2012 05 26, Šeštadienis
Vakar kulnais ir širdimi palietėme tai, kas Lietuvoje yra nuostabiausia. Užnugaryje palikę didžiulius nuo žvyrkelio atplyšusių dulkių kamuolius, pasukome į kairę ir pasienio ruožo plentu pajudėjome Ignalinos link:
Išorinės mirties zonose pagaliau pavyko pastebėti vieną kitą žmogų (!). Galbūt dėl to, jog ore tvyrojo vidurdienis, o ne vakaras, kai šiomis vietomis į jaukiąją Katinautiškę važiavome pirmąjį kartą. Tuomet akį ir sielą rėžė visiškas sodybų tuštėjimo metas – tartum nejučia būtumei patekęs į niūraus fantastinio filmo pradžią. Tad pirmieji išvysti žmonės jau reiškė Gyvenimo sugrįžimą. Panašiai kaip A. Kamiu „Mare“ į išmirusį miestą sugrįžta žiurkės, skelbiančios, kad ši terpė jau tampa įmanoma gyvybei išlikti. Ne, nelyginu žmonių ir žiurkių, ginkdie... Net jei jie dažnai būna labai panašūs padarai. Štai ir pirmoji „Ž“ raidė lyg ir sieja... Tai tik paralelė.
Kraštovaizdis pamažu tampa linksmesnis ir lietuviškesnis. Dešinėje pusėje nutolsta Lukašenkos imperija. Visai priartėję prie Ignalinos, stabtelėjome Vidiškėse. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia:
- - -
Kirtę Ignaliną ir išvažiavę iš jos per kitą pusę bei pasukę į dešinę Ginučių kaimo link, vis labiau ir labiau nėrėme į Aukštaitijos nacionalinio parko pasaką. Dominuojanti dykrų lapuočių monotonija visiškai išnyko. Sakų aromatas, nori to ar nenori, skverbėsi vidun. Savotiška spygliuočių akupunktūra, atsargiais dūriais dvasią žadinanti šokiui. Paežerių paslapčių prisigėrę kaimai. Dešinėje, už medžių bei meldų užsklandos, savo plačią vandeningą burną žioja Baluošas (tas pats, kurio saloje Ilgasalėje telkšo kitas nedidelis ežerėlis (!) – matrioška?), o kairėje – it magnetas prie pakrančių trobas prisitraukęs Dringis.
Nors kadaise keletą kartų teko paviešėti Ginučiuose ir dar kelis kartus persinešti baidares iš Srovinaičio ežero į Srovės upę, bet nė karto taip ir nepavykdavo nusidanginti į už kelių kilometrų nuo šio kaimo esantį Ladakalnį. O vertėjo! Į gretimą Ginučių piliakalnį reikėtų kopti užrištomis akimis. Tokia pasakos sąlyga. Užkopus stačiais mediniais laiptais ir nusirišus akių raištį, atsiriš ir visos žmogaus esybę tvarstančios virvės. Nuo gaivaus miškingo apžvalgos tako į visas puses veriasi Aukštaitijos ežerų platybės. Ežerų bei miškų karoliai, kuriais amžių amžiais puošiasi subtilioji mįslingoji Lietuva. Tai nenufotografuojama (fotoaparatas tiesiog neturi tokio lankstaus kaklo ir sielos – tenesupyksta rimti profesionalai):
Iškopus iš Ginučių piliakalnio, galima iš karto kabarotis į 175 metrų aukščio Ladakalnį, įsispraudusį tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų. Nuo šio kalno galima suskaičiuoti net 7 ežerus: Ūkojas, Linkmenas, Almajas, Asėkas, Asalnai, Lūšiai, Alksnas... Neišpasakytai džiugina tai, jog nesutinkame nė vieno žmogaus. Kartais tai yra nepaaiškinama palaimos būsena:
- - -
Važiuodami į Palūšę dar kartą stabtelėjome Ginučiuose. Srovinaityje kadrilį šoko raudonuodegės raudės bei kuojos. Kas ten žino, ar dar tebėra gyva ilgaamžė Milda, su kuria kadaise ėjome laistyti senųjų Ginučių kapinaičių. Nežinau, kodėl neužsukome aplankyti. Vargu, ar bebūtų prisiminusi mus. Pamenu, tada irstėmės valtimi Srovinaityje, o gandras dar tik ruošėsi iš meldų tankmės iškrapštyti vaikų, kurių dabar nebeįmanoma sugaudyti skraidančių aplink krosnį.
- - -
Palūšės medinės bažnytėlės vartai pasitiko mus išskėstomis rankomis, jei galite įsivaizduoti, jog vartai turi rankas:
Čia į Amžinąjį miegą nugrimzdę keli šios šventovės tarnai. Tyla, sušaudyta paukščių klegesio. Keleivi, sustok ir pagalvok...
Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia yra seniausia medinė bažnyčia Lietuvoje (pastatyta 1757 metais). Beje, jos varpinė pavaizduota ant buvusio 1 lito banknoto:
Lūšių ežeras dar gelia padus. Vasarą ši pakrantė būna nuklota poilsiautojų, o dabar – vien plačiapetis krantas, ant kurio ir įsitaisėme. Pirmą kartą šiais metais pasinėriau į gyvąjį vandenį. Sezonas atidarytas. Pasijutau šiek tiek panašus į lūšį, netyčia arba tyčia įspirtą į Lūšių ežerą.
Palūšės bažnyčios vaizdas iš Lūšių ežero pusės:
Vaikai žvejoja tariamomis meškerėmis. Kimba tariamos žuvys. Meta akmenėlius ir smėlį į vandenį, kiaurai permirkę pasturgaliai. Vaikystės pilnatvė. Liejasi pro kraštus. Nieko daugiau ir netrūksta.
- - -
Grįžome į Senąją Katinautiškę. Ir vėl žvaigždės žiūri į žemę (ir per „Lietuvos radiją“).
Keletas nuotraukų, „nutrauktų“ pakeliui:
- - -
P.S. Kažkokia labai protinga moteris (apsaugok, Viešpatie!) radijo bangomis entuziastingai kunkuliuodama bezda apie ekonomiką, dolerius, auksą ir kitas vertybes. Nieko geriau už tylą, žmonių santykių-ambicijų-samplaikos nebuvimą nėra ir būti negali.
N.L., 2012 05 26
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą