Paūlių dienoraščiai (6). Privaloma vasara.

             Po truputį atostogos Rūgpienių..., tfu, atleiskite, Paūlių kaime iriasi pabaigos, kranto link. Maždaug už 130 km į giedrą vasaros dangų panaudotais naftos produktais ir tepalais prakaituoja trisdešimčia laipsnių karščiuojantis Vilnius. Buduliai savo automobilius sumerkia į jų pačių perprievartautus ir pasišlyktėtinai apšnerkštus priemiesčių vandens telkinius.

O čia virš galvos, virš daržo, kurį kaip patyręs kurmis neseniai baigiau rausti apžėlusioje pievoje, sklando plačiasparnis gandras. Apžiūri, įvertina iš viršaus. Mano kritikas. Pabučiuočiau į snapą, jei pasiekčiau... Jei atsarginius akinius turėčiau. Kaip sklandytuvas, kaip Kairys... Bet ne – nei kairys, nei dešinys, o tiesiog gandras. Jam negresia susirgti puikybe, „padangių“ ligomis... Laisvas kaip paukštis. Nors būti laisvam kaip paukščiui visai ne tas pats, kas būti laisvam kaip žmogui.

              Julytė prieš keletą dienų atnešė visą glėbį duonos. Mūsiškė buvo pasibaigusi. Supratinga senolė – viską girdi, viską mato, oi viską! Ir viską kuo puikiausiai supranta. Apie 200 g naminukės, kilusios iš gretimų apylinkių, dar užantyje atsinešė, mus pavaišino ir pati įkalė į sveikatą, duona užsikandome... Vieną vakarą Dorotėjai padus kasinėjo – tik 90 metų skirtumas, pagalvojau... Kokie ten dar kartų konfliktai! Kartų bučinys, ne kitaip. Amžių bučinys. Jos sūnėnas – Juozukas, solidus vyras, jau, berods, ir pats į pensiją išsilaipinęs. Rankos auksinės (pavojinga net vaikščioti su tokiomis). Viską moka ir viską sugeba, ir „oi geras, labai geras mano Juozulis...“. Truputį su vyrais kurią dieną paūliavojo, padaugino kaip reikiant ir „ant žygdarbių patraukė“, kaip sakoma... Dar ir man siūlė kartu eiti, bet dėl kalbos neraiškumo nelabai supratau kur, tad nėjau. Pasirodo, nusistvėrė „Družbą“ ar „Varną“ (kaip pavadinsi, taip nesugadinsi, bet užtat gali paskandinti...) ir nusvirduliavo prie Ūlos medžių pjauti. Neišlaikė pusiausvyros (ją išlaikyti net ir be pjūklo būtų buvusi per sunki užduotis), įvirto į upę. Gylis nemenkas, vietomis tikrai virš galvos, srovė pasiutusi... Gerai, kad žmonės pamatė. Iškrapštė su pagaliu į krantą kaip paklodę. Nebūtų dabar Juozulio, o yra... Ir „Družba“ yra – kitą dieną šiaip ne taip išvilko iš Ūlos dugno. Džiūsta saulėje dalimis, šildosi detalės. Vėl kriokia „Draugystė“ (arba „Varna“, kaip kam patinka) per visą kiemą.

Kažkurį vėlyvą vakarą ruginukės įkaušę dzūkai Juozulio statytoje dailioje pavėsinėje senovines dainas plėšė iš širdies – matyt šventė Juozulio sugrįžimą iš upės į šį gyvenimą. Net langą prasivėrėme, idant geriau girdėtume. Langą į senovę. Ne visai į natą, bet užtat į širdį iš širdies arba iš širdies į širdį, kitaip tariant.

Vakar vėl Perlojoje buvome. Į Šeštinių pamaldas užsukome. Aplinkui bažnyčią kartu su procesija apėjome. Raudona tokia bažnyčia, kaip raketa į dangų nutaikyta. Ir viduje pakankamai jauku, gražiai ištapyta... Bet juk dvasia svarbesnė už apvalkalą. Beje, katalikiškasis apvalkalas labai dažnai (bet ne visada) pasižymi kičiniu neskoningumu. Turiu omenyje interjero apipavidalinimą. Akį itin rėžia pigia plastmase trenkiančios statulos, o ausį neretai užgula stulbinantis katalikų dvasininkų nemuzikalumas ir nebalsingumas... Bet juk dvasia svarbesnė už apvalkalą, o Perlojos bažnyčioje jauku.

Grįždami miškais namo sustojome išsimaudyti Lavyse. Ne tik smagiai pasipliuškenome, bet ir pagaliau pavyko prakalbinti šį nenuspėjamo charakterio užsispyrusį ežerą (vieną dieną bangos sukilo visai kaip jūroje, subolavo baltomis kepurėmis, užsimerkti beliko tik) – suspiningavau lydekaitę. Tėvo dienos proga matyt. Vaikučiams vakarienei. Norėjau paleisti, nes ne tokia ir didelė įkliuvo, bet atsisakė plaukti atgal, kadangi jėgos nebeleido – per daug stipriai sukriukė buvo įsikirtusi ir sužeidusi... Lydekai paliepus teko pasikviesti namo. Lynai dugno žolėse tyliai juokėsi dėl to, kad ir vėl man jų šį sezoną nepasisekė iškrapštyti.

Langai iš vidinės pusės užtraukti voratinklių – beveik kaip užuolaidos. Pamaniau, geriau nevalyti. Vis tankėjančios užuolaidos. Vieną dieną musė ėmė panikuodama zysti – įkliuvo vasarotoja į brakonieriaus tinklą. Gudrus voras – šitiek kojų turi, o tinklus stato! Greitai ir akrobatiškai tiksliai savo kojų darbo voratinkliu atėjo šeimininkas, laimikį ant kupros užsimetė ir šlubuodamas bei puškuodamas išskubėjo į sultingą puotą. Dar akimirką svarsčiau, ar nevertėtų išgelbėti zyzeklę, bet nusprendžiau nesikišti į tokius didingus ir taip puikiai sutvarkytus Visatos reikalus. Nenoriu būti šališkas – kodėl turėčiau musės interesus ginti, o tokį darbštų vorą palikti gurgiančiu pilvu?

Kitą rytą žiūriu įsisiautėjusio brakonieriaus tinkle-užuolaidose drugelis spurda, paskutiniąsias savo skaičiuoja... Čia mano nervai ir kantrybė neišlaikė. Vos tik išlindo besišypsantis siūlų magnatas su savo išlepinta žmona, stvėriau drugelį už sparnų, išsukau iš klastingų žabangų ir paleidau skristi pro į vasarą atlapotas duris. Nereikia dėkoti, margarašti, rašto broli, ne mano valia... Tik pirštai...

Vilkų egzekucijos išvengusiam baltajam ožiukui prasikalė rageliai, o miško pakelėse jau mėlynuoja lubinai. Gegutė kukuoja lyg nebūtų daugiau ką veikti. Kiškiai kartais perbėga kelią, o kartais apgraužia kaimynų kopūstus. Narvuose tuomet suklūsta broliai triušiai. Lapės gudriai pradingsta krūmuose vos tik išgirdusios automobilio variklio ūžesį. Gandras nekantriai trypčioja tai ant vienos, tai ant kitos kojos – laukia šašlykų ar bent jau faršo be druskos pincetu tiesiai į snapą... Vakar į trobą vos pro duris neužėjo. Revizorius. Prie durų sparčiai kalasi jazminas.

Baigti norėčiau šiuo nuotaikingu Juozo Erlicko eilėraščiu iš 1990 metais išleistos knygos „Bilietas iš dangaus“ (eilėraščiai ne suaugusiems):

Privaloma vasara

Pabeldė laikrodin birželis,

Nušokęs naktį nuo dangaus,

Ir pedagogai kaip paukšteliai

Išskrido paatostogaut.

Per dangų tartum gervės traukia

Su lagaminais į Pietus...

Atostogos visiems suaugusiems –

O tau atostogų – nebus!

Nes su žaliaisiais vadovėliais

Birželio traukiny žaliam

Atūžia vasara kaip vėjas –

Privaloma visiems vaikams.

Reiks vasaros mokyklą žalią

Dabar lankyti būtinai.

Rugpjūtį, Liepą ir Birželį

Reikės išmokt atmintinai.

Irklavimas, turistų žygiai

Su palapinėm ir laužais,

Plaukimas, futbolas, žvejyba –

Visiems visiems ir – būtinai!

Prie vandenų, žaliuos pušynuos

Laikys egzaminus visi,

Jau kepa pažymiai kaip blynai

Ant pievos – mėlyni, žali…

Kur kaip klaustukas upės vingis, –

Jeigu nušokti kas išdrįs

Be parašiuto nuo tramplino –

Tam upė penketą rašys.

Jeigu sutikęs skruzdėlytę

Tu jai pirmasis kelią duosi,

Nes ji – dama, nes ji – mažytė,

O tu – tik svečias jos namuos, –

Pats Raudonviršininkas girios

Kepurę prieš tave nukels,

Ir uodas – didis karo vyras

Praskris pro šalį – neįgels.

Bet jei pro siaurą telelangą

Žiūri tu filmus nuobodžius –

Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,

Nelanko vasaros sūnus…

Bet aš žinau, kad ją lankyti

Lig sutemų tau nepabos…

Ir taip išmoksi tu vaikystę,

Kad nepamirši niekados…

J.E.
- - -

Nerijus Laurinavičius, 2011 06 06

PABAIGA.

            P.S. Gal kada nors bus daugiau, nes Lagaminas be dugno.