Paūlių dienoraščiai (4). Perlojos perlai.

        Nuo Merkinės važiuojant Senosios Varėnos link, pasiaukelėje (truputį arčiau Senosios Varėnos), dešinėje plento pusėje šalia Merkio įsikūręs kaimas Perloja. Raudonplytė neogotikinio stiliaus lotyniško kryžiaus plano Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, apglėbta kapinaičių ir keli paminklai šalia jos: vienas – žuvusiems už Perloją ir visą Lietuvą, o kitas – Vytautui Didžiajam su ant aukšto postamento baltomis raidėmis švytinčiu užrašu – „Vytaute Didysai! Gyvas būsi kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šio 1930 metais pastatyto paminklo sovietams išversti nepavyko. Ir ne vien dėl į jį įlietų geležinkelio bėgių bei armatūros. Vytautas gyvas.

              Perlojos vardo kilmė nėra tiksliai nustatyta, bet su perlais greičiausiai neturinti nieko bendra. Keli loterijos „Perlas“ terminalai taip pat atsakymo turbūt neatspausdins... Žinoma legenda, kad anksčiau šioje vietoje buvo miestelis, o jame gyveno kunigaikštis Perlius. Šalia miestelio jis pastatė bažnyčią. Vieną sekmadienį į ją sugūžėjo labai daug žmonių. Įpusėjus mišioms, prasivėrė žemė ir bažnyčia nugrimzdo. Vėliau toje vietoje atsirado ežeras. Vietiniai jį pavadino Paperloju, o šalia esantį miestelį – Perloja. Seni žmonės pasakodavo, kad dažnai, sekmadieniais, girdėdavo iš ežero gelmių ataidinčius varpo dūžius, o ant kranto rasdavo išplautų bažnytinių relikvijų… Greičiausiai viskas taip ir buvo.

Kelios krautuvėlės, keliolika ar keliasdešimt trobų (kiek akis ir trumpas pasivaikščiojimas aprėpia), na, berods, ir viskas. O kažkada čia buvo netgi vadinama „Perlojos respublika“ su savo prezidentu, teismu, milicija ir net kalėjimu! 1920-1923 metais, įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, ypač pasižymėjo Perlojos šauliai. Narsūs vyrai sugebėjo atremti ne vieną svetimųjų, ypač lenkų, puolimą. Pokario metais iš čia kilo kelios dešimtys partizanų.

Į Perloją trumpam sugrįžome jau kitą dieną, o paskui ir dar ne vieną kartą…

N.L., 2011 06 04

Bus daugiau, nes Lagaminas be dugno.