkur nesuspės.
Štai
taip kelionė mikroautobusu tęsiasi ilgiau nei skrydis lėktuvu, bet negi čia ką
paspartinsi... Visa laimė, greta manęs sėdintis jaunasis gidas atsikerta
nekantruoliams: „Jei nepatinka, kvieskitės taksi!“ Visą vatą palaipsniui išmėtome
į aptriušusius viešbučius, kol mikroautobuse galiausiai liekame paskutiniai
keleiviai. Kertame it skruzdėlynas trepsintį Sunny Beach ir judame Elenitės
link. Patenkame į gana jaukią Andalusia Complex viešbučio teritoriją,
atsisveikiname su vairuotoju ir jaunuoju gidu ir netrukus jau galime atsipūsti
erdviuose apartamentuose visai ant Juodosios jūros kranto (iki jūros – apie 30
metrų).
Sparčiai
temstant, apie 9 valandą vakaro, šokame į šiltą jūros vandenį. Atgaiva! Video – „Play“ spausti 2 kartus:
Nėra
čia ką daugiau ir pasakoti, verčiau eikime visi miegoti, kol iš už horizonto
neišlindo… Kirkorovas. Būkite geri, nes kitaip jis gali dar
netyčia prisisapnuoti!
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą