2018 m. liepos 21 d., šeštadienis
Pasirodo, iš
Elenitės į Nesebarą galima plaukti ir laivuku.
Gerokai atmirkę
jūroje, su visais plaukiojimo ratais įgriuvome į savo „White bar“ papietauti.
Anksčiau mus aptarnaudavo dvi padavėjos: viena nuotaikinga ir nuolat
išsišiepusi iki ausų, o kita santūri, bet viską kuo puikiausiai supranta
angliškai (geriau nei rusiškai). Išsišiepusioji iki ausų vieną kartą
susipainiojo ir atnešė ne tą patiekalą, bet mes nė kiek nesiožiavome ir viską
priėmėme, kaip yra.
O šį kartą prie
mūsų prislinko trečioji padavėja. Ji tuojau pat ėmė spyriotis ir leido
pasijausti taip, jog dėl kažin ko avansu esame kalti. Būna toks tipas žmonių,
apdovanotų šiuo „talentu“. Ji vaizdavo, kad supranta ir angliškai, ir rusiškai,
tačiau visiškai nesuprato nei taip, nei anaip, o vien tik po nosimi vapėjo
bulgarų kalba. Na gerai, ne daugiau nei devynios mokykloje baigtos klasės, tiek
to, visaip būna, bet elementarių frazių, dirbant tokį darbą, ilgainiui galima
gi prisigaudyti, ar ne taip? Tegul ji ir nesupranta, ir nekalba, gali būti ir
nebylė, bet tai nesutrukdytų klientui parodyti elementarios pagarbos.
Pamenate,
pasakojau apie virtuozišką kebabų pardavėją Nesebare? Apie meilę darbui, kurį
šią akimirką atlieki. Nors ir visas pasaulis, visi darbdaviai būtų prieš tave
susimokę, tie, su kuriais tu dirbi, kuriuos aptarnauji, dėl to neturi kentėti.
Nepatenkintųjų darbuotojų neapykantą gali dažnai pajausti prekybos centruose,
poliklinikose, mokyklose ir kitur. Žinoma, būna ir išimčių, kurios įrodo, kad
viską lemia požiūris (netgi ne mentalitetas).
Netyčia
atmintyje išnyra toks pavyzdys: ne vienerius metus sūnų Eliją vežiojome į
„Ąžuoliuko“ chorą, o muzikos mokykloje dirbo kelios budinčios rūbininkės.
Vienos iš jų baisu ko nors ir paklausti, kad pakabu per makufelį negautumei, taip ir norisi kuo greičiau sprukti iš jos
akiračio, o kita – lyg šilkas, kiekvieną vaiką žino vardu, pasikviečia jį pas
save, pasisodina ant kelių, klausinėja, glosto galvą. Abi jos gauna minimumą,
gal net ir mažiau.
Kitas pavyzdys:
prieš išvykdami į Bulgariją, nuvažiavome Juditai pagaminti ES sveikatos
draudimo kortelės. Kaip ir prieš metus, netoli Gedimino prospekto įsikūrusioje
įstaigoje pasitiko tas pats augalotas apsaugos darbuotojas, žilstelėjusiais
bakenbardais. Iš karto pastebi, kad jis myli savo darbą. Jis spinduliuoja
užtikrintumu, neįžeisdamas moka griežtai pasakyti kuriam nors vairuotojui, kad
šis riboto ploto parkavimo aikštelėje automobilį pastatė per pusantros vietos.
Nedelsdamas pastebi atvykusiuosius su vaikais ir juos į įstaigą palydi
informuodamas, kad šie turi teisę būti aptarnauti be eilės.
Terasinėje Elenitės
„White bar“ kavinėje klientų būna labai nedaug – dauguma stalų neužimti,
poilsiautojai matyt valgo greta esančiuose viešbučiuose all-included principu.
Naujoji padavėja po užsakymo priėmimo dar kelis kartus klausė, ar nenorėtume
dar ko nors, nors aiškiai pabrėžėme, kad ne, viskas. Neretai čia pastebimas
toks paradoksas – mes suprantame beveik viską bulgariškai, o kai kalbame
rusiškai, bulgarai beveik nesupranta nieko. Ne visi, žinoma.
Tada susiraukusi
padavėja vis sukiojosi aplinkui, prislinkdavo prie kitų pietautojų staliuko, o
mano užsakytas alaus bokalas tuo metu apie 10 minučių pūpsojo kitoje kavinės
pusėje ant baro. Kol galiausiai trūko kantrybė – nuėjau ir pasiėmiau tą bokalą.
Grįždamas prie stalo sutikau padavėją, kuri priekaištingai ėmė mosuoti
rankomis, reikšdama milžinišką nepasitenkinimą. Turbūt ji mano akiplėšišką
poelgį suprato kaip didelį asmeninį įžeidimą. Niekada kavinėse nerodau jokių
nepasitenkinimo ženklų, net jei ir būnu nuskriaustas, bet šį kartą
nesusilaikiau ir rusiškai grubiai rėžiau, kad padavėja mokytųsi aptarnauti.
Aišku, ji nieko nesuprato, tik išpūtė rudas rupūžės akis. Keistai mane nužvelgė
ir kitos dvi padavėjos, kurioms dirbant anksčiau nepatyrėme jokių didesnių
nesklandumų. Jei bokalas neateina pas klientą, tai klientas nueina pas bokalą.
Judita užsakė
mėsos patiekalą, o kai pamatė lėkštę, kurią nudrėbė įnoringoji padavėja,
lengvai nustėro – priešais akis spindėjo trys mėsos plokštainukai. Nei garnyro,
nei daržovių, nors meniu paveikslėlyje pavaizduota kiek kitaip, švelniai
tariant. Gal kerštauja?! Kaip pasakytų Juditos senolis: „Atnešė mėsos kaip
vilkams“. Tada Judita atsistojo su padrėbta lėkšte ir nuėjo į barą reikalauti
daržovių. Rezultatas – dar po 5 minučių grąžino lėkštę su citrinos giežinėliu,
degtukų dėžutės dydžio morkų pjaustinukais ir salotos lapo galiuku.
Čionai greičiausiai įprasta garnyrą ir daržoves užsakyti atskirai?..
Nebeįdomu tampa visa tai aprašinėti, apgadino nuotaiką laikinai ir tiek žinių.
Arbatpinigių nepalikome nė vienos iš 6 statinkų, kurias demonstratyviai kaip grąžą
sukrapštė kaprizinga padavėja. Pirmą kartą pamatėme, kaip tie patys smulkiausi
pinigai atrodo, nes net parduotuvėje kasininkai linkę sumas apvalinti...
Ant stalo liko tik sudegę picos kraštai. Jas čia visada apdegina. Gana niurzgėti!
Bulgarija nuostabi, kai valandų valandas mirksti kalnų pakraštyje
siūbuojančioje šiltoje Juodojoje jūroje, kurios smėlėtas dugnas švelniai glosto
padus.
Mūsų kelionė palaipsniui įpusėja. Gaila... Pasižadu mažiau rašyti, o
daugiau žaisti badmintoną, skaityti Čechovo pjeses originalo kalba (jau
pradėjau) ir šypsena reaguoti į bulgarų išdaigas.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą