Vos įvažiavus į Žemaitiją, iš karto ima kuždėti... šaknys. Ir tos, kurios slepiasi vis labiau įšylančios dirvos begalybėje, ir tos, kurios visą gyvenimą iš padų kyla aukštyn, o tik vėl sugrįžus čionai, ypatingai švelniai šnekina pamažėl atitirpstančius prieširdžius... Egzistenciškai pats saldžiausias ir tuo pačiu pats skaudžiausias dalykas turbūt yra tas, jog visų mūsų gyvenimų atkarpos, tiesės, kreivės ir kitos vingrybės tam tikrais momentais, akimirkomis, metais ima ir susikerta, kurį laiką „teka“ kartu, o paskui, žiūrėk, vėl išsiskiria į skirtingas puses... Dar vėliau vėl susitinka arba nesusitinka... Šiek tiek panašu į pasaulinį vandens apytakos srautą. Mirusieji kartais... išlyja ant mūsų galvų, kad sparčiau keltume galvas dangop. Dar negimusieji, būna, kutena padus ir pakaušius, kad įsileistume juos bent užuominomis papasakoti apie Anapusybę, į kurią po laikinojo įkalinimo čionai vienas paskui kitą vienaip ar kitaip vis viena kažkokiu būdu išsiveršime... Šiaip ar taip, norime ar nenorime, esame bendrininkai ir kol kas niekur iš čia neišsisuksime. Nebūtina, visai nebūtina, žūtbūt „rautis“ į piligrimystę, strimgalviais pulti atrasti savąją Meką ar kitą populiarią lankytiną šventąją vietą. Juk pati Žemė šventa – užtenka apsidairyti į visas puses ir... pastebėti artimąjį, kuris geografiškai galbūt yra šiek tiek ar gerokai nutolęs, tačiau dvasiškai nuolat stebuklingai alsuoja tau į veidą bei širdį.
Jei kada nors ieškotumėte Padubysio kaimo – neapsirikite (nors kartais galbūt apsirikti įdomiau, nei neapsirikti – žiūrint, kokia situacija): jų Lietuvoje yra keletas, o gal net ir daugiau. Vienas – kažkur Kauno rajone, Vilkijos seniūnijoje, netoli Seredžiaus, kur Dubysa įsilieja į Nemumą, o kitas – arčiau Dubysos ištakų, tai yra Raseinių rajone, netoli Kelmės. Į pastarąjį patekome važiuodami per Ariogalą, Betygalą, Šiluvą, Tytuvėnus. Nuo Tytuvėnų traukiant Kelmės link, reikia nepralėkti pagrindinį plentą kertančio asfaltuoto kelio, kurio tiek kairėje, tiek dešinėje pusėse pamatysite lenteles su užrašais „Maironiai“. Šioje sankryžoje sukite į kairę, pravažiavę Maironius, atsidursite Laugalyje, o iškart už jo – Padubysis.
Kieme mus pasitiko sauja vaikučių, vis labiau įkaistančios saulės ir dar gan žvarboko vėjo nuglaistytais bei nurausvintais žandais, ir... gan aukštas kryžius, šalia kurio, ant baltos namuko sienos – užrašas: „Dievas yra Meilė“.
Šioje sodyboje gyvena Žanas Talandis su savo žmona Lina ir jau keturiomis viena paskui kitą besistiebiančiomis atžalomis: Gabriele, Mykolu, Rapolina ir Jurgiu. Nepulsiu aprašinėti, kodėl čionai atvykome (užgriuvome, kitaip tariant) ir kas yra šie žmonės... Beje, jei kam įdomu, galima pasiskaityti, pavyzdžiui, čionai:
Arba pasižiūrėti čia:
Gaila, bet Žano kelias mums atvykus jau buvo pasukęs kažkur, berods, Slovakijos link, kur jis iškeliavo aplankyti kažkurią šventą vietą, tačiau svetingai užklydėlius priėmusi žmona Lina ir sauja linksmų bei guvių vaikučių kvietė apsilankyti pas juos ir kitą kartą. Mes juk vieni kitiems esame gyvi liudijimai, o liudijimo džiaugsmas yra neblėstantis. Gyvas, širdies lava besiveržiantis liudijimas kur kas labiau patraukia kitus paklydėlius, nei moralizuojantis mėginimas paskui save neva už ausų ištraukti žmogų į klaidingai suvokiamą šventumą. Kažkada buvusiam taurelės įkaitui Žanui, anot jo paties, dabar, išsilaisvinus iš šios vergovės, viskas žymiai sudėtingiau – atsakomybė, patyrus atsivertimo laimę, yra kur kas labiau slegianti ir reikalaujanti daugybės kasdienių pastangų, nei paprasčiausias bevalis ir ištižęs išsiliejimas alkoholio baloje. Dabar šalia Žano ir jo šeimos glaudžiasi vyrų bendruomenė, kuriai labai reikia palaikymo ir supratimo. Ne šabloniško atsako artimui, o tikros Meilės. Paklydusios avys augina avis. Čionai paralelė, jog aklas aklą netoli tenuves turbūt visai netinkama, o verčiau reikėtų pažiūrėti taip – juk galbūt tik tokiu būdu galima bent šiek tiek priartėti prie supratimo, ką išties reiškia viena paklydusi avelė.
- - -
Mūsų kelius, šunkelius, aplinkelius, beždiontilčius ir kitas kabarones skirtingu metu nuplauna skirtingi lietūs. Nepaisant to, nepaisant atstumų, nepaisant laikmečių, netgi epochų, kartais nesuvokiamai pavyksta patirti, kaip ant visų mūsų galvų krenta ir į sielas pro plinkančius dulkinus pakaušius smelkiasi tasai vienintelis, tasai nepakartojamas, tasai nesusemiamas ir nesuskaičiuojamas Išsilaisvinimo Lietus...
- - -
O Dubysa, neskaičiuodama Padubysio kaimų, sau srūva toliau... Kas ten sugaudys mus, kas ten sugaudys mūsų vaikus, avis ir kokerspanielius... Užsuksime kada nors...
Lagaminas be dugno...
2012 04 28
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą