2025 m. liepos 9 d., trečiadienis
Ryte lenkas stotelėje laukia autobuso, ūbauja karveliai, kažin kodėl kranksi varnos, pro langą į mus žvelgia pušelės – čia jų gyvenimo vieta, čia jų kasdienybė, o mes, laikini įsibrovėliai, traukiantys jų žvilgsnius. Jų ausys įsitempia, išgirdusios nepažįstamą lietuvių kalbą.
Viduje pajuntu liūdesį, sumišusį su ateities nežinomybe. Žiūriu į jau beveik suaugusius tebemiegančius vaikus ir galvoju, kad jie kažkaip patys turės žengti per šį sudėtingą gyvenimą, kartais iššviesėjantį, kartais pritemstantį. Mes pagal galimybes juos vežemės visur, o jie ateityje galbūt visur vešis savuosius sosto įpėdinius.
Per pastaruosius metus išgyvenus tiek daug sudėtingų dalykų, manau, ši kelionė mums padėjo pabūti kartu, atkurti šeimyninius ryšius, pažaisti stalo žaidimus, pasimėgauti Alpių vaizdais...
O paskutinėje nakvynės vietoje Malkinia Gorna mums taip turbūt patiko, kad pastatėme išsinešdinimo iš apartamentų rekordą – nepusryčiavę visus vos per vieną vakarą į šalis pažyrančius daiktus susirinkome per 20 minučių ir užsipylę degalų „Orlen“ degalinėje netrukus nugaromis žvelgėme į išnykstantį Moravijos regioną.
Kur mes tik bevažiuodavome, visur veždavome gerą karštą saulėtą orą. Pabėgome nuo lietaus Zakopanės regione, kai debesys ėmė tvenktis, kaip tik iš ten išvykome, o jau Suvalkų link riedėjome irgi su saulute. Be jokių eismo spūsčių ir nesklandumų – kelios valandėlės ir mes jau esame Lenkijos-Lietuvos pasienyje.
Mūsų niekas netikrino – priešingai nei kitoje kelio pusėje – vykdoma kažin kokia įvažiuojančiųjų iš Lietuvos į Lenkiją tikrinimo akcija, kaip ir įvažiuojančiųjų iš Vokietijos į Lenkiją – apie tai iš anksto gavome įspėjančias trumpąsias žinutes.
Paskutiniai maždaug keli šimtai kilometrų per Kalvariją, Marijampolę, Prienus, Birštoną, Trakus labai prailgsta. Po pasivažinėjimo Alpių kalnais pradedu dar labiau suvokti, kokiame lygumų krašte mes gyvename. Visi juokiasi, kai vairuodamas pasakoju tokią istoriją – vokietį iš Bavarijos atveža į Lietuvą ant Juozapinės kalno ir sako: „Žiūrėk, čia mūsų vienas aukščiausių kalnų!“ Vokietis keistai pašnairuoja ir taria: „O tai kaip tada atrodo žemiausias kalnas? Ką jūs čia, Lietuvoje, rūkote?“
Mes parrūkstame namo! Karštis išrūkė laukus ir pievas. Panašu, kad ir čia įvežame vasaros, importuojame. Negaila.
Katinai glaustosi prie kojų, pasiilgo. Visgi nematė mūsų 12 dienų, per kurias nuo namų durų iki namų durų įveikėme nei daug, nei mažai – 3509 kilometrus. Truputį mažiau nei prieš aštuonerius metus, kai važiavome į Kroatiją. Tada senutėle Opel Zafira sukorėme 4164 kilometrus. Ši kelionė nuodugniai aprašyta tinklaraštyje „Lagaminas be dugno“.
Man keliavimas į kitas šalis dažniausiai susijęs su kelionių dienoraščių rašymu rytais, tai savotiška rutina, leidžianti pailsėti nuo įgrisusios kasdienybės.
Šį kartą dėkojame Dievui, autoserviso meistrams, kurie automobilį patikrino prieš kelionę ir pasakė: atlaikys! Tiesa, prieš pat išvykstant pakeičiau visas padangas naujomis, kad geriau sukibtume su keliu. Ir senutėlė 20-ies metų tojota atlaikė!
Gal kada nors BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
P.S. Kai dabar ryte Vilniuje užrašinėju paskutinius bavariškuosius įspūdžius, viską aplinkui kiaurai merkia lietus. Panašu, kad artimiausiomis dienomis prošvaisčių nenusimato. Kur mes gausime tos vasaros?
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą