2018 m. liepos 20 d., penktadienis
Kaip tarėm, taip
ir padarėm: apie 10 valandą ryto iš Elenitės (vietiniai kirčiuoja antrąjį
skiemenį) autobusu pajudėjome Nesebaro link. Atstumas – maždaug kaip nuo
Vilniaus iki Trakų. Bilieto kaina – 2 eurai žmogui. Pakeliui, žvelgdamas pro
langą, vis stebėjausi, kokiose baisiose vietose įsikuria kai kurie
poilsiautojai – jų pėdos iš balkonėlių kyšo tiesiai virš judrios dieną naktį
nenutylančios gatvės, o jūra… o jūra kažin kur toli. Neatmestina tai, kad juos
čia sugrūdo kelionių agentūros, už grašius išparduodančios paskutinės minutės
keliones. Tai matydamas supranti, kad daugybė laiko, sugaišto atidžiai
savarankiškai analizuojant vietovę ir joje siūlomus nuomojamus apartamentus,
atsipirko su kaupu – ranka pro balkoną pasiekiama jūra, kiekvieną vakarą užliūliuojantis,
o ryte pažadinantis bangų ošimas… Žodžiu, reikia nepatingėti booking.com
sistemoje perskaityti komentarus ir atsiliepimus, kurie dažnai išduoda skelbime
neregimus dalykus.
Nesebaras – prie
Juodosios jūros rytų Bulgarijoje įsikūręs vienas seniausių Europos miestų, 1956
metais paskelbtas miestu muziejumi, o 1983 metais įtrauktas į UNESCO Pasaulio
paveldo sąrašą. Senamiestis išsidėstęs iškyšulyje, todėl čionai patekęs, kad ir
kur bežengtumei, visada nosimi atsiremi į jūrą. Beveik sala. Iš pradžių
išlipkime iš autobuso. Atspėkite, kuris paukštis tikras.
Keliaukime į
senamiestį.
Apsipratęs
supranti, kad patekai į vieną iš tokių vietų, kurioje jautiesi labai jaukiai,
atsijungęs nuo nuolatos didmiesčiuose kamuojančio skubėjimo, kasdienybės ritmo
purtulio.
Čionai išlikę
daug senovinių bizantinių pastatų arba jų liekanų, autentiškų medinių namų,
tarp kurių vinguriuoja siauros, akmenimis grįstos gatvelės.
Tačiau, jeigu
bandai praverti kurios nors senovinės bažnytėlės-koplytėlės duris, iš karto
prie tavęs prišoka kokia nors piktaakė bulgarė ir nemandagiai stačiokiškai
rėžia į veidą: „Eto muzėj!“ Tuomet
mėgini pasitikslinti: „A eto ne cerkov,
ne kostiol, not church?“ „Net!“,
– stumia stačiokė bulgarė, – „Muzėj, 3
leva (1,5 EUR)“, nors informacinėje lentoje juodu ant balto parašyta, kad
tai yra šventovė.
Jei nesusimoki,
palei nosį grubiai trinkteli durimis. Jei susimoki ir aplankęs kambario dydžio
„muziejų“, kuriame kabo kelios ikonos, trauki išėjimo link, bjauri bulgarė vis
tiek trenkia durimis ir į nugarą pagiežingai it peilį paleidžia „Good buy!“.
Į vienos tokios šventovės vidų lyg žvalgę įleidau Juditą, kuriai visa tai
ir nutiko.
Kažin kodėl gaila kiekviename užkampyje gyvuliams lupikautojams mėtyti pinigus.
Verčiau jau girtuokliams juos atiduoti. Muziejus mat! Geriau jau leistų uždegti
žvakutę už savanorišką auką, tai ir turistų daugiau pritrauktų ir atsipirktų
dešimteriopai. Tai ne, tyko už kampo kaip medžiotojai su šautuvais, o paskui
įsikimba visomis jėgomis į savo „muziejaus“ rankeną! Kokia gausybė bažnyčių
Romoje, į kurias kartais patenki ir negali atsistebėti, kad taip ilgai čia esi
vienui vienas! Niekas neužrakinta. Ir Tbilisyje landžiojome po įvairias
koplytėles – niekas nereiškė jokio nepasitenkinimo ir šventovių, kad ir
nebefunkcionuojančių, nevadino muziejais. Taip, būna kai kurios šventovės
mokamos, tačiau tai greičiau išimtis, nei taisyklė.
Kai kita tokia į ranką įsikabinusi bulgarė mūsų neįleido į savo „muziejų“,
mes apėjome pastatą iš kitos pusės ir visą jo vidų stebėjome pro nedidelį
langelį. Betgi palikime stačiokes „muziejininkes“ ramybėje ir keliaukime
toliau.
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Nesebaro paplūdimys nedidelis, akmenuotas, jūra staigiai gilėjanti.
Horizonte iš visų pusių – kalnai.
Kai kur žmonės lenda į jūrą perlipdami per didžiulius akmenis. Temperatūra
perkopė 30-ies laipsnių ribą, tad pliūkštelėti į vandenį – tikra atgaiva kūnui
ir sielai. Netoliese pastebime į pingvinus panašius paukščius.
Paplūdimio gaiviųjų gėrimų pardavėjas ir prižiūrėtojas – tikras galiūnas!
Čia alus šiek tiek brangesnis, nei visur kitur – ant kranto butelaitis
kainuoja 2 eurus (kaip ir Kroatijoje). Apskritai kainos Nesebare, ypač
kavinėse, gerokai aukštesnės, nei mūsų Elenitėje. Pavyzdžiui, už dienos sriubą
Elenitėje mokame 1 eurą, o Nesebare gali kainuoti ir 3 kartus brangiau. Bet
pilstomo bulgariško alaus bokalą pačioje senamiesčio širdyje gali išlenkti ir
už 1 eurą. Suraskite mūsų vaikus:
Pasipliuškenę jūroje ir keliaudami pietauti pagaliau radome cerkvutę, į
kurią įėjimas nėra apmokestintas.
Judita uždegė keletą žvakučių, o paskui greta šventovės nusipirko
stiklinaitį tamsaus gardaus Bulgarijos pušų medaus. Net Karlsonas su Pūkuotuku
turbūt pavydėtų! Vidutinio dydžio indelis kainavo 4 eurus. Lyg užuodęs Juditos
pirkinį iš kažin kur atpėdino kone sfinksas.
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
O paskui ir dar viena juoda pantera...
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Palandžioję po įvairias kavinukes, pietauti visgi nusprendėme lauke,
jaukiame parkelyje, ant paprasto suoliuko – trikampius picos gabaliukus, iš
gretimos užeigos kolonėlių skambant XX amžiaus pradžios amerikietiškai muzikai,
užsigėrėme šaltutėliu šviežiu alumi, pilstomu čia pat už kampo, aludės lauko
terasoje. Čionai niekur už kampo nerasi verygų, tad galima jaustis laisvai ir
brandžiai, priešingai nei vaikų darželyje.
Dorotėjai Judita nusprendė nupirkti kebabą ir „užsirovė“ ant patrakusio
pardavėjo turko, kuris be galo myli savo darbą ir, galima sakyti, yra
„pasinešęs“. Gaila, nepavyko nufilmuoti kebabo paruošimo ir įteikimo procedūros
– Judita sakė, jog tai buvo verta gero trumpametražio filmo. Turkas prie
kebabinės prikabinęs guminę vištą, kurią spaudinėdamas išgauna stiprų cypiantį
garsą – taip vilioja klientus. Jau paruošęs kebabą, jį tiesė Dorotėjai ir, kai
ji jau norėjo čiupti, staiga atitraukė. Taip gal tris-keturis kartus iš eilės. Paskui
kebabą davė Juditai, o kai ji norėjo paimti, staiga vėl atitraukė ir galiausiai
įteikė Dorotėjai.
Į kiekvieną darbą turbūt galima pažiūrėti kūrybingai ir tada tu nebūsi
viskuo visada nepatenkintas surūgėlis. Dažnai tenka susidurti su savo darbu
nepatenkintais žmonėmis, kurie byliai-nebyliai verčia jaustis dėl visko kaltais
kitus. Kas per nesąmonė?! Jei tau nepatinka kažką daryti, nedaryk, po šimts
kirkorovų! Eik lauk, ateis kitas, kuris tame darbe įskels kibirkštėlę. O gal ir
neateis. Pas tą turką kebabų pardavėją tikrai sugrįžta ne vienas pirkėjas, net
jei jis čia tik turistas ir vieši labai trumpą laiką.
Po pietų nusprendėme paragauti ledų... ir pirmą kartą susidūrėme su
sukčiaujančiu bulgaru. Čia nė akimirką negali prarasti budrumo. Į vaflinius
ragelius keistai ledus įkrovęs pardavėjas vis maigė skaičiuotuvą, kol
galiausiai paskaičiavo keliais eurais didesnę sumą. Tai supratome, kai jau
sumokėjome ir nuėjome į šalį. Patys kalti? Kaip pažiūrėsi... tegul paspringsta!
Užtat besimėgaujant ledais, teisybė buvo atkurta – Dorotėja smagioje
kavinaitėje rado spalvotą kamuoliuką.
Grįždami prie jūros sausainiais pavaišinome pakrančių paukščius. Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Jūroje puikuojasi burlaivis.
Staiga tapo taip nepakenčiamai tvanku ir karšta, jog norėjosi kuo greičiau
nerti vandenin. Gyventi įmanoma tik panirus. Už nugarų ėmė trankytis
griaustinis. Vienas po kito iš dangaus pasipylė stambūs lašai. Poilsiautojai
kaipmat išsilakstė į šalis – ant kranto liko tik viena mama su keliais vaikais
po skėčiu.
Prieš tai it žuvis nardęs jos berniukas garsiai nusistebėjo: „Mama, visi
bėga, o aš maudausi!“
Kitoje paplūdimio pusėje niekas neskubėjo lįsti lauk iš vandens ir jie buvo
kur kas pranašesni, nes niekaip negalėjo sušlapti rūbų. Vieną akimirką
akomponuojamas griaustinio lietus pliūptelėjo kaip reikiant.
Štai taip nušvito horizontas, kai dangus liovėsi šlapintis visiems ant
galvų...
Iš pakalnių ėmė tekėti upeliai, kurių vanduo buvo šiltesnis už jūros ir oro
temperatūrą drauge sudėjus. Vos tik išlindome iš po šiaudinių lietsargių
pabraidyti po balas, dangus iškrėtė pokštą – vėl apsisiojo mūsų pakaušius. Judita
po skėčiu laiko veltui neleido...
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Aplinkiniai turbūt pamanė, kad tokia baisi yra mūsų nacionalinė melodija...
Lietui tebeišdykaujant, pakilome į Nesebaro senamiestį, kuris pavirto mažąja
Venecija. Hop hop per balas!
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Čia nuolat klykauja dideli balti pajūrio paukščiai, bet turbūt būtų
tiksliau sakyti, kad jie iš visų atlapaširdiškai juokiasi. Net nesijuokia, o
įžūliai kvatoja! Vaizdo įrašas (Play spausti 2 kartus):
Per balas nušuoliavę beveik iki senamiesčio vidurio staiga pastebėjome, kad
Judita pametė vieną Elijo basutę (jas nešėsi rankose). Teko irtis atgal ir
ieškoti. Taip atsiyrėme vėl iki pajūrio, kur buvome apdovanoti įspūdinga
vaivorykšte.
Nesebaro desertas. Ši vietovė paliko neišdildomų įspūdžių. Autobuse
kontrolierius bandė nusukti vieną levą, bet aš paprieštaravau ir jis nenoriai
iš per juosmenį prisegto kapšo ištraukė monetą. Visi (dauguma) jie čia truputį
tinginiai, truputį vagys, truputį čigonai.
Keliaujant atgalios ir pro autobuso langą stebint aplinką, norom nenorom
kilo mintys: lietuviai išties yra kruopštūs, darbštūs, talentingi ir mūsų šalis
jau dabar galėtų klestėti, jei ne... geroki tinginiai, geroki vagys, geroki
čigonai mūsų valdančiuosiuose sluoksniuose. Palaipsniui turėtų eiti velniop nuo
pjedestalo senoji pelenais bezdanti nomenklatūra, turi filtruotis kadrai... Gal
kažkada it gandrai iš šiltųjų kraštų į Lietuvą visam laikui ims grįžti ir gabūs
žmonės, o į svečias šalis keliaus tiktai atostogų.
Panašu, kad šiam bulgarui jau prasidėjo ilgosios atostogos...
O Dorotėja įsmigo į devintą sapną.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą