Lagaminas be dugno...: Salų dienoraščiai (4). Kamajai ir maištingąją sielos dalį pažadinęs pankas Strazdelis

2024 m. birželio 29 d., šeštadienis

Kadangi prieš kelias dienas Salų miestelio bibliotekininkė Rasa buvo išvykusi į kursus Rokiškyje – apie ką bylojo ant bibliotekos durų priklijuotas raštelis – nusprendėme pas ją užsukti šeštadienį ir padovanoti žadėtas „Vaisių ir daržovių pasakas“. Besišnekučiuojant ji užsiminė, kad gretimame Kamajų miestelyje šiandien visą dieną vyks bendruomenės šventė, jog tenai yra itin vertas dėmesio modernus poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejus.

Bet visų pirma jus pavaišinsiu firminiais savo vardo ledais ir Salų dvaro desertu – obuolių pyragu su vaisiais.

Po to dar truputį paklaidžiojome po dvarą.

Ir vis dėlto patraukėme į Kamajus. Be abejo, šio Aukštaitijos kampelio dėmesio centre – kunigas, poetas ir maištininkas Antanas Starzdas (1760-1833), gimęs netoli esančiuose Margėnuose, kuris vietos gyventojų buvo meiliai vadintas Strazdeliu. Bet apie jį pakalbėsime truputį vėliau, o štai šis paminklas, pastatytas minint 100-ąsias Strazdo mirties metines, nenukentėjo net per Kamajų bombardavimus slenkant frontų linijoms.

Ko negalima būtų pasakyti apie neogotikinę mūrinę Šv. Kazimiero bažnyčią: vienas jos bokštas 1944 metais susprogdintas iš lėktuvo mesta bomba, nes manyta, kad jame slėpėsi snaiperis, o kitas bokštas vėliau dekonstruotas, turbūt siekiant vizualinės pusiausvyros. Tad dabar šią 1909 metais įrengtą bažnyčią tokią ir regime.

Miestelio šventės proga bažnyčioje vyko koncertas, suspėjome į jo pabaigą. Kamajai 2024 metais buvo paskelbti Mažąja Lietuvos kultūros sostine.

Iš anksto paskambinę Kamajų bendruomenės pirmininkei Jolantai Vygėlienei, drauge su Rokiškio krašto muziejaus fotografais ir kitais lankytojais jau lūkuriavome jos prie turbūt mažiausio Lietuvoje muziejaus durų. Muziejus moderniai įrengtas greta bažnyčios esančioje nedidukėje koplytėlėje, kurioje anksčiau būdavo šarvojami žmonės.

Vienas iš fotografų nupleškino ir mus su Brukne.

Jolanta netrukus mus supažindins su muziejaus ekspozicija. Koplytėlės viduje visi susėdome ratu (mūsų buvo gal 7-8 žmonės) ir pasiruošėme ant visų keturių sienų stebėti iš projektoriaus transliuojamą animuotą edukaciją.

Kamajuose tiek LDK, tiek jau Rusijos imperijos laikais gyvenimas virte virė – čia šurmuliavo įspūdingi kermošiai, arklių turgus, net žirgų lenktynės vykdavo. Būdavo dainuojama: „Kuc kuc Kamajuos, barankyčių pirkti“. Anot vieno muziejaus lankytojo (jis tokią informaciją gavo iš etimologija ir šiuo kraštu besidominčio specialisto), Kamajų pavadinimo dėmuo kama finougrų kalba reiškia didelę upę arba didelį vandenį. Miestelyje netgi gyveno vietinis auksakalys, čia išsiskyrė gausinga žydų bendruomenė.

Lyg laiko mašina per šimtmečius nuskriejome į Kamajų praeitį, kurioje atgijo ir charizmatiškasis Antanas Strazdas, turbūt pirmasis Lietuvos pankas. Jis gimė baudžiauninkų šeimoje, vaikystėje ganė gyvulius, tačiau labai anksti pajuto trauką mokslui, o tais gūdžiais laikais išsimokslinti neturtingiesiems buvo beveik mission impossible. Tai supratęs Strazdas giesmininkas kaip vienintelę galimybę įžvelgė kunigystę, todėl pasikeitęs vardą į Anton Strazdowski (jei gerai pamenu Jolantos pasakojimą), kibo į kunigiškus mokslus.

Tačiau prigimties nepaslėpsi: Strazdą traukė kūrybiniai polėkiai, kalbėta, kad jis turėjo sūnų, o ir karčemoje galėdavai jį neretai išvysti. Bažnytinės struktūros mėtytas ir vėtytas po įvairias parapijas, užkampius, galiausiai atsidūrė Kamajuose. Vėliau buvo iš jų ištremtas už nusižengimus (už elgesį ne pagal luomo pašaukimą, nes augino sūnų) į Pažaislio vienuolyną, iš kurio nepaklusdamas sistemai paspruko ir grįžo į šiuos kraštus.

Nors kaip kunigas buvo griežtas, žmonės jį mėgo ir mylėjo – ne veltui vadino Strazdeliu. Dauguma Strazdelio tekstų tapo liaudies dainomis, sutautosakėjo. Dar gyvam esant išleistas tik vienas poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.), į kurį pateko devyni eilėraščiai ir dvi religinės giesmės.

Viena jo giesmių iki šiol prieš mišias tebegiedama Lietuvos bažnyčiose – „Pulkim ant kelių“. Gerai žinoma daina „Linksminkimos, pakol jauni esma“, berods, irgi yra Strazdo kūrybos vaisius.

Paskui kūrybą siekta naikinti. Strazdui vis bandyta pakirpti sparnus, nes religinis fanatizmas tais laikais buvo itin gajus. Tarp viso to kūrėjui teko laviruoti, kol pagaliau „dorybingieji“ kunigėliai pakasė Strazdelį nešventintoje žemėje, kiek tolėliau nuo Kamajų bažnyčios.

Iki šiol negaliu apsispręsti dėl su religija susijusių žemiškųjų reikalų: ar visa tai davė daugiau naudos pasauliui, ar vis dėlto viskas buvo taip iškreipta ir sužalota, kad sunku ir išgydyti tam tikras žaizdas. Su visa pagarba asmenybėms, kurios sunkiausiais, kritiniais laikais buvo įkvepiantys rezistencijos pavyzdžiai.

Strazdelis turbūt pasinaudojo luomo privilegijomis, o luomas jam kirto atgal. Veiksmas ir atoveiksmis. Kalbant paprastai, panašu, kad visi pasaulio religiniai reikalai, visa juos persmelkianti žemiškoji painiava yra dėl elementarios baimės mirti ir amžinybės siekio iš vienos pusės ir dėl elementaraus valdžios troškimo – iš kitos. Vieni valdžios siekia lipdami ant statinės, kiti – verždamiesi į sakyklą. Berniukai ir mergaitės žaidžia namus, žaidžia pasaulį. Skruzdėlyne turi būti tvarka.

Nuolat brukama savigaila, saviplaka, kaltės jausmas – tai yra pavadėlis, pririšantis mases ir neleidžiantis joms per toli nuklysti. Pasivaikščiokite tiek, kad galėtumėte mums atnešti dalį žemiškųjų gėrybių. Dievas gailestingas, nuodėmingosios avelės. Mes jam pastatysim ištaigingus namus, bus labai gražu.

Ir iš tiesų, kas tai paneigs? Vizualika: architektūra, įstabūs paveikslai-šedevrai, viskas kyla į dangų, kuo tolyn nuo žemės kirminų. O čia dar pasklinda įvairūs ritualiniai kvapai, ritmai, giesmės – tikra sielos atgaiva. Kas paneigs?.. Toji ekstatika, tranzo būsena, bent akimirką išplėšianti iš žemiškųjų vargų. Tad šiais aspektais krikščionybė ne daug kuo skiriasi nuo šuarų genčių tikėjimų, nuo indėnų apeigų. Ir pavadėlis. Ir spindintys bažnyčių rūmai.

Sprunkančius išdavikus sušaudysime iš nugaros. Dievas gailestingas, nuodėmingosios avelės. Mes tave palaidosime už kapinių tvoros, kaip Strazdelį, ir tada žinosi. Ir kiti žinos. Mes galingi, nepamiršk. Berniukai ir mergaitės moka žaisti pasaulį.

Esu kaltas, esu kaltas, esu dėl visko kaltas. „Taip negalima galvoti, taip negalima kalbėti, taip negalima rašyti, bedievi, laisvamani tu!“, – nugaros raumenimis jaučiu, kaip davatkos išsitraukia žodžius, it sulenkiamus peiliukus. Jos moka nukryžiuoti net ne pačiomis Biblijos citatomis, o nuorodomis į jas, tais trumpiniais su keliomis raidėmis ir skaičiukais. Lyg vergamanybė būtų kažkuo pranašesnė, lyg tai, kas nemąstant ir neužduodant klausimų kartojama šimtmečių šimtmečius, savaime tampa nekvestionuojama tiesa, lyg niekur niekada žmogus nebūtų gudravęs taip, kad, prisidengęs Dievo vardu, kuo puikiau užgyventų. Jei jums nepatinka pavadėlis, geriau garsiai nelokite. Galite į jį suleisti dantis.

Bet ar nebus taip, jog apeigos jau seniai pribloškė, sutraiškė jūsų Dievą, sukarpė ryšius, o juk religija – tai ryšys? Dar niekas nesugrįžo iš Anapus su fotoaparatu ar aifonu užfiksuotais vaizdais. Kuo man labiau pasakoja, kiek angelai turi sparnų ir kokios jie spalvos, tuo labiau visu tuo netikiu. Apsirūkę šuarai ir tai turbūt neregėjo tokių vaizdinių.

Kilstelėkite sakyklą su įsijautusiu kalbančiuoju, su valdžią žaidžiančiu berniuku, nes gali būti, kad Dievui prispaudėte kojos pirštą. Virš bažnyčių pakibę Grįžulo Ratai. Ir virš karčemų. Ir virš viešnamių bei lošimo namų.

Bet aš čia jau visai nuklydau į Salų apylinkių pievas. Strazdelis kažkaip mane privertė pankuoti, iššaukė maištingąją sielos dalį. Pats metas trumpam sugrįžti į Kamajų apylinkes.

Netoli Kamajų telkšo nedidelis užpelkėjęs Petrošiškio ežeras. Seni žmonės kuždasi, kad per karą į jį įkrito numuštas lėktuvas. Taip ir liko tenai iki šių dienų, nes niekas ir nebūtų pajėgęs jo ištraukti iš dumblo. Tik kartais žvejai vienu kitu irklu užkabindavo jo sparną. Petrošiškio paslaptis, inkliuzas.

Po apsilankymo jaukiajame, turbūt mažiausiame Lietuvos muziejuje, kuriame iki šiol tebesklando pasiklydusi dvasia, užsukome į seną, kažkada greičiausiai buvusį parduotuvės pastatą. Čia sutikome šventiškai nusiteikusių apylinkių gyventojų grupelę. Neveltui Kamajai šiemet – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė.

Pagurkšnojome kavos, 86-tus metus skaičiuojantis Vytautas Dagys pagrojo 141 metų senumo armonika, tautiškais rūbais apsirengusi Giedrė palaikė puikią šventinę nuotaiką, pašoko, paragino Vytautą tarmiškai papasakoti apie per karą Kamajuose vykusius kermošius. Kalboje dažnai nuskambėdavo tarmiškasis „tadu“. Vytautas buvo kailiadirbys, preciziškai išdirbęs ne vieno žvėrelio kailį.

O visiems ant kaktų iššoko akys, kai iš kuprinės į dainų ir šokių sūkurį ištraukėme savąją trečią kartą gimusią katytę Bruknę.