2018 m. liepos 22 d., sekmadienis
Sekmadienį
reikia ne tik nedirbti, bet ir nerašyti. Tuoj nerašysiu.
Rytoj ketiname
su agentūra vykti į už Burgaso esantį Sozopolį, kuris, remiantis nuogirdomis,
nepalieka abejingųjų. Labai nemėgstame šmirinėti su turistų grupėmis, tačiau
šiuo atveju turbūt rinksimės tokį variantą, nes keliaujant savarankiškai išeitų
per daug persėdimų (net trys), todėl labai nuvargtų vaikai, nelabai suspėtume
ką nors pamatyti, o ir grįžti atgal į Elenitę veikiausiai taptų sunkoka.
Dar būtų smagu
palėkti į kalnus ar pažvejoti jūroje, bet šį kartą gali ir nepavykti to
padaryti. Iki aukščiausio Balkanų pusiasalio Musalos kalno, kurio labiausiai
išstypusi viršuklanė siekia beveik 3 kilometrų aukštį, brautis tektų ilgiau nei
iki Stambulo, nuo čia esančio maždaug už 400 kilometrų. Nebent galėtume
kalnuotomis vietovėmis pasivažinėti visureigiais kur nors artėliau esančiuose
kalnų masyvuose. Bus matyti.
Po 10 valandos
vakaro Elenitę užplūdo ir visais įmanomais subtropiniais keiksmažodžiais ėmė
talžyti audra. Dangus nė akimirkai neišjungdamas žaibo blykstės pleškino kalnus
ir pankškai pasišiaušusią jūrą. Kažkas iš labai aukštai lyg niekaip negalėjo
atsikosėti ant susigūžusių Balkanų. Vaizdo įrašas, Play spausti 2 kartus:
Visa tai truko
geras dvi valandas, kol galiausiai labai iš lėto lėbaujanti dangiškoji svita su
visais fejerverkais pasitraukė tolyn, į kalnų pusę. Nušniokštus subtropiniai
liūčiai, kurį laiką galbūt bus šiek tiek gaiviau.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą