2018
m. balandžio
11 d., trečiadienis
Kelionėse slypi vienas
paprastas, bet dažniausiai aiškiai sau neįvardijamas dalykas – kiekvieną dėl
vienokių ar kitokių priežasčių užkalbintą žmogų tu regi pirmą ir paskutinį kartą
gyvenime. Aišku, būna šiokių tokių išimčių, tačiau 99,99999.. procentais šis
dėsnis pasitvirtina. Nebent kažko nesupratęs, vėl pulsi vytis ką tik užkalbintą
praeivį. Vos padėkojai, keliai išsiskyrė ir abi pusės gali būti tikros – vėl pasimatysime
nebent danguje, jeigu toks apskritai yra, o greičiausiai ir tenai
nepasimatysime. Negi danguje klausinėsi kelio? Tad pirmyn bundančiu pavasariu
žingsnis po žingsnio savosios mirties link!
Vadinasi, trumpo
pašnekesio akimirkoje glūdi savotiška gelmė, apie kurią tuomet nė nenutuokiame.
Absoliuti mirties nenuojauta. Regimasis mus supantis pasaulis niekada
nesustoja, nuolat veržiasi bala žino kur… Kaip ir rytinis Paryžiaus metro. Video:
Geriau nesuklupti.
Suklupusiuosius banda sutrypia. Dar vienas šiek tiek paradoksalus niuansas –
vienatvė, vienišumas ir egzistencinis apleistumas labiausiai mėgsta savo
sraigiškas akutes iškišti tenai, kur pasaulis ošte ošia, trypte trypia, kur
tylai nelieka nė akimirkos suspengti, sustaugti iš pačių gelmių…
Traukiniai atbilda kas
minutę. Jei labai pasistengsi, iš trečio karto gal ir įsisprausi į kurį nors vagoną.
Kaip į kilkių skardinę, kurioje net padažui nebelieka vietos. Kokia tikimybė
tokiam jovale sutikti bent vieną lietuvį? Viena tūkstantoji procento dalis?
- Atsiprašau, – ištaria
moteris, prieš tai nugirdusi, kad mes su Judita kalbamės lietuviškai. Tada stotelėje
ji iššoka iš vagono ir akimirksniu pranyksta įvairių odos atspalvių
maišalynėje. Še tau, kad nori! Gal reikia nusipirkti prancūzišką loterijos
bilietą?..
Strimgalviais lekiame į
Porte Mailot stotį, iš kurios autobusu keliausime atgal Beauvais oro uostą, kad
išskristume į Vilnių. Autobusų stotyje nusidriekusi ilga eilė. Aš stoju į jos
galą, o Judita išlekia nupirkti bilietų. Vos tik ji prapuola už kampo, mano
akys įsminga į šiek tiek pajuodusią žmogystą, kuri savo prancūzišką kraują
bando atšviežinti Prancūzijos žemėje subrandintais syvais.
Staiga gretimoje
žiedinėje sankryžoje pasigirsta duslus bumptelėjimas ir skardus čiuožimo
asfaltu garsas – vienas motorolerininkas užkabino kitą, tasai virto ir iki pat
kelio atitvaro čiuožė asfaltu, kol galiausiai trinktelėjo į jį. Visa tai nuo
rytinio vyno praguvėjusiomis akimis kuo puikiausiai užfiksavusi pajuodusi
žmogysta kaip sporto rungtynių komentatorius, dar nelaimėliui tebečiuožiant
gatve, iš srėbtuvės, it iš kalašnikovo automato, paleido tokią seriją: „Tratatatatatatatatatatata,
tra-ta-ta, tra-ta-ta, ta-ta-ta, ta…“.
Eilėje prie autobuso
nuvilnijo išgąsčio ir nuostabos kupinas atodūsis. Visa laimė, niekas rimtai
nesusižalojo. Vienas motorolerininkas netrukus pasiplovė, o kitas, kurį laiką
pasiramstęs į atitvarus, kiek aplamdyta transporto priemone irgi išnyko rytinio
Paryžiaus eismo sraute. Lyg upės srovė būtų nusinešusi kelis trumpam į kranto
liniją įstrigusius šapelius.
Maždaug pusiaukelėje
autobusas papuolė į milžinišką kamštį. Ėmėme nerimauti, ar suspėsime į
registraciją skrydžiui. Po pusvalandžio kamštis iššovė, tad į oro uostą
atvykome pavyzdingai laiku. Tačiau „Ryanair“ nepavyzdingai ėmė ir atidėjo
skrydį 4 valandas! Kurį laiką
net kamavo abejonės, ar iš viso šią dieną išvyksime iš Prancūzijos, kuri tūpimo
take mus pasitiko itin kietai, o dabar visai nebenori paleisti.
Keletą
valandų keleivius kaip galvijus varinėjo iš vienos laukimo salės į kitą, kol
pagaliau susiprotėjo pasiūlyti vaučerių užkandžiams. Pagal reglamentą. Tiesa,
vaučerio vertė kiekvienam keleiviui – 5 eurai, o sumuštinis kavinukėje kainuoja
5,20 euro. Dosnumui ir rūpestingumui nėra ribų!
Visus mus ištiko
broliškos ir seseriškos kantrybės išbandymas. Remiantis nuogirdomis, sugedo
lėktuvo detalė. O mes kūlversčiais lėkėme į oro uostą, kad tik nepavėluotume! Pigių skrydžių bendrovių politika maždaug tokia: išmesime
jus mažiau apmokestintuose priemiesčių oro uostuose – paskui mokėkite
papildomai už kelionę iki numatyto tikslo. Nuo Beauvais iki Paryžiaus (apie 80
kilometrų) autobusu vienam keleiviui į vieną pusę kainuoja 17 eurų, kai skrydis
iš Vilniaus iki Paryžiaus asmeniui (į vieną pusę) – apie 25 eurai. Jei
neturėsite įsilaipinimo bilieto, mokėsite 30 eurų baudą, o jei lėktuvas vėluos
4 valandas, tuomet gaudykite vaučerį už 5 eurus! Kas neaišku?
Ir
daug kitų niuansų: leistino bagažo svoris, be to, „Ryanair“ pastaruoju metu
įsigudrino nulupti pinigų už tai, kad, pavyzdžiui, vyras ir žmona lėktuve
galėtų sėdėti greta, o ne skirtinguose lėktuvo galuose... Visa tai susumavus,
paaiškėja, kad pigūs skrydžiai dažniausiai nėra pigesni už nepigių skrydžių
bendrovių teikiamas paslaugas.
Po
4 valandų kantraus laukimo lėktuvas visgi atriedėjo. Pakilome sklandžiai,
tūpėme taip pat. Visą skrydį, kaip visuomet, aptarnaujantis personalas bruko
kvepalus, maistą ir gėrimus, loterijos bilietus... Vietoje to, kad leistų
pailsėti nuo varginančių kelionės trikdžių. Jiems turbūt reikėjo kuo labiau
išsunkti keleivių pinigines, nes po tokių fokusų laukė nemenki finansiniai
praradimai – kiekvienas keleivis turi teisę į 400 eurų siekiančią kompensaciją.
Dažniausiai jie mokėti nesutinka, tuomet reikia kreiptis į ES civilinės
aviacijos padalinį, kuris įpareigoja kompensuoti tai, kas priklauso (ES reglamentas
261-2004).
Pigios
bendrovės spardosi iki paskutiniųjų, vildamosios, kad nepatogumų patyrę
keleiviai praras kantrybę. Pažadame, neprarasime, pasvajokite! Paraiškos jau
pateiktos. Belieka laukti. Belieka pamiršti šiuos smulkius nesklandumus ir viltis
kitų kelionių.
Au
revoir, France! Au revoir, makronai ir makaronai! Prancūzija, žydėk
toliau savo medžiais, krūmais, vynu ir sraigėmis, sūriais ir eifeliais! Kas
žino, gal kada nors dar sugrįšime…
N.L.
Šios
kelionės aprašymo pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą