2018 m. liepos 23 d., pirmadienis
Po langais
viešbučio darbuotoja rankioja vėjo išvartytus gultus. Kylanti saulė it apklotą bando
nusispardyti aplipusius debesis. O mes su kava kylame dienos kelionei į Pomorijė,
į Sozopolį ir į Burgasą.
Pilnas autobusas
prigūžėjo lenkų, įlipo ir šiek tiek rusų, o Saulėtame krante – keletas
susiraukusių lietuvių. Saulei vis nesisekė prasimušti į eterį, nuotaikos
gerokai pabjuro. Į mikrofoną be atokvėpio rusų ir lenkų kalbomis tekstą pylė
valdiškas apvalainas gidas, kuris mokėjo ir keletą nuolatos taikomų šabloninių
šposų, kaip antai: „Labas rytas, ar nevalgėte pusryčių, kad visi tokie
paniurę?..“ „Voo, voo, voooo“, – kaip atsakymą atbliovė kumpanosiai lenkų
mužikai, kaklus apsikarstę nykščio storumo grandinėmis. „Pšš, pšš, pš, pš, pš,
pš“, – šnabždėjosi jų plastmasiniu auksu spindinčios žmonos-varšavkės.
Autobusas įsuko
į kelią, kuris šiaurėje siekia Rumuniją, o pietuose – driekiasi
Konstantinopolio, atleiskite, Stambulo link. Iki šio miesto, remiantis
patikslintais duomenimis – apie 340 kilometrų.
Pirmasis
sustojimas – Pomorijė miestelyje esantis ortodoksų Šv. Georgijaus vienuolynas.
Legenda pasakoja, kad kadaise vienas labai turtingas turkų sultonas čia augino
vynuogynus ir baisiai susirgo. Tada jam prisisapnavo Šv. Georgijus ir pranešė,
kad po tam tikru akmeniu slepiasi šaltinis, kurio vandens atsigėrus, liga
pasitrauks. Turkų sultonas pakirdęs nuskubėjo prie sapne nurodytos vietos,
nukėlęs akmenį rado šaltinį, atsigėrė ir pasveiko. Apstulbintas tokio stebuklo,
išsižadėjo islamo ir priėmė rytų krikščionybę. Visas savo žemes ir vynuogynus
padovanojo Bulgarijai, o dabar yra laikomas šios šalies šventuoju. Štai tokia
pasakaitė su laiminga pabaiga (happy-end).
Vienuolynas kaip vienuolynas, nieko ypatingo.
Turistų bandų
žioplinėjimui. Dėl tam tikrų sumetimų įpuolę į turistų grupę dar kartą
suvokiame, koks apgailėtinas debilizmas yra slankioti su turistų mase, todėl
visais įmanomais būdais bandėme pasprukti tai kairėn, tai dešinėn. Lyg į
brakonieriaus tinklą papuolusios žuvys. Į mūsų kančias nekreipdamos dėmesio medelių
šakos lūžta nuo nokstančių slyvų svorio.
Vienuoliai čia
augina daržoves, paukščius ir dar bala žino ką. Vieną turistų grupę keičia
kita. Non-stop. Net Kristus ikonoje turbūt nespėja atsidusti. Galėtų paimti
lazdą ir visus išvaikyti kibeni feni.
Visus plastmasiniu auksu pasipuošusius galvijus ir galvijas. Bet ne, taip
negalima, šita buka masė – pajamų šaltinis. Nevalia! Prekiauja savo „mediniais“ kryželiais, kuriuos išlupęs iš
polietileno pakuotės supranti, kad tai – pigiausia kiniška plastmasė. Turbūt
pasirašė sutartį su kinais. Ne, čia ne nuodėmė šitaip apipisinėti, plastmasinio
aukso garbintojams – būtent to ir reikia!
Bet blogiausia tai, kad jie tyčia kryželius įpakuoja į polietileną, kad
negalėtumei pačiupinėti, kad manytumei, jog perki medžio dirbinį. Jei prekiautų
kokybiškom prekėm, kainuotų brangiau, mažiau pirktų. Čigonai ortodoksai
gudrauja. Judita tokį kryželį nusipirko, išlupo iš pakuotės, tasai gavo šiek
tiek drėgmės ir nusiplovė Kristus su visais ornamentais. Nieko panašaus neteko
regėti, pavyzdžiui, Sakartvele. Iki šiol nešioju gal prieš ketverius metus
pirktą kryželį – kaip naujas.
Tiek to,
važiuojame toliau. Burgaso, ketvirto pagal dydį Bulgarijos miesto, kryptimi.
Apvalainas gidas vis pasakoja bulgarų istoriją. Bulgarai kadaise išgyveno
idealizmo laikotarpį (Aukso amžių), kai šalis driekėsi iki trijų jūrų, kai
jiems priklausė dabartinės Makedonijos, Rumunijos ir Graikijos žemės. Bulgarai
kentė ir graikų, ir turkų (net 500 metų!)
okupaciją, o tai turėjo įtakos ir jų tautinių drabužių stiliaus susiformavimui,
ir papročiams, ir kulinarijai.
Tik štai, kai
kalba pasisuka apie Antrąjį pasaulinį karą, tarp eilučių galima įskaityti
čigonišką bulgarų suktumą. Iš pradžių Bulgarija buvo hitlerininkų sąjungininkė,
tačiau, kai reikėjo siųsti karines pajėgas prieš sovietų armiją, tuometinis
Bulgarijos vadovas kažin kaip išsisuko ir nepasiuntė savo karių. Lyg norėdamas
įsiteikti rusų turistams, apvalainas gidas primygtinai pabrėžė, kad „mes prieš
jus nekariavome“. Po tuometinio bulgarų vadovo gudrybių, Hitleris, tasai velnių
velnias su siaurais ūsiukais, pasikvietė gudrautoją pas save į svečius, ir subtiliai
papriekaištavo dėl Bulgarijos neuolumo (rumunai gi ir kiti puolė sovietus).
Taip jie ir išsiskyrė švelniai apsižodžiavę. Tik štai, vos grįžęs į savo šalį,
Bulgarijos vadovas netrukus užvertė kanopas. Šimtu procentų neįrodyta, bet
manoma, kad velnio su siaurais ūsiukais šunauja Bulgarijos galvą nunuodijo.
Raudonajai armijai braunantis Berlyno link, bulgarai pasinešė į sovietų pusę ir
jau tapo jų sąjungininkais. Velnio su kur kas vešlesniais ūsais klapčiukais.
Gidas raudonojo maro bacilas akivaizdžiai pavadino išvaduotojais, pabrėžė, kad
pavarant hitlerininkus, kažkuriame mūšyje, kai bulgarai jau sulindo į raudoną
sovietų kiaulės užpakalį, nežuvo nė vienas raudonasis kareivis. Tiesa,
hitlerininkų mūšyje tebuvo tik keli šimtai. Pasakoju apytiksliai, ką girdėjau,
iš atminties ir mėgindamas šiek tiek žvelgti tarp eilučių.
Dabar Bulgarija
yra ir NATO, ir ES narė, demokratiniai procesai prasidėjo dešimtajame praeito
amžiaus dešimtmetyje. Šiems faktams gidas skiria įtartinai mažai dėmesio ir…
staiga nutraukia pasakojimą. Gal jį išblaškė vos mums ant galvų nenutūpęs
lėktuvas… Vaizdo medžiaga, Play
spausti 2 kartus:
Pasakojimą
nutraukia dar gal ir dėl to, kad pravažiavę ežerus kairėje ir dešinėje (vieno
jų vanduo sūresnis už jūros vandenį), perskrodę pramoninį aptriušusį Burgasą (burgasas reiškia bokštą), kuriame galima rasti ir universitetų, pasiekiame visų
išgirtą Sozopolį.
Oras sparčiai
ima taisytis, kol galiausiai į dangų išrieda saulė!
Paleidžia mus netoli uosto, drauge su gidu visi senamiesčiu keliaujame pirmosios
lankytinos cerkvės pusėn.
Joje saugomos Jono Krikštytojo palaikų dalelės.
Palaipsniui įgundame vis labiau gudrauti – kol gidas rusų ir lenkų kalbomis
kažką vapa, mes lendame šventovėn ir nesistumdydami alkūnėmis viską apžiūrime.
Katinui nė motais.
Kai pirkome kelionę Elenitėje, pardavėjas žadėjo, kad Sozopolyje nebus tiek
prekybininkų, kiek Nesebaro senamiestyje, kur viskas užgožta šmutkių. Iš tikrųjų čia viskas lygiai
taip pat. Liežuvis visa tai vadinti karvašūdžiu nesiverčia, nes karvašūdis yra
tūkstančius kartų vertingesnis. Štai visai savotiški šuniukai iš siūlų:
Tokiu principu galbūt galima būtų ką nors pagaminti ir mūsų teatrui
vaikams.
Pasiplovę nuo grupės, aplankome dar keletą cerkvių, apžiūrime senojo miesto
griuvėsius.
Sozopolis įkurtas VII amžiuje prieš Kristų ir yra vienas seniausių miestų
visame regione, gal net Europoje. Sozopolis reiškia „išsigelbėjimą“. Pavadinimas
graikiškos kilmės. Senovės Sozopolį įkūrė elinai. Jei kas nors nesidomi
bažnyčiomis, sakytume, kad ekskursijos reperrtuaras skurdokas.
Paskui gidas tempia visą gaują... degustuoti vyno! „Dermova degustacija, dermova degustacija!“, – iš už
kiekvieno kampo mus viliojo Nesebare. Ir čia panašiai. Niekas čia nedermova, viskas sutarta komerciniais
motyvais, agentūros su vyno pardavėjais sudariusios sutartis. Lygiai taip pat
Egipte gidai be sąžinės graužaties tampo turistus po kvepalų, papirusų ir
kitokias parduotuves. Kaire net maištą spontaniškai esame sukėlę prieš kelionės
organizatorius, kurie praradę bet kokį saiką, nuovoką ir prieš tai neįspėję,
paklusnią turistų bandą vežė nuo vieno prekybos taško prie kito.
Tiesa,
keturi skirtingų bulgariškų vynų šlakai buvo įstabūs. Turbūt parinko
geriausius. Po to gali įsigyti patikusio vyno butelį ar daugiau. Tai buvo tarsi
aperityvas prieš nuostabius pietus ant Juodosios jūros pakrantės kabančiame
restorane.
Tik
negalėjai pasirinkti mėsos patiekalo – turistams atsitiktine tvarka buvo
patiekti trys skirtingi antrieji patiekalai. Nuo mūsų staliuko bulgarai
padavėjai sąmoningai-nesąmoningai neatnešdami nusuko kelias porcijas sriubos.
Desertai – gardūs gaivūs ledai. Bandelių likučiai atiteko akiplėšoms jūros
sklandytojoms. Vaizdo medžiaga, Play spausti 2 kartus:
Keli
rusiukai vaikai jas taip pavaišino, jog, atrodė, baltosios užsikimšusiomis
žarnomis ant raudonų asbesto stogų tuoj gulės
aukštyn kojomis.
Po
pietų turėjome apie pusantros valandos laisvo laiko. Į autobusą buvome griežtai
paprašyti nevėluoti. Tad palandžiokime šiek tiek po senąjį Sozopolį.
Vėliau
reziumuodami galėsime tvirtinti, kad savarankiška kelionė po Nesebarą mums
žymiai labiau patiko. Nebuvome „pririšti“ prie bandos, tad ir laiko daugiau
turėjome. Ir maudynėms, ir kitiems potyriams. Perfrazuojant vieną iš vaikystės
animacinių filmų žinomą dainušką, plačiais plaučiais galima užbliauti: „Neikit,
vaikai, su turistais, vaikai, neikit, ne…“.
Sugrįžę
prie pirmosios aplankytos cerkvės, sutikome įdomų gatvės muzikantą, kuris sakė
gyvenąs po atviru dangumi, o už keletą pinigėlių iš rankų pirštų ėmė formuoti
širdeles.
Prie
jo prisijungė ir Judita. Vaizdo medžiaga, Play spausti 2 kartus:
Į
autobusą parkulniavome punktualiai ir jis iš karto pajudėjo iš vietos. Visų
išgirtasis, abejingųjų nepaliekantis Sozopolis liko užnugaryje. O mus jis
paliko šiek tiek abejingus. Gal dėl kelių prieš tai minėtų aplinkybių, gal dėl
to, jog jau buvome anksčiau apsilankę Nesebare. Kadangi abi vietovės, abu
pusiasaliai (iškyšuliai) kažkuo panašūs, stipresnį įspūdį pasiglemžė anksčiau
aplankytas miestelis. Kiek kitaip viskas turbūt atrodytų ne sezono metu. Ne
sezonas yra didžiulė palaima, gaila tik dėl to, kad negali maudytis jūroje.
Nuo
jūros pajudėjome upės link. Į programą įtrauktas valandos pasiplaukiojimas
laiveliais Ropotamo upe. Šalia jos aptikome įkalintą šunelį.
Gidas
pažadėjo, kad upėje būtinai pamatysime vėžlių. Judita, kaip ir kadaise plaukiant
Nilu, įsitaisė greta kapitono.
Vaizdo medžiaga,
Play spausti 2 kartus:
Ją
turbūt traukia kapitonai. Manęs kapitonai netraukia – duok tik man ką nors parašyti
ar pafotografuoti.
Pasiplaukiojimas,
šiek tiek nusiyrus į priekį ir grįžus atgal, truko ne visą pusvalandį. Kelionių
organizatoriai, kaip ir žvejai, dažnai perlenkia lazdą, pasakodami apie savo
unikalumą. Pasiplaukiojimas truko pusvalandį ir maždaug tiek pat
įsilaipinimas-išsilaipinimas, pėdinimas nuo autobuso ir atgal. Kalbant žmonių
kalba, organizatoriai dažnai yra melagiai. Nors upėje ir aptikome vėžliukų ir
šioms vietovėms būdingų paukščių, vargu ar galima drąsiai sakyti, kad Ropotamas
kuo nors pranašesnis už, tarkime, Žeimeną.
Iš
pradžių net pamanėme, kad gido užtikrintumas, jog būtinai pamatysime vėžlius,
pagrįstas kokia nors apgaule – gal tie vėžliukai dekoratyviniai,
plastelininiai?..
Ne,
vienok jie tikri! Nereikia čia per daug įtarumo, paranojos ir bulgariškų sąmokslo
teorijų! Verčiau suraskite vėžlį:
Maždaug
per pusvalandį nuo Ropotamo upės autobusu atriedėjome iki Burgaso. Prieš
išleisdamas pasivaikštinėti šiame mieste gidas dar kartą paprašė mūsų
nevėluoti. Nors prieš kelionę žadėjo kelias valandas, turėjome tenkintis
valandžiuke ketvirtajame pagal dydį Bulgarijos mieste, kuriame gyvena apie 200
000 žmonių.
Buvome
išlaipinti greta geležinkelio stoties, viena ausimi nugirdome informaciją, kad
Saulėtame krante pila smarki liūtis. Netrukus patekome į patį centrą, į
savotišką Laisvės alėją, tik laiko mašina švystelėtą maždaug 20 metų į praeitį.
Vos
spėjome užkąsti, virš Burgaso ėmė tvenktis abejotinos reputacijos debesys.
Vėjas puolė išdykauti, iš pradžių ne per smarkiausiai, bet vienur kitur iš koto
išversdamas kelyje pasitaikiusią kliūtį – lauko kavinės skėtį, reklaminius
skydelius ir t.t. Bėgte jau visai priartėjus prie tos vietos, kur mūsų turėjo
laukti autobusas, iš dangaus pasipylė krokodilo ašaros. Staiga kažkas iš viršaus
vandenį ėmė pilti kibirais, išprotėjęs vėjas daužė lekiančius turistus be jokio
pasigailėjimo. Ne visiems užteko vietos pasislėpti po autobusų stotelės
stogeliu, kur žmonės spaudėsi vieni prie kitų kaip kilkės skardinėje, ir po
tankiomis medžių šakomis, o tie nelaimėliai, kuriems taip nepasisekė, buvome
mes! Autobuso, kaip tyčia, niekur nesimatė, per kelias sekundes permirkome iki
kaulų. Vaikai drebėjo iki pamėlynavimo, kelis kartus prisemtais batais
desperatiškai per grindiniu šniokščiančius krioklius šokome į privažiavusius
kitus autobusus, bet, pasirodė, kad jie ne mūsiškiai. Grėsmingai besidaužant
griaustiniui nejučia papuolėme į panikos gniaužtus. Gal mūsų grupė nepastebėtai
išvyko?! Kurgi tasai prakeiktas autobusas prapuolė? Nuolat mūsų prašė būti
punktualiais, o kai atėjo išvykimo laikas, patys prasmego pimpalas žino kur... Bet
antai… lyg ir pažįstami veidai po stotelės stogeliu prigludę vienas prie kito, visai
nepermirkę ir daugiau mažiau patenkinti įspūdingu reginiu…
Vadinasi,
viskas gerai, niekas mūsų nepaliko ant ledo, paliko tik subtropiniai liūčiai,
be pastogės… Su mažais vaikais. Ilgai slinko tos šlapios 10-15 minučių, kol
pagaliau išgama autobusas pasirodė lyg niekur nieko.
Labiausiai
nustebau dėl to, kad augaloti skustagalviai lenkai, riebius kaklus pasipuošę
plastmasinio aukso grandinėmis, vairuotojui ir jo kolegai prezervatyvui gidui
nereiškė jokio nepasitenkinimo, o tik kaip švelniakailiai ėriukai paklusniai
sulipo vidun.
Iš
pradžių į nugaras ciniškai besišypsančio sausutėlio gido nepastebėjau, kol
Judita neparodė. Matydamas pamėlusius, išrengtus vaikus, kad permirkę rūbai dar
labiau nekalentų ir taip vieno ant kito nepataikančių dantų, jis atvira
srėbtuve juokiasi, visa povyza bylodamas maždaug taip: „Tai ką, vasaros
lietučio išsigandote?..“.
Tada
aš ir pratrūkau. Išraiškingai išvadinau jį pačiais gražiausiais epitetais:
prezervatyvu, sausainiu, robotu ir dar bala žino kuo. Jis tik pūtė, pūtė savo
rudas čigoniškas akis, vietoje to, kad vos tik atvykęs būtų bent jau
elementariai žmogiškai atsiprašęs, nuoširdžiai paaiškinęs, kodėl susivėlino,
nekalbant jau apie tai, kad būtų pasiūlęs vaikams kuo nors apsigaubti – sušalo
ne tik mūsų, bet ir kitų liūčiai paliktų keleivių atžalos. Niekaip negalėjau
atsistebėti ir dėl to, jog galvijai lenkai nesikonsolidavo ir neprirėmė to
ciniko gido prie priekinio autobuso stiklo (turbūt per liūtį jie slėpėsi po
stogeliu).
Aprimau
tik tada, kai užnugaryje sėdėjusi nuoširdi rusė tebetirtančiai Dorotėjai
ištiesė plačią nertą bulgarišką skarą. Savo dukrą ji buvo apgaubusi kita
panašia skara.
Užlietomis
gatvėmis, kuriomis vietomis sunkiai prasiirdavo lengvieji automobiliai, pajudėjome
Saulėto kranto, Sveti Vlas ir Elenitės link. Artėjant prie keleivių išlaipinimo
vietų, apvalainas cinikas gidas it robotas pyškino tekstą: „Dėkojame jums už
kelionę, tikimės, kad viskas patiko, linkime gerų likusių atostogų Bulgarijoje,
prašome už šią kelionę vairuotojui atnešti arbatpinigių…“.
O
tada praplyšo ir vienas greta manęs sėdėjęs rusas, kuris garsiai pareiškė: „Atleiskite,
už ką arbatpinigių? Jūs ką iš mūsų tyčiojatės?! Kodėl vėlavo autobusas?“. „Ant
kelio keliose vietose užvirto medžiai, turėjome apvažiuoti kitais keliais“, –
be sąžinės graužaties šabloniškai melavo sausainis gidas-prezervatyvas, kuris,
jeigu taip ir būtų nutikę, iš karto, vos atvykęs permirkusių keleivių, būtų
apie tai pranešęs, o ne atsakymą apgalvojęs dar tebeskambant nepatogiam
klausimui. Beje, vėjas, nors ir talžė viską aplinkui, nebuvo toks stiprus, kad
su šaknimis rautų medžius, nebent gal šakelių prilaužė šen bei ten. Greičiausiai
gidas ir vairuotojas, nutaikę progą, per valandą Burgase bandė susitvarkyti
kokius nors reikaliukus ir, netikėtai užklupus liūčiai, natūraliai susivėlino.
Melo kojos trumpos, trumpesnės nei slieko. Bet už tai prašyti arbatpinigių – įžulumo
viršūnė!
„Netikiu!“,
– rėžė Judita, vos tik išgirdusi apie it degtukus išvartytus medžius. „Jūsų
teisė“, – kaip robotas išskiemenavo gidas.
Prieš
tai nė karto neminėjau kelionių agentūros pavadinimo, dabar paminėsiu. Ogi tai
visiems gerai žinomas TEZ TOUR! Žinokitės. Autobuso numeris – 2375.
Skarą
Dorotėjai paskolinusi geraširdė rusė keliavo su mumis iki pat galo – iki
Elenitės. Atsirado vos kelios nekritiškos vėplos, kurios nunešė arbatpinigių
vairuotojui, visi kiti patyliukais pasišalino. Toksai tas atlygis už
nenuoširdumą.
It
permirkę viščiukai sugrįžome į savo sąlyginos ramybės oazę Elenitėje. Po karšto dušo ir karšto vyno neskubėdami
vaikštinėjome po apylinkes, kuriose dar nebuvome. Čia kartais taip jauku, kad
net akimirką pasijunti lyg būtumei Nidoje. Tik kalnuotas reljefas apdovanoja
savais atspalviais ir pojūčiais.
Vis
pilnėjantis mėnulis tiesė savo atspindžių kilimus jūroje.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą