Fotoreportažas, prisimenant 2007-ųjų kelionę po
saulėtąjį Egiptą. Tuo metu kalbinti vietiniai arabai nė nedrįso įsivaizduoti,
jog palaidoje prabangoje besipliuškenančio senuko Hosnio Mubarako saulė,
akinančiai pleškinusi ne vieną dešimtmetį, kada nors galėtų nusileisti...
Tačiau kartu su gausybe neregėtaspalvių žuvų panėrus į Raudonosios jūros gelmę,
į net patyrusiems architektams nesuvokiamus koralų koridorius ar gaivališkai įsisukus
į atlapaširdį dykumų vėją, akimirksniu išnyksta bet kokie prabangos kaprizai ir
jos pašonėje akis įžūliai badantis skurdas.
Kairas – baisiai nejaukus miestas. Visame tame šiukšlyne, žlugdančio
karščio bei dulkių debesyse gal ir yra savotiško žavesio, tačiau jei reikėtų
tenais pasilikti visą likusį gyvenimą, turbūt keliais per Viduržemio jūrą ir
per visą Europą parbildėčiau į Vilnių. O štai kelionė į pietus, į Luksorą
(Tėbus) pasakiškai afrikietiškai idiliška bei gaivia žaluma kerinti akis, o per
jas ir nekasdieniškai besidaužančią širdį.
Raitelis su galva
Spalvingas tarpšešėlis
Bėki, bėki, kiek gali...
...
Gatvė
Pieštukai žvelgia aukštyn
Namų šukuosenos
Palydovinė gausybė
Kaltąjį kulka suras...
O per stogus čia įkrenta žvaigždės
Afrikietiško kaimo idilė
Kasdienybės sargas
Palmių paunksmėj
Tūkstantmečių pirštų antspaudai (Karnako šventykla)
Nilo krokodilai
Mirusiųjų slėnio posėdis
Kalvų chameleonai
Sučiupk paukštį!
Be_du(j)inės
Be šlepečių
Audėja ilsisi
Naktis dykumoje
Kairas
Lunch is lunch!
Neperspjausi
Į Rojaus salą
Kas šitiek rašalo išliejo jūron?
Aristokratiškas kraujas
Poetinės žūklės šešėliai
Namo...
Lagaminas be dugno.
2007 11 20.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą