2024 m. birželio 24 d., pirmadienis, Joninės
Prologas
Joninių išvakarėse, po Baltijos taurės varžybų Klaipėdoje, kuriose dalyvavo mūsų karatistai vaikai (septyniolikos Elijas ir trylikos Dorotėja) atvykome į Salų miestelį, esantį Rokiškio rajone. Salų miestelio dvare kažkada vaidinome „Nieko sau“ teatro spektaklį „Afrika“. Tada Judita po pasirodymo su visais personažo rūbais išbėgusi iš dvaro salės nuo liepto šoko į Dviragio ežerą. Jei rasiu tinkamą krantą, bandysiu čionai pažvejoti.
Nors
iš Klaipėdos purškiant lietui išsivežėme pralaimėjimo kartėlį, – vaikai savo 6-ojo
kiokušin karate sezono pabaigoje gavo į kaulus nuo lenkų, latvių ir kitų
lietuvių – automobiliu kiaurai skrodžiant Lietuvą širdys palaipsniui ėmė
atsigauti.
Užnugaryje
liko Raseiniai, Šeduva, Panevėžys, Kupiškis… O Rokiškio rajone vos
nepartrenkėme į kelią staiga išpuolusių dviejų elegantiškų stirnaičių ir
avantiūristo lapiuko.
Taip
mes ir atsidūrėme vienkiemyje, kuriame prieš pat
laikrodžiams išmušant Jonines dar sutikome Kazį ir… Janiną, jau seniai savo
vaikus užauginusią porą, besidžiaugiančią anūkais ir vis dar po pasaulį
keliaujančią kemperiu.
Debesys sklaidosi, žada karštą vasarišką orą, o Kazio ir Janinos kemperis jau išrūko į Vilnių. Nuo šiol vienkiemyje būsime vieni.
2024 m. birželio 25 d., antradienis
Tai buvo ne diena, o tikri amerikietiški kalneliai. Pamiršau paminėti, kad iš Vilniaus į Klaipėdą, o po to iš Klaipėdos į Rokiškio rajoną vežėmės dar vieną, kiek neįprastą keleivį. Tiksliau tariant, keleivę. Maždaug trejų metų katytę Bruknę, kuri yra visų mūsų šeimo narių numylėtinė. Dėl nesuprantamų aplinkybių ji suaugo, bet taip ir neužaugo – tesveria vos du su puse kilogramo, o aš ją neretai juokais vadinu kilogramu katės.
Sušlubavus
sveikatai kartą kilogramą katės
vežėme pas gyvūnų gydytoją, o tasai, kelis kartus peršvietęs neūžaugą,
pareiškė, kad, panašu, jog visi Bruknės organai ne vietoje, kažkaip keistai
pasislinkę, kad kažkada reikės jai išrauti dantų, nes tie irgi brokuoti ir t.t.
ir pan.
Bruknė
gerų žmonių buvo rasta tiesiogine ta žodžio prasme verkianti krūmuose, laikinai
priglausta, o tada jau mes tapome jos šeimininkais. Ji yra prisiekusi
medžiotoja, gali nemirktelėjusi sugaudyti visus kambaryje zvimbiančius uodus ir
muses bei kitokius judančius padarus, o jei mokėtų kalbėti, tam veterinarui
pasakytų, kad jo paties visi organai ne vietoje ir už tai iš jo atsiimtų mūsų
sumokėtus kelis šimtus eurų.
Kitam
mūsų katinui, Bagiui, Bruknė nuolat profilaktiškai kimba į atlapus, duoda jam į
kaulus, išpeša daugybę plaukų, nuo kurių paskui springsta ir užsikemša neūžaugos
žarnos. Bendrai paėmus, ji yra meilumo įsikūnijimas, bet su Bagiu kritiškai
nesuderinama. Bruknė Bagio demonstratyviai nebijo, nors tasai sveria kone tris
kartus daugiau, turbūt apie 7 kilogramus. Bagis kažkada įšoko į mūsų
automobilio bagažinę, kai iš vienos mašinos į kitą krausčiau teatro reikmenis.
Dėl to taip ir buvo pavadintas. Jis yra gana švelnaus būdo, jo visi organai, be
abejo, vietoje, o visiems, kas jį pamato, nevalingai išsprūsta frazė „tikras
gražuolis!“
Tikras gražuolis šiaip yra apykvailis, bent tris kartus kvailesnis už Bruknę, kuri jau,
greičiausiai, moka daugybos lentelę, kuri geba užšokusi ant rankenos atsidaryti
bet kurias duris, o jeigu turėtų kiek normalesnes rankas, galėtume drauge eiti
plėšti bankų seifų. Bruknė beveik moka kalbėti žmonių kalba: ji užšnekinta
ištisai miauksi, žodį „mama“ tai jau laisvai gali ištarti, o jei netingėtų ir
labiau pasistengtų, be vargo taptų pirmąja žmogiškai kalbančia kate pasaulyje.
Kodėl
čia apie tuos katinus tiek daug kalbu? A, tiesa, gal dėl to, kad išvykdami
savaitės atostogų į Rūgpienių kaimą, nusprendėme Bagį palikti
Vilniuje, kur jį lankys dukros Dorotėjos draugė, o Bruknelę Judita įsidėjo į
gyvūnams transportuoti skirtą kuprinę, kurioje ji kiaurai išilgai pirmą kartą
gyvenime pervažiavo Lietuvą ir net būdama joje Klaipėdos „Švyturio“ arenoje
karate varžybose palaikė mūsų vaikus.
Kol
dar turėjome tik Bagį, jį irgi kažkada buvome pasiėmę į vieną lauko stovyklą. Ten
jis iš karto įlipo į medį ir pasijuto esąs tikras katinas. Bijojome, kad
nenuneštų koks vanagas, bet kur ten atplėši nuo žemės tokį pūkuotą mėsos
gabalą! Tad Bagis tvarkingai vaikštinėjo aplink palapines, su vietiniais
šunimis draugiškai gulėjo visureigio šešėlyje, o nakvodavo specialiai jam
pastatytoje nedidelėje geltonoje palapinaitėje, kuri, gerokai užslinkus lietui,
permirko kaip tualetinis popierius ir prisipildė vandens – Bagis pigioje
palapinėje iš vieno krašto į kitą plaukiojo kaip riebi akvariumo žuvis.
Joninių
diena Salų miestelyje išpuolė apniukusi, tad truputį pasivaikštinėję po
pusiasalį, paspoksoję į dvarą, į šalia jo dunksančią karietą, į Dviragio ežero
vandenis, į pavėpusius iš parduotuvėlės išslenkančius vietinius žvejus su
meškerėmis, grįžome atgal į vienkiemį.
„Kac
kac kac kac, Brukne, kur tu?“, – visi kviečiame šeimos numylėtinę Bruknelę –
neatsiliepia, niekur nėra… Nė miau. Nei virtuvėje, nei ilgame kaip dešra
kambaryje, nei dar kur nors. Išvykdami tikrai saugiai užrakinome troboje, negalėjo
pasprukti pro kojas rakinant duris, Dorotėja ją matė po lova kelias minutes
prieš išeinant.
Jei
ilgėliau palikdavome Vilniuje, grįžus ji visada pasislėpdavo ir išlįsdavo tik
gerokai apsipratusi su mūsų balsais. Toks charakteris. Bet net ir tokiam
charakteriui nebūdinga slėptis ilgiau nei kelias valandas ir varyti mus iš
proto į saviplakos brūzgynus… Be to, išnarstėme visus palovius, dėžes ir
kitokius užkampius – nė miau. Bandžiau imituoti peilio galandimo garsą, nes šis
yra mieliausias mūsų augintinių ausims – iš karto atskuodžia, kad ir kur bebūtų
– tai reiškia netrukus nukrisiantį šviežios mėsos gabaliuką. Ir tai nepadėjo.
Iš
tiršto debesies pasipylė lietus, šašlykus baigiau kepti daržinėje, o Bruknelė
nepasirodė. Nebemielas ir tas šašlykas, po šimts iešmų, apetitas prapuolė.
Atidžiau
apžiūrėjau senovinę krosnį – nejaugi užšoko ir įpuolė į kurią nors angą?.. O
ne! Greičiausiai taip ir yra –
turbūt užduso ten suodžiuose ir daugiau niekada nebebus kilogramo katės, atvykusio iš Vilniaus per Klaipėdą į Rokiškio
rajoną „nusiskinti“ tokios kvailos mirties, jei mirtis
apskritai gali būti kvaila. Jei ir negali, tai absurdiška ji kartais būna. „Kac
kac kac kac…“ Nė miau. Atidarėme krosnies dureles, kiek tik jų radome ir… vien
seni pelenai.
Nuo
staliuko ji galėjo stryktelėti į senovinės krosnies ertmę, o ten, kur
neužsilipus nesimato, gilyn į nežinią, į prarają… Visi jau įsivaizdavome
šviežią pūkuotą lavonėlį – kokios čia dar atostogos Rūgpienių kaime, jei toks
vasaros kamertono tonas!
Velniop viską!
Man
teks užlipti į tą kubo formos ertmę ir pašvietus į nežinomas angas įsitikinti
absurdiškos mirties grimasomis. Pasilipu ant kėdės, užsikabaroju į prakeiktą
kubą ir…
…o,
Dieve! Čia nėra jokių angų, tarsi tvarkingas kambariukas. Ką tai reiškia? Ogi
tai, kad žymiai padidėja tikimybė, jog Bruknė dar gyva!
Bet
kurgi ji, po galais, prašapo?! Negalėjo išgaruoti kaip kamparas. Troboje skylių
lyg ir nesimato, langai uždaryti… Iššukavome visus gėlynus, pakrūmes – nė miau.
Kai
prieš kelerius metus Bruknė iškrito pro antro aukšto langą, visi Salininkų
vaikai su dviračiais dalyvavo paieškose, o po kelių valandų ji galiausiai
iškišo snapą iš po krūmų šalia balkono, nė kiek nesusižeidusi.
Jei
prašapėlė visgi mistiškai pateko laukan, turėtų gi būti kažkur sulindusi visai
netoli trobos… Basomis žvyrkeliu bandžiau kulniuoti kelis šimtus metrų į vieną
ir į kitą pusę nuo vienkiemio – teradau tik apdžiūvusią išmatų krūvelę
pakelėje. Greičiausiai kokio nors laukinio gyvūno.
Viskas, daugiau nieko nebegalime padaryti, belieka šlykščiai laukti. Atiduoti visus raktus sadistui laikui. Turbūt jau niekada nebeišvysime žaliųjų Bruknės akių. Išgaravo kilogramas katės Joninių dangun. Štai jums, jopšichmat, ir paparčio žiedas!
„Miau“,
– pasigirdo baikštus išganingas balselis. Aš buvau lauke, o jį išgirdo Judita.
Bruknė!!! Ji yra! Neišgaravo. Tvin Pyksas baigėsi.
Sodybos
šeimininkai viename iš kambarėlių nusprendė sudėti naujas grindis, ten dabar
remonto nuotaikos. Mes tą kambarį vos atvykę užbarikadavome, nes durys buvo
išimtos. Bet bebarikaduodami vienoje kumščio dydžio vietelėje nepastebėjome
likusios angos. Tuo smalsioji Zosė Bruknė ir pasinaudojo – pralindusi pasislėpė
po apardytų grindų lentomis. Penkioms valandoms! Nė miau.
Svarbiausia,
vykdydami interpolines paieškas, kambarį atbarikadavome, vaikai pasišviesdami
telefonais spoksojo po grindų lentomis, tačiau švytinčių akių nepastebėjo, o
Juditai jos galiausiai sužibo! Dar jai teko kilogramą
katės iš po tų lentų atsivilioti praplėšta maisto pakuote, o tada jau
stverti už pakarpos.
Miau! Šeimoje – šventė! Bruknė gimė trečią kartą.
Šiandien tikra vasara. Karšta nuo pat ryto. Milžiniškoje šimtametėje liepoje be
perstogės dūzgia bitės. Joms dabar ne atostogos. Jų ten tikrai daug. Gal net 17
437.
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Nerijus Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą