Lagaminas be dugno...: Žemaitiškas trikampis. Fotoreportažas iš rudeninės pasakų šalies.

Taip jau pastaruoju metu nutinka, jog kartais savąją pasakiško grožio šalį tenka patirti trikampiais… Šį kartą trikampis ne dzūkiškas, o žemaitiškas. Gerokai didesnis:

Tauragė-Lauksargiai-Griežpelkiai-Piktupėnai-Bardinai-Bitėnai-Pagėgiai-Rukai-Usėnai-Juknaičiai-Šilutė-Rusnė-Kintai-Ventės ragas-Šilutė-Žemaičių Naumiestis-Vainutas-Žygaičiai-Tauragė.

Na gal visai net ir ne trikampis (nebent jei geometriškai paaštrinę akį paviršutiniškai žvelgtume į Lietuvos žemėlapį), o neaiškios formos ir būsenos daugiakampis.

Apsnūdusiu rudeniniu greičiu 222 kilometrai per nepilną pusdienį. Kiekviename užkampyje gyvena žmonės, kiekviename užkampyje surasi karvę, kuri niekuomet niekur neskuba, kiekviename užkampyje (gal ir ne kiekviename) išsižergę elektros stulpai, laidais susikibę, laidais plukdinantys Gyvenimo informaciją, nuo kurios šiaušiasi plaukai, o kartais net ir iškrenta dantys. Tai toks ir patogumas, tokia civilizacija… Iškritę dantys susminga į rudeninę poilsiu garuojančią dirvą – nepastebėk kokio šimtmečio, žiūrėk jau ir ąžuolai drasko debesis tose vietose… Kiekviename užkampyje ant virvių siūbuoja skalbiniai, alsuoja vėjyje žmogaus apvalkalų dalys, neišskalbiamai ir neišdžiūstamai prisigėrusios pačio žmogaus. Kiekviename užkampyje vos sutemus apelsinų ryškumu sužaižaruoja trobėsių langai-akys, tai gaiviai atsimerkdamos į skylėtą Kosmosą, tai vėl staiga užsimerkdamos į savo kamerinės Buities paslaptį bei jaukumą. Kiekviename užkampyje gali lyžtelėti laukų begalybe trenkiančios samanės ar bent jau čiobrelių arbatos su medumi, samanomis užsikąsti… Kiekviename užkampyje gali (ne)tyčia surasti pamestą vaikišką kastuvėlį ar išsivėrusią žaislinio automobilio ašį… Kiekviename šios šalies užkampyje boluoja žmogaus oda, išsiilgusi širdies švelnumo bangų, kurios kartkartėmis nuvilnija kaip tyliai ošiantis rugių laukas. Štai jau ir įkaista žandai, prasiveria širdžių varteliai…

Vos pravažiavus Lauksargius (iki Pirmojo pasaulinio karo Lauksargiai buvo Vokietijos muitinė ir sienos perėjimo punktas, o XIX a. pabaigoje per šį kaimą iš Tilžės slapta gabenta draudžiamoji lietuviška spauda), mus pasitiko daugybė propelerių. Tiesa, labai ramiai ir lėtai besisukančių, tarsi susitaikiusių su mintimi, jog kad ir kaip smarkiai besiplėšytum, vis vien nepavyks atitrūkti nuo Žemės ir į dangų pakelti visą šį kraštą…

Čia pat ir griežiančių pelkių stotelė:

O mūsų žemiškasis kelias tiek pat susietas su dangumi, kiek ir jūsų sparnų mostai su vėjo atokvėpiais:

Tačiau kartais mūsų takai mums patiems atrodo lyg 90-ies laipsnių įkalnės į dar neregėtas tolumas:

Pasirodo, ir upės, būna, supyksta. Taip supyko Piktupė, jog net pasislėpė lyg vaikas spintoje, ir ką čia beįžiūrėsi:

Na o 2 km į pietus nuo Lumpėnų atsiveria štai toks vaizdas:

Kažkada vaikystėje teko į kalną stumti dviratį „Rambynas“, bet niekada iki šiol neteko užsirioglinti ant Rambyno kalno. Šiapus dar Lietuva, o kitame krante, anapus – jau Rusija (Kaliningrado sritis, dabartinis Sovetskas arba kitaip tariant Tilžė). Netikėtai šovė mintis: pasirodo, būdamas Lietuvoje gali pagauti žuvį Rusijoje… Tiesiogine prasme. Tereikia tik beprotiškai švystelėti spiningu, kad masalas nutūptų už raudonojo plūduro! Laimikis – kontrabanda ar ne? Jei į Lietuvą išvyniotum dėžę „Saint George“ cigarečių (tikimybė nemenka), net ir nesučiuptas automatiškai morališkai būtum perkvalifikuotas iš žvejo į nusikaltėlį? Bala nematė, Nemunas taip pat…

Išsipūsk tu man gi taip į šonus be jokių skrupulų! Daugybė aptakių upių Tėvo pirštų, sunertų į vylingas rudeniu išsikvėpinusias pievas...

Rambyno pušys gaiviai moja užsieniečiams Tilžės bokštams. Turbūt reikėtų sakyti užupiečiams, nes užsienis ko gero gamtoje neegzistuoja – nebent užupis, užežerė, užjūris, užmiškis, užkalnis ir t.t. ir pan. Užsienis būna tik pas žmones, bet ir tas kartais subyra nuo staiga užplūstančių nuoširdumo, atlapaširdingumo dvelktelėjimų:

Štai čia kelios nuotraukos iš Šilutės, gan jaukaus miestelio, kuriam kai kas visai neseniai užsimojo sugrąžinti istorinį Šilokarčemos vardą:

Šilutės Evangelikų liuteronų bažnyčia:

Iš Šilutės patraukėme Rusnės link. Tiltas per Atmatos (!) upę – vienintelis kelias į salą, kurioje įsikūręs šis miestelis, vienintelis Lietuvoje, esantis ne žemyninėje šalies dalyje, t.y. saloje.

Rusnė įsikūrusi Nemuno deltoje tarp Skirvytės ir Atmatos upių. Atmata prasideda ties Rusnės miesteliu, kur Nemuno šaka Rusnė dalijasi į Atmatą ir Skirvytę. Atmatos žiotys laikomos Nemuno žiotimis.

Pirmasis 2 arkų Peterso tiltas į salą buvo nutiestas 1914 m. Jo liekanos išlikusios iki šių dienų. Po 60 metų nutiestas 333 m ilgio ir 10 m pločio gelžbetoninis tiltas.

Niekada nemaniau, kad kada nors gyvenime teks suvalgyti… Kapitoną. Rusnėje nusipirkome šviežiai rūkytą karšio išklotinę ir Kapitoną, o gal „Kapitoną“ (?). Iki šiol nesuprantu, ar tai konkreti žuvies rūšis, ar tarp žvejų paplitusi žuvies pravardė, ar rūkymo būdas... Kapitonas buvo sudorotas jau pačiame Ventės rage ir pasirodė esantis beveik išvis be kaulų. Bet kartais juk ne taip ir svarbu, turi tu kaulų, ar ne, svarbiausia juk charakteris? Tfui, nemėgstu šio žodžio, stringa gerklėje... Rusnė nematė, važiuojame toliau...

Per Šilutę, per dulkėtus žvyrkelius (vieną akimirką pasijutau vos ne kaip neseniai vykusios lietuvių ekspedicijos aplink Baikalo ežerą dalyvis), pro Kintus, pro nuorodas „Mingės kaimas“, tiesiai į švelniai rudeniu suragėjusį Ventės ragą...

Kitoje marių pusėje – ilgakasė-šviesiakasė Kuršių Nerija… (Preila, jei būsime tikslūs it gerai veikiantys Gyvenimo laikrodžiai)…

O čia vietinės Ventės rago raguotosios, per paskutinįjį gyventojų surašymą savo gyvenamąją vietą deklaravusios būten čionai:

Ventės rage, ne paslaptis, įsteigta praskrendančių paukščių žiedavimo stotis, kurią 1929 metais įkūrė pats profesorius Tadas Ivanauskas. Patikimi šaltiniai teigia, kad per Ventės ragą kartais praskrenda iki 300 tūkst. paukščių per parą (įdomu, kaip jie tai paskaičiavo?..). Ventės ragas – savotiškas paukščių oro uostas, savotiškas Hitrou, jei jums tai patinka. Maršrutai? Į Europos pietus, atogrąžas, pietinę Afriką… Vizos? Tiek to, spindintis sutuoktuvių su gimtąja šalimi žiedas ant raukšlėtos kojos…