2013 m. birželio 24 d., pirmadienis

Krantjuodė, Krantjuodė, Krantjuodė…

Per tris keturias dienas mes palaipsniui užsiauginome bangas. Jos auga labai iš lėto. Kaip palangių svogūnai. Vėjas išdykauja – varto bloknoto lapus, todėl gan sunku rašyti. Patrakėliui paklūsta ne tik ploni vidiniai lapai, bet net ir storas kartoninis viršelis. Iš kopų gilumos išnyra keli tylą į šipulius draskantys naikintuvai, apsuka ratą virš jūros ir vėl dingsta pušynų bei marių horizontuose. Nėra čia ką naikinti… Jei lėktuvai buvo sukurti nuodugniai „išstudijavus“ paukščius, tai nakintuvai turbūt sukonstruoti pagal erelių arba vanagų pavyzdžius.
 Kai atsiduri čionai, miestas užnugaryje išnyksta savaime. It sapnas. Nereikia jokių naikintuvų. Tesklando vėją ir bangų ošimą pasikinkę aitvarai!

Pajūris mus šiemet sutiko išvyniodamas ilgą nesibaigiantį kilimą. Tiesa, ne raudoną, o rudą ir trenkiantį dvėseliena. Dar niekada neteko matyti šitokios gausybės negyvų vabzdžių, kritusių visiškai greta krantą graužiančių bangų.
Milijonų milijonai. Gamtos aukso puodas, nature’s  jackpot. Nuo Juodkrantės iki pat Nidos, nuo Juodkarntės iki pat Klaipėdos ir aukštyn pajūriu… Dešimtys kilometrų. Kita vertus – argi tai ne pati nuostabiausia vieta mirti? Bangų maldų alsavime. Grambuolių (karkvabalių) kapinynai besiilsinčių žmonių pašonėje. Ilsėkitės, ilsėkitės, mielieji, gamta kaip nors pati susitvarkys… O kas čia dėtųsi, jei visi krituoliai imtų staiga ir pakiltų? Joninių proga. Lygiai taip pat tikėtina, kaip ir rasti paparčio žiedą kopose. Žmonės ilsisi ir jūs, vabaliukai, ilsėkitės ramybėje. Kol neatburzgėjo buldozeris…
 Iš tikrųjų ir svogūnų laiškų rasti dygstančių prie pat jūros atrodytų yra neįmanoma, tačiau  ne vaikams. Jie tai sugeba. Štai dukra atnešė visą pluoštą ir nė kiek neabejodama teigia, kad tai yra būtent svogūnai. Belieka tikėti, belieka pasikliauti. 
Sako, parsinešime namo, išsivirsime sriubą. O aš klausiu: „Jeigu tai laiškai, gal geriau kam nors juos išsiųskime?“ Stovi, šypsosi… Kiekvienam vienišam žmogui po laiškutį. Po žalią viltį. Po jūros svogūną, prikeverzotą vėjo bei sūrių bangų hieroglifų.
 Vaikai ropinėja kopų sienomis. Vorai. Žmonės chameleonai sparčiai keičia spalvas. Tai jie dabar daro tiesiogine ta žodžio prasme: štai, žiūrėk, baltas sūris staiga tampa virtu vėžiu, o tamsesnio gymio personažai ir visai sušokoladėja – net Nigerijoje greičiausiai būtų palaikyti savais. Vasarą įmanomi įvairūs virsmai.
 Ten, kur tampa per karšta, kartais iškrenta „Šerkšno tyla“. Ir šią vasarą mums pavyko atlikti simbolinę savo pareigą. Tam tikra duoklė Nidai.
Nors šį kartą naktimis alsuojame Juodkrantėje, Nida vis vien traukia kaip koks gimtasis magnetas. Vėjas dažnai iškraipo žodžius, tyčia kuždėdamas į ausį: „Ne Juodkrantė, o Krantjuodė, Krantjuodė, Krantjuodė…“ Pagaučiau, tai…
Rytoj jau greičiausiai suveiks miesto magnetai ir mes vėl būsime Vilniuje. Viena koja čia, kita – ten. Nenuilstančios rūgščios skruzdėlės iš Gyvenimo skruzdėlyno. Vis ieškančios cukraus.
Preiloje kvepės šviežiai rūkyta žuvimi, o Nidoje į visas puses žvalgysis aukštaūgis ciklopas švyturys... Bangos auginamos kantriai ir labai iš lėto.
Nerijus Laurinavičius. 2013 06 24 Juodkrantė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą