2015 m. liepos 4-5 dienos, šeštadienis-sekmadienis
Dvi sesutės per kalnelį nesueina, kas? „Rimi“ ir „Maxima“ Latvijoje. Neretai tenka pastebėti – jei pamatei „Rimi“, dairykis aplinkui, dažniausiai priešais ją, kitoje kelio pusėje, išvysi ir „Maxima“. Nors, kokios jos ten sesutės... Tarkime, kad ir Jūrmaloje.
Jei tikitės ko nors nemokamo, šioje kurortinėje juostoje galite tai pamiršti visiems laikams. Čia kainuoja ne tik įvažiavimas į miestą (2 eurai už parą), bet net ir kuklus lankstukas su šiokiu tokiu žemėlapiu Turizmo informacijos centre kaštuoja 50 eurocentų. Beje, pernai nepastebėjome jokių įvažiavimo rinkliavos taškų, o šiemet, traukiant centro link, atsimušėme į plytos ženklą, po kuriuo kabėjo tikslinanti lentelė su užrašu „Neturintiems leidimo“ (Neturintiems leidimo įvažiavimas draudžiamas). Keisčiausia tai, jog prieš šį ženklą nėra jokių akivaizdžių nuorodų, leidžiančių suprasti, kad kažkur netoliese galima nusipirkti bilietą (Tickets here or something else). Tiesiog dešinėje kelio pusėje (atvykstant nuo Kolkos) yra tokia tartum salelė, kurioje stovi bilietų automatai. Nežinant ar pirmą kartą važiuojant, labai lengva prašvilpti pro šalį, o paskui atsimušti į plytos ženklą. Ignoravęs jį, pasak vietinio taksisto, vėliau mieste gali gauti baudą. Trūksta vizualaus aiškumo.
Riedant pagrindiniu keliu, iš abiejų pusių žvilgsnį traukia įstabi medinių namų architektūra, raižyti ornamentai ir pan. Jūrmalos centrine ašimi galima vadinti lygiagrečiai palei jūrą besidriekiančią pėsčiųjų alėją, kuri norom nenorom primena Palangą. Čionai labai daug rusų, tačiau ir lietuvį ne vieną teko sutikti – ilgasis savaitgalis visgi, Mindaugo karūnacija.
Liaudis dažnai išsiskiria akis draskančiu neskoningumu, utopiškai fuflovaisaprėdais, kuriuos, žiūrint į ant aukštakulnių vos nusilaikančias, siauras ryškias sukneles užsitempusias, prie fontanėlių besifotografuojančias rusų „gražuoles“, atrodo, galėtų apsivilkti tik psichikos negalią turintis žmogus. Žodžiu, igorių, sierų, saniokų su triusikais ir šlepsinčiomis tapkėmis beigi jų oksanų, olgų ir natašų čia nors vežimu vešk. Jie vieni kitiems demonstruoja visus metus puoselėtus raumenis, blizga prakaitu, spindi ypatingomis galiomis. Kažkur visa tai skaudžiai regėta...
Aišku, liaudis yra sumišusi, gali pastebėti ir kokį kiną, juodaodį ar vieną kitą įdomesnį gatvės muzikantą.
Kadangi visur vežamės virš 20 kilogramų sveriančią įgarsinimo įrangą, nepraleidome progos pakoncertuoti pagrindinėje Jūrmalos arterijoje. Nors atrodė, kad praeiviai labai vangiai meta monetas į netoliese grojančio violončelininko dėklą, kuriame daugiausiai rudavo tik eurocentai, kažkaip maždaug per pusvalandį pavyko užgroti 16 eurų. Buvome įsitaisę šalia nedidelio paminklo, jaukioje suoliukų įlankėlėje, garsas į priešais esančias kavines sklido kuo puikiausiai. Vos tik pradėjus „Šerkšno tylos“ pasirodymą, kur buvę kur nebuvę aplink mus ėmė sukiotis atvykėliai iš Lietuvos. Jautėme jų palaikymą. Anksčiau esame groję Ventspilio pajūryje, o dabar atsižymėjome ir Jūrmaloje. Kitą dieną toje pačioje gatvėje aptikome įstabiai akordeonu grojantį jaunuolį, bet publika tartum apšalusi lėtais žingsniais nekreipdama dėmesio judėjo pro šalį.
Keistai atrodė į padavėjos dėkliuką atseikėti 7 eurai 20 centų. Už šiokius tokius pietus ar užkandžius? Ne, už tris porcijas dienos sriubos (skabenu zupa – rūgštynių sriuba). Trys kuklūs dubenėliai. Ir ne kokioje nors Jūrmalos kavinėje ar restorane, o priemiesčio „MAXIMA“ prekybos centre įsikūrusioje „CAN CAN“ picerijoje. Šioks toks patarimas per/po Jūrmalą keliaujantiems taupiems žmonėms: kitoje kelio pusėje esančioje „RIMI“ parduotuvėje galima įsigyti karšto maisto, kuris stiklinėse talpose laikomas 80-ies laipsnių temperatūroje. Beje, čia parduodama ir pilstoma karšta sriuba, už kurią sumokėsite dvigubai mažiau nei minėtoje picerijoje. Akmenukas į „MAXIMA“ daržą – išsinešti skirto maisto jie nepašildo, kaip paprastai yra Lietuvoje. Trumpai tariant, kainos Jūrmaloje turbūt panašios į mūsiškės Nidos kainas. Bokalas alaus centrinėje pėsčiųjų alėjoje kainuoja 3 eurus.
Panašu, kad kaimyninė Latvija geriau išsprendusi viešųjų tualetų problemą, kurių taip trūksta mūsų šalyje. Bent jau Ventspilyje tikrai rasite modernių išmaniųjų būdelių, į kurias patekti galima vos už 20 eurocentų. Panašiai kainuoja WC paslaugos tvarkingai įrengtose patalpose pačiame Jūrmalos centre. Maksas tualete? O gal ir visi Biplanai?
- - -
Šeštadienį užsukti į ortodoksų vakarines pamaldas Šv. Vladimiro cerkvutėje nekainuoja nieko. Netyčia užklydome ir mes. Graži cerkvė.
Kelias dienas praleidę šaunioje vietoje už Ragaciems vietovės, kur buvome įsikūrę neaukštoje „terasoje“ visai greta jūros, ir truputį patyrinėję Jūrmalą, sekmadienį visgi pajudėjome Kolkos kryptimi. Visos pakelės daugybę kilometrų buvo nusėtos automobilių. Nuo Rygos iki čionai juk visai netoli – maždaug kaip nuo Vilniaus iki Trakų, arba gal kaip nuo Vilniaus iki Elektrėnų, priklausomai nuo to, kaip toli belsiesi. Labiausiai mane stebina toks dalykas (iki šiol niekaip nepavyksta protu to suvokti) – visai šalia plento, automobilių bezdaluose ir sukeltose dulkėse, vadinamuosiuose kempinguose, tūno daugybė žmonių, kurie skleidžia palapines, kiaurą dieną supasi hamakuose, kažką kepa ir dar bala žino ką veikia... Sušutę, patenkinti, besiilsintys. Už tai dar susimoka nemažus pinigus ir tokias atostogas vadina poilsiu prie jūros. Prie kokios dar jūros?! Akivaizdžiau nei akivaizdu – tai „poilsis“ prie autostrados. Tiesa, jūra tikrai netoli, bet kodėl jie nuolat bandomis knibžda prie kelio, kiek bepravažiuotum? Sumokėčiau 100 eurų, jei kas nors man padoriai tai išaiškintų. Prielaida: gal tie žmonės kiaurus metus dirba gamtos apsuptyje ir galiausiai taip pavargsta nuo jos garsų bei ramybės, jog vos tik išėję atostogų iš karto įsikuria prie kelio, kad šitaip pakeistų aplinką ir pailsėtų? Bet tuomet gi geriau būtų palapines skleisti kur nors Pekino kamštyje, kokiame nors tunelyje ar po judrią gatvę kertančiu tiltu piko metu?
Kuo labiau traukiant Kolkos link, paplūdimiai tampa vis labiau laukiniai, o nuo plento iki jų nužingsniuoti – vieni juokai. Oras po truputį ėmė vėsti. Jau ryte pasirodė pirmieji jo subjurimo ženklai.
Rojoje tradiciškai sustojome pasmaguriauti – nusipirkome ledų. Šalia parduotuvės mus užkalbino truputį įkaušęs latvis, kuris iš galinės kelnių kišenės išsitraukė ką tik įsigytą degtinės butelį, nusuko kamštelį ir nusriūbė keletą gerų gurkšnių nė kiek nesusiraukdamas. „Brolio vardo dienos proga“, – patikslino mūsų brolis latvis, 55-erių vyras, Lietuvoje taip ir nė karto nebuvęs, bet kažkada pasienyje pjovęs mišką. Turbūt visą amželį gyvena šalia jūros, tad kodėl gi kartais nepadarius burnelės? (koks keistas posakis!) Rojos gyventojas palinkėjo mums sėkmės tolimesnėje kelionėje, o mes, pasakę jam, kad jis gyvena Rojuje, leidomės į priekį.
Prie Kolkos iškyšulio, kurį aplankėme pernai, pasukome kairėn, o informacinės lentos rodė, kad iki Ventspilio liko 80 kilometrų. Kadangi mūsų pamėgtas kempingas „Jeni“ yra Ventspilio priemiestyje, tai iki galutinio sekmadienio kelionės tikslo buvo telikę maždaug60 kilometrų. Kelionės kilometražo skaičiukai viršijo 1000 kilometrų ribą. Jau pasukus kempingo link, dulkančio vieškelio tolumoje mus pasitiko viduryje kelio sustingusi stirna, kuri atistokėjo tik tada, kai prie jos gerokai priartėjo priešpriešine juosta atbildantis automobilis.
Įriedėję į tarp miškų įsikūrusio kempingo teritoriją, aiktelėjome – tiek poilsiautojų čia dar nesame regėję! Apsipratę su pirmuoju šoku (nelengva sugrįžti į civilizaciją), maloniai administratorei susimokėjome 15 eurų už pirmąją parą. Galbūt būtume iš karto sumokėję ir už dvi, bet administratorė geranoriškai įspėjo, kad netrukus orai gali visai subjurti. Ne itin patrauklioje vietoje pasistatę palapines, vaikus palikę dūkti su kitų poilsiautojų palikuonimis, su Judita pasiplovėme prie jūros. Iki jos miško taku reikia pėdinti apie 600 metrų. Ne pakrantė, o tikras akmenų rojus!
Toks rojus nė kiek neišgąsdino Juditos, todėl ji nieko nelaukdama išsimaudė vakaro apsėstoje Baltijos jūroje. Vėliau su vaikais gainiojau krepšinio kamuolį, galiausiai bumpsėjimas liovėsi ir visas kempingas nugrimzdo į latviškus lietuvių sapnus. Čia yra tikrų tikriausia lietuvių oazė, kaip, beje, ir visas Ventspilis. Jei norite pabėgti nuo lietuvių, geriau važiuokite kur nors kitur.
Nerijus Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą