Ir prunkšdamas žvėris nunėrė per tankynę.
Viršūnėse lizdai siūbuoja atdari
Lyg vėjuje vainikai išsipynę.
Girdžiu kaip vejoje nepalytėtoj
Myluoja vėjas pienę šilkaplaukę.
Kaip kūne bunda džiaugsmas ir iš lėto
Niūnuodamas viršūnėmis atplaukia.
O kūne mano, mano broli!
Tave kaip ryto šilimą jaučiu.
Iš žemės dykumų, išdegusių, plačių.
Visi pavargę grįžtame namolei.
Bet tu, nors tu nepasilik tame mįslingam tolyj,
Nors tu nebūki greit pradingstančiu svečiu!
Antanas Jasmantas
O mes lygiai po metų pertraukos grįžtame į Paūlių kaimą. Kaimas tas pats, troba ta pati, Ūla ta pati tiek, kiek nekinta jos vardas, girios tos pačios ir tuo pačiu ne tos pačios. Juk jos keičiasi kiekvieną mielą akimirką: kartu su kiekvienu skruzdėlės žingsneliu, kartu su kiekvienu gegutės sukukavimu, kartu su kiekvienu stirnos išgąsčiu, kartu su kiekvienu šakelės ūgtelėjimu ar nukritimu ant žemės. Kiekvienas naujas į Ūlą išvirtęs medis savaip poetiškai rimuoja ir ritmuoja tamsias jos garbanas, savaip įspaudžia, įrėžia krantų kūnus... Tik pati Idėja nekinta šioje Kintamumo karalystėje. Kad ir kaip ten kas bevirstų ar begriūtų, Ūla vis tiek įsilies į Merkį – gal kiek grubiau, o gal kiek švelniau... Tobula visų tikrovės sluoksnių subordinacija. Raminantis Tobulojo Kūrėjo minčių dvelksmas iš kiekvieno pakalnutės varpelio, iš kiekvieno į skruzdėlyną sunešto spyglio gėluonies, iš kiekvieno saulėje įkaitusio akmens, garuojančio kaip ką tik iškepta duona. Svari nesulaikomos egzistencijos, būties duona. Lyg obuolius krosnyje saulė mums iškepa akmenis. Sunkumas virsta lengvuma, o lengvumas liudija begalinį Visatos svorį, gelmę. Iš tikrųjų akmenys moka skraidyti, nors tuo greičiausiai suabejotų žmonės ir paukščiai, o minčių pritvinkęs nužydėjusios pienės pūkelis kartais negali pakilti nuo žemės... Bet juk yra vėjas! Tobula saitų dermė, nepriekaištingai suderinti Kūrinijos vargonai. Net jei nuolatinis kintamumas ilgainiui ima erzinti...
Vadinasi ir kaimas čia jau visai ne tas pats, koks buvo lygiai prieš metus, ir troba turbūt kitokia – gal kiek ūgtelėjusi kartu su tarpulenčių samanomis, o gal kiek susitraukusi kartu su voratinkliuose įstrigusiais drugeliais.
Tik Julytė atrodo ta pati (ta paci) – klibinkščiuoja po kiemą (po n-tojo insulto) pasipuošusi karoliais, su lazda rankoje, daržus apžiūri, pabaksnoja... Taip ir nesuprasi, pro kuriuos vartelius ji jau įžengė į dešimtąją savo gyvenimo dešimtį.
Kai kurie kaimynai patyliukais juokauja, jog Julytės daržo plotas atvirkščiai proporcingas jos nugyventų metų skaičiui – kuo labiau ilgėja metų karoliai, tuo labiau traukiasi daržo lysvės. „Bernaičių bijojau“, – sako Julytė, visą amžių taip ir nugyvenusi Paūlių kaime kartu su seserimi, ne taip jau seniai išvykusia Anapilin. Gal čia ir nelabai tinka žodis „išvykusia“, nes jei išvykstama, tai turbūt ir sugrįžtama kada nors... Žodžiu, nuo pinto lopšio iki pat kietos grabo lentos vienoje ir toje pačioje vietoje dulka kelelis. Tiesa, senolė vieną kartą buvusi Vilniuje – pilnus kresčius grybų kažkur kažkada gabenusi. Gal prieš karą, gal po jo... Kas ten dabar supaisys.
„Jums jau tuoj devyniasdešimt vieneri“, – pastebime mes, o ji tik nepatikliai sutraukia pečius, susigūžia į kamuoliuką ir murma po nosimi: „Hmmm, hmmm, gali būti, gali būti, kas ty žino, kas ty žino...“. Pernai, pamenam, mėgino visa dešimtimi metų „pasijauninti“ lyg norėdama apgauti ciniškai besišypsantį laiką, vietoje dešimtmečio pakišdama jam šiaudų krūvelę. Kaip sukčiai būna pakiša „lėlę“... Deja, ne šiaudais laikas minta, ir ne toks jis jau naivus bei patiklus kaip ožka ar karvė.
Julytė kuo puikiausiai viską mato ir viską girdi, gal net geriau nei aš, akiniuotas rašeiva užgulusiomis ausimis... Vienu mauku praryja indelį šalto balto vyno ir vis apgailestauja, kad šiuo metu negali mus pavaišinti naminuke, kuria kartais vis atsišviežina savo kraują. Užsikandame alkoholizuotais „Sostinės“ saldainiais. Sūnus Elijas kibirėlyje iš žemių verda bulvių košę, visus dosniai vaišina, o vežimėlyje snūduriuoja grynutėlio oro užliūliuota Dievo dovana Dorotėja. Ištiesęs ranką, regis, gali palytėti elegantiškai po kiemą tipsenantį gandrą, kuris staiga nusileido iš savo elektros stulpo, tarsi norėdamas su mumis pasisveikinti.
Braškių raudonio aukštaauliai batai vos ne iki pat pažastų, ilgas snapas tartum priderintas prie jų... Madingas iki ausų, lyg iš šiltų kraštų būtų grįžęs per Paryžių. Tipsena, uodegą krypuoja, drąsus kaip karžygys. Paūlių senbuvė Adelė sako, žmonės šašlykais kartais pavaišinantys. Patenkintas raudonkojis, kaimelio elektrikas, sotus ne vien varlėmis ar žiogais (tiesa, jų kol kas nesimato, tik darže kelias rupūžes pastebėjau – nesidomi dabita gyvu šokinėjančiu faršu, į namus pro duris taikėsi vieną kartą užeiti, tiesiai į virtuvę, po to kai daviau paragauti maltos vištienos, o kitą kartą Juozukas dideliu šaldytu ešeriu pavaišino, tai prarijo nekramtęs, smagu buvo žiūrėti...). Ne gandras, o staklės, ne snapas, o tiesiog iešmas! Ir kur čia negrįši į savus kraštus – kas tie tūkstančiai kilometrų! Kryptis į kraują įaugusi. O kad žmogus taip žinotų savo kryptį! Kad taip visada prisimintų, kur reikės sugrįžti po visų pasiskraidymų žemėje... Tiesa, kaimų gyventojai, dažniausiai vyrai, taip pat niekuomet nepamiršta savo krypties – ji visada naminukės link. Traukia nebūties piligrimai nuo durų prie durų, niekada ne namolei...
Ant stalo A.Jasmanto (Antano Maceinos) 1980 metais dienos šviesą Vakaruose išvydusi poezijos knygelė, į kurią įtrauktas ir eilėraščių ciklas „Ir niekad ne namolei“. Maceinos žodžio gyvastis leidžia suprasti, kodėl šis ne eilinis mąstytojas-kūrėjas savo laiku lyg magnetas taip traukė jaunus mąstančius, ieškančius, kuriančius žmones. O gal ir dabar kai kuriuos tebetraukia...
Girdžiu kaip vejoje nepalytėtoj
Myluoja vėjas pienę šilkaplaukę.
Kaip kūne bunda džiaugsmas ir iš lėto
Niūnuodamas viršūnėmis atplaukia.
A.J.
Sodybos šeimininkė su dukromis atvežė pilną bagažinę... Ožkų. Vienatūris automobilis – ir žmonėms, ir raguotosioms. Viena melžiama galiūnė, su į šonus grėsmingai siūbajančiais tešmenimis, kelios mažesnės ir keturi visai dar nedideli ožiukai, iš kurių vienas ne baltas, o juodas. Septyniese kaip toje pasakoje, vilko tetrūksta. Šėlo atvykėliai, ragais baksnojosi, sultingas žoleles skabė ir nuotaikingai šoko artėjančios vasaros šokį. Vakarop saldžiu pieneliu pavaišino. O ryte – perkąstos gerklės ir papai į dangų. Vilką mini, vilkas čia. Pagrindinė ožka be gyvybės ženklų kažkokiu būdu palindusi po iš upės kyšančiu basliu su dideliu vinimi pačiame gale, šalia – priešmirtinėje agonijoje traukuliuojanti ožkelė, krauju perdažyta žolė visur aplinkui... Kiek artėliau namų – dar viena nelaimingoji, viena kanopa jau ne šioje Žemėje, gailiai mekena... Šalia jos drebėdamas glaudėsi žiaurios egzekucijos stebuklingu būdu išvengęs ožiukas, vieno kaimiečio teigimu, ryte sukinėjęsis jo sodyboje, kitame kaimo gale (kitas kaimo galas – už šimto metrų nuo mūsų sodybos). Iš kandimų vietų gerklės srityje pasruvęs kraujas, neatidžiai pasižiūrėjus, kėlė keistai šleikštų klausimą – nejaugi tai galėtų būti žmogaus rankų darbas? Ar jūs kada nors matėte laukinį žvėrį, žudantį dėl neapykantos ar godumo, dėl keršto ar šiaip, kad smagiau būtų? Policininkai apžiūrėję įvykio vietą greitai patikino, jog žmogaus ranka niekuo dėta. Vilkų dantys, greičiausiai, pasidarbavo. Kaimynas pasakojo, kad čia užklysta ir lapių, ir audinių. Vištą vieną kitą nugnybti galėtų, bet šitokią didžiulę melžiamą ožką užversti pajėgtų nebent vilkas arba labai didelis pasiutęs laukinis šuo (galbūt vilko ir šuns hibridas). Kai kurie neatmeta ir tokos versijos, nes, anot jų, kitoje upės pusėje, aplink Mardasavą, kažkas yra tokių regėjęs. Tačiau skerdynių braižas kužda, kad toks variantas mažai tikėtinas. Pasak vienų medžiotojų, šiuo metų laiku patyrę užkietėję vilkai medžioklės įgūdžius stengiasi perduoti ūgtelėjusioms atžaloms. Vilkų mokykla. Mokslo šaknys karčios, o vaisiai... Kiti gi sako, kad tokios mokyklos pamokos prasideda vėliau – vasaros pabaigoje-rudens pradžioje, nes vilkiukai gimsta gegužės–birželio mėnesiais, tad, logiškai mąstant, dabar jie dar nėra itin išsistiebę. Tačiau ieškoti grobio ir jį sumedžioti jaunikliai visgi pradedami mokyti vasaros pradžioje, nes gerokai padidėja banda, padaugėja ir pilkauodegių išpuolių. O gal tėveliai tiesiog vieni išbėgo į medžioklę, kad prieš miegą pamalonintų savo jaunąją kartą?.. Nei vienas kaimo šuo naktį nesulojo. Operacija atlikta žaibiškai ir profesionaliai. Žiūrėk ir mokykis, studente! Jei ožkas būtų užklupusi alkana vilkų gauja, leisgyvių tikrai nebūtų palikę. Upės pakrantėje įsirėžę tam tikroje vietoje išnykstantys pėdsakai, policininkų manymu, buvo tikrai vilkų. Tai reiškia, kad pilkieji perplaukė Ūlą (kitame krante – giria, o sodybą supantys miškai yra gerokai atokiau nuo įvykio vietos), greitai moksleiviams išdėstė skerdimo pagrindus, leido ir jiems patiems pasipraktikuoti, keletą smulkesnių ožiukų persiplukdė į girią ir susiorganizavo „pasisėdėjimą gamtoje“. Visa, kas liko ant mūsų kranto, jau pasakojau anksčiau. Teko pasičiupti didžiulį pagalį ir padėti besikankinančiai ožkelei iškeliauti iš čia. Niekada nesu to daręs. Nusukau žvilgsnį į šoną ir... Kliudžiau, kaip reikiant kliudžiau. Šlykščiausias jausmas, neverta ir gilintis. Mažesnio ožiuko nebeišdrįsau pribaigti – palikau „savo eiga“ nusikankinti. Vakare taip ir nutiko, nors vienu metu šmėstelėjo mintis, kad gali išsikapstyti. Pyliau vandens į atsikišusius dantis, pernešiau į pavėsį, bet pastangos buvo bergždžios. Šalia broliuko glaudėsi kažkokiu būdu iš skerdynių įkarščio išsprūdęs ožiukas, abu gailiai bliovė... Paskui atėjo tuose reikaluose patyręs nuolatinis kaimo gyventojas Vitas ir viską sutvarkė kaip pridera. Pro trobos langą galėjai matyti, kaip ant virvės siūbuoja didžiulis šviežios mėsos šmotas, o aplink jį darbavosi žmogus, primenantis paprastą žuvies išdarinėtoją arba arabą, visų akivaizdoje ruošiantį kebabus. Skerdienos diena. Slogi, bet jei nori, gali paduoti vilką į teismą. Taip jau viskas surėdyta. Kadangi naktis buvo rami ir šilta, suvaryti bandą į tvartą atrodė kvaila mintis. Juolab daugybę metų nieko panašaus čionai nebuvo nutikę. Pirmasis kartas. Bemėsinėjant antrąją auką, netikėtai prie lauko pavėsinės iš kažin kur išdygo juodasis oželis! Nelaukto sugrįžimo metas (?). Tik staiga Vito šuo kad puls ant ir taip jau kaip reikiant įbauginto antrojo sugrįžėlio... Tas į kojas ir kaip kiškis prapuolė kažkur paupiuose. Ko gali iš vilkų tikėtis, jei savi taip pasitinka?! Paskui radau tarsi chameleoną prisišliejusį prie pirtelės, baisiausiai persigandusį ir drebantį kaip šaltienos drebučiai. Juodasis taip pat buvo grybštelėtas vilko dantų, bet matyt negiliai – moksleiviui turbūt pakliuvo. Išgyveno labasis nelabųjų pričiuptas.
Iškasiau gilią bei plačią duobę ir kartu su aukštyn kojom apvirtusia ožka bei ožiukų galvomis ir kanopėlėmis užverčiau žemėmis visą tąją kruvinąją skerdynių dieną. Ožkiena buvo sprangi ir psichologiškai sunkiai nuryjama. Vieną vakarą – karštoje garuojančioje pievoje, o kitą – šaldymo kameroje. Tokios tad šio gyvenimo ganyklos.
O kūne mano, mano broli!
Tave kaip ryto šilimą jaučiu.
Iš žemės dykumų, išdegusių, plačių.
Visi pavargę grįžtame namolei.
Bet tu, nors tu nepasilik tame mįslingam tolyj,
Nors tu nebūki greit pradingstančiu svečiu!
Keletą dienų rytais ir vakarais iš ir į tvartą kaip koks rūpestingas piemuo ant rankų nešiojau išgyvenusius ir pamažu atsigaunančius ožiukus. Dabar jau visai atkutę – skabo pienių žiedus ir sultingas žoles, šakų pagraužia, pavėsinėje ant suoliukų laipioja, net į tvartą nakčiai patys sugrįžta. Belieka dar, kad dar iš vidaus užsirakintų. Tokie geri ir be pretenzijų. Ne karjeristai, iš karto matyti. Kartais į neeksploatuojamą šuns būdą ar malkinę sulenda.
O ant virvės vėjuje linguoja balti broliukų kailiai...
N.L., 2011 05 21 – 2011 05 27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą