Lagaminas be dugno...: Salų dienoraščiai (2). Žvalgyba: biblioteka, zoologijos sodas, pirmieji karšiukai, sūriai ir katė Rokiškio bažnyčioje

2024 m. birželio 26 d., trečiadienis

Kai vakar troboje pusryčiavome, ilgo stalo gale atsipalaidavusi ir išsivertusi kaip katė mus stebėjo Bruknė, amerikietiškųjų kalnelių Salų apylinkėse sumanytoja ir „Katės detektyvo“ režisierė bei pagrindinė aktorė.

Kas jai darbo po to, kai sunaikino milijardus mūsų nervų ląstelių? Visgi troboje daugiau jos vienos ilgesniam laikui nepaliksime – visur keliaus kuprinėje drauge su mumis.

Šalia Salų miestelio krautuvės, tame pačiame pastate, kiek kairiau, įsikūrusi… biblioteka. Judita būtų ne Judita, jei tiesiu taikymu tenai neužsuktų. Krautuvė palauks.

Bibliotekininkė Rasa noriai mums papasakojo apie šias vietoves. Mokyklos Salose nėra, bet užtat yra biblioteka. Į ją užsuka dalis trijų šimtų Salose ir apylinkėse oficialiai registruotų gyventojų ir kai kurie čionai užklydę atostogautojai. Tokie, kaip mes. Bruknė pro savo kuprinaitės plyšius stebi knygų nugarėles.

Vaikų skyrius mano 2024 metais pasirodžiusios pirmosios knygos vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“ kol kas negavo, tad pažadėjome kitą dieną užvežti dovanų. Bibliotekinikė Rasa apsidžiaugė, o mums bus proga dar kartą čia apsilankyti.

Besimėgaudami krautuvėje pirktais ledais ir kulniuodami Salų pusiasalio taku, apaugusiu senais medžiais, kairėje pastebėjome keistą paukštį.

Paskui dar vieną… Po to į alpaką panašų padarą… Už tvorų įsikūręs kone zoologijos sodas. Į alpaką panašus padaras yra tokio meilumo, kad net kartais ropoja pažeme.

Pusiasalio iškyšulyje – kuo puikiausias paplūdimys. Čia rasite ir persirengimo kabiną, ir nedidelį apžvalgos bokštelį, ir smėlėtą krantą maudynėms, ir lieptą.

Ėmiau kamantinėti valtį į ežerą tempiantį žveją, kalbėjusį, berods, uteniškio tarme, kuris ruošėsi plaukti spiningauti. Jis patarė toli laimės neieškoti – čia pat, valčių nuleidimo vietoje, mesti dugninę arba bandyti sėkmę kiek kairiau nuo liepto. Echolotas rodo, kad žuvies čia netgi daugiau nei Dviragio ežero platybėse ir užkaboriuose. „Pažįstamas bandė pasigauti aukšlių lydekų žvejybai, o įkibo geras lynas“, – pasakojo patyręs žvejys.

Kai jis, užsivedęs valties motorą, nurūko savo vandens takais, aš ant kranto įsitaisiau su viena dugninuke, o pats pirmas užmetimas buvo vainikuotas stipriu kibimu. Gaila, nepavyko pakirsti.

Kol Judita su vaikais ir Brukne poilsiavo paplūdimyje, savo Salų sąskaitą atsidariau dviem pagautais nedideliais karšiukais.

Deja, automobilyje radau tik kukurūzų, o sliekai ir musių lervos liko troboje – neplanavau žvejoti. Reikės užsimotyvuoti dar kartą čia atvykti vienam – kas žino, gal nebus užimta vieta ir pavyks pagauti ką nors rimtesnio. Kiti krantai atrodo labai apžėlę.

P.S. O vakare – badmintonas, smiginis ir, žinoma, futbolas! Europos čempionato trečiojo turo rungtynės tarp Anglijos ir Slovėnijos buvo tokios nykios, kad net norėjosi nešiojamąjį kompiuterį įmesti į kokį nors šulinį ar kaminą.

2024 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

„Su tarptautine žvejų diena!“, – pasveikino Judita. Ir iš tikrųjų anksti kėlęs, nesigailėsi. 4.30 val. jau stovėjau su meškere prie Dviragio ežero. Iš už persirengimo kabinos lėtai kilo saulė – ji jau turbūt persirengė naujai itin karštai birželio dienai.

Apie 7.30 val. pagavau pirmą mano masteliais dėmesio vertą karšį, svėrusį apie 800 gramų.

Dar kelis mažesnius paleidau. Vienas taip kirto, kad prarijo ir nutraukė kabliuką. Dabar galės sau plaukioti madingas, su „auskaru“ žiaunoje.

Nei aš ten labai žvejys, nei tarptautinis, bet su Tarptautine žvejų diena buvau deramai pasveikintas. Gal ir rytoj atvažiuosiu pabandyti laimės kitoje vietoje – galbūt kokį lyną priviliosiu.

Jei karšį būčiau laikęs ne kibire, o saugiai prisegtą diržu keleivio sėdynėje, tai grįžtant atgal į trobą jis savo pavandenijusiomis akimis irgi būtų išvydęs kelis riebius žvyrkelį kertančius kiškius ir jų ausis-antenas, prapuolančias neišmatuojamose pievose.

Vakar gi su šeima pirmą kartą kiek ilgėliau apsilankėme Rokiškyje, kurį anksčiau vis pravažiuodavome pakraščiais. Jei yra pieno, bus ir sūrio!

Jei yra sūrio, bus ir pelių; jei yra pelių, bus ir kačių – Bruknė gali tai paliudyti, nes nuo šiol ji tapo prisiekusia keliautoja: jau buvo Klaipėdoje, Salų miestelyje, o dabar savo kelioninėje kuprinėje atvyko į Lietuvos sūrių sostinę.

Plačioje pagrindinėje Rokiškio senamiesčio gatvėje įsikūrusioje kavinėje „Pupelė“ užsisakėme skanios pupelių sriubos, šaltibarščių, kavos ir dar šio bei to. Bruknei iš gertuvės kamštelio į nasrus šliūkštelėjome vandens. Visiems reikia, pasivaišinti, po galais, vasara!

O jei jau taip, tai visus vaišinu štai kuo:

Gatvės gale elegantiškai stiebiasi raudonplytė gotikinė Šv. Mato bažnyčia.

Joje radome gan keistą Šv. Joną Paulių II, išgirdome plyšaujančią vargonų muziką, kuri privertė Bruknę karpyti ausimis. Katė bažnyčioje? Kodėl gi ne? Dievo kūrinys, kaip bežiūrėtumei. Aš irgi norėčiau keliauti tokioje kuprinėje, kurioje manęs beveik niekas nepastebėtų, o aš galėčiau stebėti visus.

Medžiai irgi moka užsilipti į pasaulio apžvalgos bokštus.

Kitą kartą gal užsuksime į Rokiškio dvaro apylinkes, kurias šį kartą tik pravažiavome. Vaikai užmatė vandens batutų parką, tad mus čia kitą dieną neabejotinai atitemps už nosių.

P.S. Sakartvelas davė į kaulus portugalams. Taip jiems ir reikia! Ronaldu, anksčiau laiko sėsdamasis ant suoliuko, skėryčiojo rankomis. Sakartvele milžiniška šventė, Salų apylinkėse vėlyvą vakarą ėmė didžėjauti žiogai. Bus karšta. O gal net ir dar karščiau.