2024 m. birželio 28 d., penktadienis
Jei riebus Salų apylinkių pievų kiškis turi dvi stačias ausis, tai ir aš tokias turėjau. Kol nepanardžiau Dviragio ežere itin karštą dieną, kai termometrų stulpeliai perkopė 30 laipsnių. Ežero paviršiuje – tikra arbata, o štai nunėręs į dugną ir pilvu prisiglaudęs prie jo, gali pajausti tikrą gaivą.
Pakrantėje
jau atsirado vienas kitas poilsiautojas, netgi išdygo palapinė, prie kurios
sukiojasi vyrukas su meškere, kas 10 minučių sėdantis į automobilį, pakylantis
į kalniuką, o paskui grįžtantis ir vėl ganantis savo vaikus ir žmoną.
Kartu
su žmonėmis pliuškenasi ir nemažas šuo, kuris, pasirodo, priklauso olandui,
kemperyje ant kalniuko apsistojusiam vienai nakčiai. Kol lietuviai apačioje
turškiasi, porina, kad čia galima pagauti karpių, kol vaikai nuo liepto kaip
bombos krenta į vandenį, pagyvenęs olandas, su keturkoju draugu keliaujantis po
pasaulį, sėdi ant turistinės kėdės ir skaito knygą.
Kai
traukėm atgalios, Judita jį užkalbino ir sužinojo, kad vienišas keliautojas per
Baltijos šalis kils į Skandinaviją, todėl pasiūlė jam galbūt užsukti į Saremos
salas, kuriose lankėmės prieš kelerius metus. Olandas susidomėjo šiuo variantu
ir telefone pažiūrėjo, kur tokios salos yra.
Bet
kol kas mes jį su šunimi palikome Salų miestelyje, o grįžę į trobą vėl
neradome… Bruknės! Nors
remontuojamą kambarį užbarikadavome kaip reikiant, kad ji ten negalėtų patekti
ir pasislėpti po grindų lentomis, kilogramas
katės vėl ėmė krėsti fokusus. Kai galiausiai apžiūrėję visus trobos kampus
jos neradome, teko atbarikaduoti stebuklingąjį kambarį. Ir ką jūs manote,
Bruknė buvo palindusi po tomis pačiomis lentomis! Kaip, po šimts tigrų, ji ten prasibrovė?!
Ogi
paprastai: virtuvėje nuo viryklės užšoko į krosnyje už užuolaidėlių esantį kubo
formos „kambariuką“, letena stumtelėjo A4 formato dydžio lentelę, esančią
galinėje kubo sienoje ir lipnia juosta priklijuotą prie su virtuve
besiribojančio kambario sienos – taip, tarsi pro į vieną pusę atsidarančias
„dureles“, stryktelėjo žemyn į „grindlenčių rojų“. Atgal niekaip
nebeužšoktumei. Šį kartą į viską reagavome ramiai – sutaupėme kelis milijardus
nervų ląstelių.
Betgi
viską pradėjau pasakoti užsimindamas apie… dingusias ausis. Tiksliau tariant,
apie vieną, dešiniąją ausį.
Seniai
seniai, kai dar buvau visiškas pienburnis, kažkur Trakų rajone visą dieną ežere
nardžiau tol, kol minkštas vanduo išplovė kažkokius ausų audinius. Nuo to laiko
ėmė formuotis sieros kamščiai – galėjau atidaryti privatų degtukų fabriką.
Kartą per metus tapo aktualios ausų plovimo procedūros poliklinikoje, kitaip
staiga gali netekti klausos. Tik jūs taip nenardykite! Nebent norite įkurti
degtukų fabriką. Po pasinardymo Salų miestelio Dviragio ežere apkurtau dešine
ausimi. Už gaivą tenka susimokėti.
Vakaro
ramybė vienkiemyje, svirpiantys žiogai – niekas neberamino, negalėjau
atsipalaiduoti, nes dešinėje ausyje slėgis tapo toks didelis, kad, atrodė,
sprogs galva ir išsitaškys smegenys. Teks išlaukti ryto ir vietoje azartiškos
žūklės traukti į Kamajų miestelį, esantį už keliolikos kilometrų, nes ten yra
vaistinė. Man tereikia didelio švirkšto ir kalio permanganato. Ne kartą esu
„išsioperavęs“ pats ir vėl imdavau girdėti pasaulį. Ne tik slėgis, bet ir
skausmas ėmė pulti ausį.
Ryte
pro daugybę nežinia kodėl Salų miestelį užplūdusių vilkikų, velkančių modernius
kilnojamus namus, galiausiai prasibrovėme į Kamajus ir įsigijome ko reikia.
Deja, šį kartą savigyda nesuveikė – į išvargintą dešiniąją ausį susišvirkščiau
keturis kibirus vandens, bet kamščio nepramušiau. Teks važiuoti į Rokiškio
ligoninę, po perkūnais!
Įsidėjome
Bruknę į kuprinę ir išrūkome į Rokiškį. Ligoninės priimamajame darbuotoja
pasiūlė eiti pas loristę tiesiai į kabinetą, pasibelsti ir paprašyti pagalbos,
jei apskritai šiandien ką nors rasime. Taip ir pasakė: „Eikite pas loristę“, o
man, kaip puskurčiam žmogui, pasigirdo „Eikite pas Larisą“. Taip jau ir
įsivaizdavau Larisą su milžinišku, drambliams skirtu švirkštu putliose rankose.
Nedrąsiai
pasibeldžiau į duris. Įsliūkinęs išvydau dvi moteris: viena – smulkutė ausų
gydytoja, kuriai jau turbūt daugiau metų nei Rokiškio ligoninės pastatui (maždaug
80), jos burnoje švietė kelios eilės tvarkingai sudėtų baltutėlių dantų, o kita
– truputį jaunesnė ir stambesnė jos pagalbininkė.
„Prisidirbau“,
– be užuolankų prisipažinau, vos priartėjęs prie jų instrumentais nukarstytų
valdų. „Taip, ausis išdeginta kalio permanganato“, – mano savigydos rezultatus
akimirksniu įvertino smulkutė ausų gydytoja-profesionalė. O apžiūrėjusi
kairiąją ausį, pridūrė: „Reikės praplauti ir ją“. Nuo kairiojo riešo nusisegiau
masyvų laikrodį, pasidėjau ant spintelės netoli lango ir pasiruošiau
„operacijai“.
Senutės
pagalbininkė pasiėmė milžinišką, drambliams skirtą švirkštą. 2-3 srovės į
dešiniąją, tiek pat į kairiąją ausį ir palaipsniui pasaulis man atgijo visais
savo garsais. „Kamajuose pirktas švirkštas buvo per mažas“, – lyg sau, lyg
gydytojoms ištariau besidžiaugdamas atgauta klausa. „Trisdešimt septyni,
keturiasdešimt du…“, – pašnabždomis tarė smulkutės gydytojos pagalbininkė iš
tolimiausio kabineto galo, o man reikėjo prisidengus vieną ausį atkartoti. „Girdi“,
– unisonu patvirtino jos.
Paskui
uždėjo ausines ir į rankas įbruko pultelį. Tai į vieną, tai į kitą ausį leido
įvairaus garsumo pypsėjimus, o aš vos išgirdęs juos turėjau spausti pultelio
mygtuką. „Viskas gerai“, – pagaliau patvirtino šauniosios gelbėtojos.
„Parašysime, kad buvo svetimkūnis, ar sutinkate?“, – paklausė smulkioji senoji
gydytoja, nusišypsodama baltutėliais dantų implantais. – „Nes kitaip mums
neapmokės, esate ne vietinis, čia neregistruotas“. Žinoma, sutinku. Vilniuje
turbūt būčiau ne vieną valandą laukęs eilėje, o Rokiškyje penktadienį viskas
truko apie 10 minučių. Padėkojau ir moviau pro duris pas šeimą.
„O
kur mano laikrodis?!“ – atsipeikėjau, kai jau lipome iš automobilio ir ruošėmės
eiti į pagarsėjusią Rokiškio kavinę „Pupelė“ pietauti. „Palikau pas gydytoją
ant spintelės, po šimts sieros kamščių!“
Kol
šeima su kuprinėje lindinčia Brukne užsakinėjo pietus, man teko dar kartą
sugrįžti į ligoninę pas Larisą, oi, tfui, pas loristę.
Po
pietų vaikai jau turškėsi Rokiškio vandens batutų parke, kuris yra įsikūręs
puikioje vietoje – čia viskas tvarkinga, erdvės gerai išplanuotos.
Grįždami
į Salų apylinkes dar užsukome į Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios
bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyrių ir bibliotekininkei Vidai padovanojome mano
pirmąją knygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“. Vida buvo labai nustebinta
ir nudžiuginta mūsų vizito prieš pat bibliotekai užsidarant. Nemažiau ji
nustebo ir dėl kuprinėje su nuotykiais keliaujančios mūsų augintinės Bruknės.
Tiesa,
biblioteka mano knygą jau turėjo, o dabar turės dar vieną, su autografu.
Gal
kada nors čia atkeliausime ir su naujos knygos pristatymo renginiu, apsikeitėme
kontaktais.
Galbūt
dar pavyks pažvejoti kurį rytą, nes atostogų laikas Salose jau senka.
O
vėlų vakarą įsitaisiau ant kėdės pačiame žvyrkelio viduryje. Tyla. Ramybė. Net
spengia ausyse. Aplinkui – neišmatuojami laukai. Slapta vyliausi kamera
užfiksuoti kokį nors kelią kertantį laukinį gyvūną, tačiau pričiupau tik štai
ką…
Tegyvauja ausys ir katės!
BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.
Nerijus Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą