2012 05 23, Trečiadienis
Vakar vėlai vakare ir šiandien vos patekant saulei iš Svylos plūdine meškere iškrapščiau tris nedidelius ešerius. Būčiau nedvejodamas padovanojęs kuriam nors pirmam po ranka pasitaikiusiam katinui, bet kol kas nė vieno tokio Katinautiškėje dar neregėjome. Paradoksalu? Gal ir ne. O štai išpampęs ešerys atsikabino nuo spiningo visai palei pat nosį, šalia lieptelio, ir patenkintas grįžo atgal į savo stichiją. Už nugaros sunkiomis pėdomis it meškinas kaimo trobų link nubildėjo riebus zuikis, o virš galvos gagena praskrendančios ilgakaklės žąsys. „Ga-ga-ga-ga, dar ne pabai-ga-ga-ga“... Rytas. Kadangi kėliausi prieš keturias, įtariu, jog ši diena tikrai gali tęstis mažiausiai 72 valandas.
- - -
Entuziastinga pelė senovinės radijos nugarėlėje surado nedidelę angą ir... joje paliko savo nugarą. Įstrigo visiems laikams pasidalindama lygiai į dvi dalis (be liekanos) – dvi kojos viduje, dvi išorėje.
Taip ir sudžiūvo. Matyt labai norėjo dirbti arba gyventi „Lietuvos radijuje“. Ko tik nepadarysi dėl svajonės įgyvendinimo!
- - -
Algis ir Jonas atvažiavo iš Tverečiaus ir Didžiasalio (atitinkamai). Galutinis tikros senoviškos rusiškos krosnies atkūrimas visgi pajudėjo iš mirties taško! Turbūt dėl to, jog dabar jau nebe žiema, bet dar ir ne vasara, nes juk „kas remontuoja krosnį žiemą ir kas remontuoja krosnį vasarą?“ Geri, mandagūs ir nuoširdūs žmonės. Pasakojo, kad kavai užkaistas vanduo pasemtas iš netoli namo esančio dar Kaizerio kariuomenės iškasto šulinio. Istorinė kava. Dabartinė pirkia statyta 1923 metais. Algis joje kažkada gyveno. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl karo veiksmų visas Katinautiškės kaimas buvo išardytas, o gyventojai išblaškyti kas kur. Dar sakė, jog Dietkauščiznos pavadinimo kilmė kažkokiu būdu susijusi su kubilų gamyba (taip skaitė Ignalinos rajono laikraštyje). Vyrų kalboje lyg ir aidi dzūkiškos šnektos akcentai.
- - -
Tilteliu pervažiavę Erzvėtos upelį, kuris kiek kairiau išteka iš Erzvėto ežero, ir pasiekę plentą bei pasukę į dešinę netrukus atsidūrėme Didžiasalyje. Tegul ant manęs nesupyksta vietiniai gyventojai, bet kiek „nuskilo“ kratytis dulkėtais mūsų šalelės keliais bei šunkeliais, kol kas neteko regėti ir patirti labiau nykaus krašto. Sunku net paaiškinti kodėl. Į Baltarusiją išsiliejanti laukų begalybė – vienintelė atsvara dešinėje dunksantiems pilkiems Pašilaičių ar Justiniškių tipo daugiabučiams, kurių dalis visiškai negyvenama. Žmonės kažkur iškeldinti, o pilkieji taip ir spokso į tave bei tolimus kraštus juodomis bedugnės pritvinkusiomis akimis. Šalia daugiabučių, kitoje Didžiasalį kertančio kelio pusėje – nepaaiškinamu nesusipratimu dvelkiantys šiltnamiai. Čia ir vėl pajunti, jog kažkodėl itin sunku pamatyti ar pastebėti natūraliai alsuojantį žmogų. Lyg būtų paskelbtas branduolinis pavojus. Ribinė pasienio zona? Apleistumo, tėvynės žemės pa(si)baigimo nuojauta, egzistencinis nerimas? Nežinau. Didžiasalis – kone ryčiausias Lietuvos taškas. Netikiu, jog čia pakyla Saulė. Veikiau norėtųsi užsimaukšlinti dujokaukę. Tačiau visa tai – tik grynai subjektyvus potyris, tik įspūdis, galbūt visiškai svetimas tam, kuriam ši vieta yra gimtoji ir, savaime suprantama, pati nuostabiausia Žemėje.
- - -
Tverečiuje vos vos jaukiau. Gotikinio stiliaus bažnyčia susigėdusi prieš gilų brandaus pavasario dangų.
Šalia jos telkšo Tverečiaus ežeras, kurio kitame krante traktoriuku važinėja (o gal slidėmis čiuožia) batkia Lukašenka.
- - -
Katinautiškė – gaivi šios Lietuvos dalies dykros oazė. Palei Svylą tupinėja keli gandrai. Raudonsnapiai spiningautojai. Vakaras. Jau vakaras. Ir žvaigždės vėl žiūri į žemę. Atvėso.
N.L., 2012 05 23
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą