Paūlių dienoraščiai (3). Dzūkiškai aplink pasaulį.

              Prieš kelias dienas pasijutome lyg būtume apvažiavę aplink Žemę. Iš vieno taško išvykome ir apsukę maždaug 100 km ratą į tą patį tašką sugrįžome. Nedidelis atstumas? Viso labo Vilnius-Kaunas? Tačiau jame turbūt telpa netgi ne vienas pasaulis... Kilometras po kilometro kaimais ir kaimeliais, miestais ir miesteliais: Paūliai-Žiūrai-Zervynos-Marcinkonys-Kašėtos-Puvočiai-Merkinė-Perloja-Senoji Varėna-Varėna-Žiūrai-Paūliai. Keliaudamas kartais tiesiog negali nesistebėti kai kuriais Lietuvos vietovardžiais, pavyzdžiui: Viršurodukis, Milijoniškės, Burokaraistis... Tikroji šalies poezija. Maršrutas išties nuostabus, visas apglėbtas paslaptingų miškų ir upių. Dzūkijos Nacionalinis parkas. Dainingi Dainavos kraštovaizdžiai.

        Zervynas kadaise esame praplaukę baidarėmis. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, etnografinis gatvinis kaimas. 1981 metais čia buvo nufilmuotas filmas „Faktas“, apie Pirčiupių kaimo tragediją. Kažkada kurį laiką čia gyveno prozininkas ir vertėjas Juozas Aputis. Kaimas kaip kaimas. Žvelgdamas akies paviršiumi nepasakyčiau, jog kažkas ypatingo, tačiau, pamaniau, jei būčiau jame gimęs, tikrai su atvira šokinėjančia širdimi sugrįžčiau čionai kiekvieną mielą kartą. Kad ir kaip tai natūraliai beatrodytų, visvien kažkaip keista kiekviename užkampyje išvysti (užklupti) tam tikroje erdvinėje apibrėžtyje savo gyvenimuose besikapstinėjančius žmones. Vieni kitus pažįsta arba tariamai pažįsta. Būtis su visais džiaugsmais ir skausmais kaip ant delno. O mes tik dulkių kamuolius šokdinantys praeiviai. Ir jie – praeiviai. Visi mes praeiviai vieni kitų atžvilgiu. Todėl ir turime vieni kitiems valyti kelio apnašas nuo pavargusių batų, todėl ir turime vieni kitus pagirdyti šaltutėliu šulinio vandeniu...

        Marcinkonys paliko tvarkingo gan jaukaus vos ne kurortinio miestelio įspūdį (priešingai nei Varėna, tačiau tai tik subjektyvūs potyriai), o iš tikrųjų tai vienas didžiausių pagal užimamą plotą kaimų Lietuvoje.

             Merkinė iš tikrųjų nustebino. Matyt dėl nežinojimo, menko išprusimo ar užmaršumo. Kažkodėl man šis vardas visada asocijavosi su vieta, kurioje Merkys įteka į Nemuną. Įsivaizdavau įspūdingą santaką, gūdžius pasakomis kvepiančius miškus, informacinę lentą, kurioje pasakojama, kad čia sūnus Merkys atiduoda savo vandenis upių Tėvui, suoliuką ir dar ką nors. Pasirodo, Merkinė – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių (žmonių aptinkamus pėdsakus archeologai datuoja dešimtojo tūkstantmečio pr.m.e. antrąja puse) ir vienas iš dešimties kadais didžiausių ir strategiškai svarbiausių LDK miestų, kurio didybė ilgainiui sunyko, tačiau gamtos spindesys akina ir šiandien. Nemuno ir Merkio santakoje ant aukšto kalniuko stovėjusią pilį 1377 metais nusiaubė kryžiuočiai. Čia Vilniui buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės, čia kažkada su savo pulkais du kartus (1707 m ir 1708 m) lankėsi Rusijos caras Petras I, čia 1648 metais mirė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas IV Vaza.

Nuo 1889 metų čionai buvo platinama uždraustoji lietuvių spauda, Merkinėje mokėsi „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ autorius, prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius ir politinis veikėjas Vincas Krėvė-Mickevičius.

Trikampės aikštės centre stovi kiek apsilaupiusi 1888 metais pastatyta Merkinės Viešpaties Kryžiaus cerkvė. Mums atvykus jau buvo užrakinta, tik užrašas „Muziejus“ rėžė akį (dabar joje įsikūręs kraštotyros muziejus).

Puikiai asfaltuotu keliu pavažiavus truputį tolyn, į abejas puses nuo tilto per upę atsiveria užburiančios Nemuno platybės su didelėmis salomis, pakrančių trobelėmis tolumoje, su nekantriai atskubančiu Merkiu ir su kitais veržliais upeliais bei upeliūkščiais (čia į Nemuną taip pat suteka Stangė bei Strauja). Nuo stataus piliakalnio be pilies visa tai – beveik kaip iš paukščio skrydžio. Paskutinės gaivaus pavasario dienos kriokliu įkrisiančios į lepūnę vasarą. Giedruma. Tiršta vilioklės istorijos ir kerinčių kraštovaizdžių koncentracija. Solidi sodruma, begalinis žydėjimas ir viską veriantis jaunystės rentgenas.

N.L., 2011 06 03             

Bus daugiau, nes Lagaminas be dugno.