Jau trečia diena tupime
Šlavėnų kaime, Anykščių rajone. Gandrai tupi ir mes tupime. Viskas čia labai
paprasta – pasižiūri pro šimtametės trobos langą: trys karvės lėtai atrajoja
žolę, draugiška šunelė Čita guli palei slenkstį, o virš seno žilvičio gandrų
šeimyna susisukusi lizdą. Neseniai iškastas tvenkinys kiek dešiniau
gandralizdžio ir platus laukų bei miškų horizontas.
Gandriukai dar
neskraido, juos prižiūri ilgasnapiai tėvai. Po Joninių gerokai nulijo. Seniai
nebūta lietaus, birželis karštas kaip reta. Toks tad realizmas palei
miestietiškas nosis. Ko daugiau reikia…
Karvės apskritai yra
ramybės įsikūnijimai. Jei kas paprašytų nupiešti ramybę, neabejodamas
nutepliočiau karvę. Traškantį žolės rupšnojimą, tą procesą, kai aštriu liežuviu
nuo žemės atplėšiama žaluma, prilyginčiau žarijų spragsėjimui židinyje žiemą.
Klausyčiaus ir klausyčiaus. Taip iš pašaknų, iš pažemio, iš juodumos karvės
liežuviais į pasaulį stiebiasi pienas.
Vulkanas, ne gyvenimas! O, atrodo,
niekas nevyksta. Gandrų šeima net apie Pasaulio futbolo čempionatą, kuris dabar
įsibėgėjęs Rusijoje, turbūt nieko nėra girdėjusi. Gal ta proga šunelė Čita, vos
tik mums atvykus, iš vaikų atėmė kamuolį ir kažkur nunešusi jį paslėpė.
Įvartis. Ne, ne šuo labai didelis, kad apžiotų kamuolį, o kamuolys toks
atsilaupėlis, jog gali įsikąsti už bet kurios atplaišos ir gabenti kur tik
nori. Tokį kamuolį net ir katinas būtų paslėpęs. Net ir pelė būtų nuvilkusi… Iki
šiol nerandam.
Į
kairę ausį gieda gaidžiai, į dešinę zvimbia musė. Kaipgi čia niekas nevyksta?! Iš
visų pusių čirškia, tarška, spirga paukščiai. It lašiniai keptuvėje. Nevyksta!
Čia tikras trileris. Gamta yra trileris, o ne Lietuvos kino studijos filmas.
Užvakar vaikai pirmą
kartą gyvenime tampė karvės spenius. Išmaniųjų technologijų laikais! Tryško balta srovė į kibirėlį, putojo žolė po
reinkarnacijos, o karvė šūdina uodega muses vaikė... Nevyksta! Aš jums duosiu
nevyksta! Paskui geraširdė Audronė, karvių šeimininkė, perkošė pieną ir davė
jauniesiems melžėjams gerti dar šiltą su sausainiais. Ir karvės patenkintos, ir
vaikai laimingi.
Viena
žalmargė net įsigudrino neprinokusius obuoliukus nuo obels skabyti ir treškinti
juos juodu liežuviu it reišutus. Tiesa, sunkiai jai sekėsi pasiekti rūgštųjį
desertą, bet kartais pavykdavo. „Mūūūūūūūūūūū, mūūūūūūū...“, – protarpiais
užbliauna papingi ramybės įsikūnijimai, vos tik nujautę, kad tuoj atvyks
Audronė išlengvinti jų tešmenų. O paskui vėl viskas iš pradžių. Ir taip daugybę
metų pasaulis yra apkvaišęs pats nuo savęs. Ir miestai, ir kaimai verda savo
sultyse.
Begurkšnojant
kavą besedkoje (kaip ją būtų galima
pavadinti lietuviškai – gal kalbinukė?), viena iš karvių, viena iš trijų seserų
(beveik Čechovas, beveik jo sodyba Melichove!), ėmė bliauti tiesiai į dešinę
ausį – neva, labas rytas, štai ir aš... Gal gali nuskinti keletą obuoliukų nuo
obels, būk geras...
Čia
jau nebe trileris, čia jau stebuklinės pasakos prasidėjo! Nuraškau nuo šakos kelis graikinio riešuto dydžio
obuolius ir dedu juos ant karvės liežuvio. Trekšt, triokšt... Mūūūūūūūūūūūū!!!
Mū... „Ačiū“, – sako karvė ir taip aplaižo delną, kad berašant visa tai
tušinukas prilimpa prie pirštų. Nevyksta! Klijai, ne gyvenimas!
Dabar
trys karvės, trys seserys, su visom savo karviškom pjesėm toliau į laukus
atsitraukė, ganosi gerokai už tvenkinio. Jei taip ir toliau, tai turbūt kitą
rytą už nuraškytus obuoliukus žalmargė pasiūlys tris norus susigalvoti. Reikia
būti pasiruošusiam. Gal pavyks ką nors susapnuoti...
Beje,
miegame mes 1923 metų statybos troboje, čia kažkada buvusios Šlavėnų
pagrindinės mokyklos klasėje. Kas gali čionai sapnuotis per pilnatį? Pilnai
prirašyta lenta, skaičiai, nosinės raidės? Mokytojo lazdelė? Būdavo juk tokios?
Parodyti kokį nors pasaulio kraštą žemėlapyje, pabaksnoti į klaidą arba... užvažiuoti
per nagus? Mokytojas be lazdelės – tas pats kaip dirigentas be batutos. Galima
sapnuoti šaltą gūdžią žiemą, kai už beveik užpustyto trobos-mokyklos lango
šėlsta pūga, o klasėje kūrenasi krosnis... Tėra tik dabartis ir nieko daugiau.
Šerkšno išraižyti stiklai, mokytoja, pasakojanti apie kažkokią Australiją ir
jos kengūras... Nėra ateities, nėra skausmo, nėra išsiskyrimo kartėlio. Tik
dabartis. Kaip ir dabar dviračiais aplink buvusią mokyklą važinėjantys vaikai,
po kone šimto metų...
Birželis.
Šiek tiek po Joninių, kai naktis nepastebimai į savo ranką ima batutą ir lėtai
pradeda diriguoti dienai, kasdien vagiliškai iš jos atsirėždama gabalėlį laiko.
Dar nepastebimai, visai nepastebimai. Tačiau viskas gi prasideda nuo
nepastebimų dalykų. Iš gandralizdžio protarpiais kyšteli gandriukų galvutės.
Tėvukai kažkur pasiplovė. Gal į kopūstų laukus? Saulėje spindi juodieji
serbentai. Šunelė Čita prisiplojusi prie žemės snaudžia pavėsyje. Lėtai
kilnojasi šuniški plaučiai, jokio nerimo. Pasaka, ne gyvenimas! Aš jums duosiu
„nieko nevyksta“!
Greitai
turbūt vyksime į greta esantį „Labirintų parką“. Netrukus ir Vilniun... Gal
kada nors sugrįšime. Parskridęs gandras kalena snapu.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
2018-06-26
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą