Gruziniškas nuotykis (2). Pirmoji diena Tbilisyje.

Pusryčiavome toje pačioje ištaigingoje salėje.

2015-02-05, ketvirtadienis. 

Be mūsų pusryčiais mėgavosi dar keli žmonės. „Ja soldat!“ – nugirdau, kaip pasakė į kazachstanietį panašus pusamžis vyrukas, prie savęs pasikvietęs padavėją su arbatos virduliu. Pasirodo, iš tikrųjų iš Kazachstano. Trumpai šnektelėjome, nes po pusryčių, palikęs savo damą, priėjo prie mūsų ir paprašė padėti aktyvuoti gruzinišką SIM kortelę. Turbūt irgi neseniai atvyko. Čionai neretai pasigydyti, atgauti jėgų atvažiuojama ir iš kaimyninių šalių, pavyzdžiui, iš Azerbaidžano. Tačiau šiuo metu aplinkui beveik tuščia, nes sezonas dar tikrai neprasidėjo.

Po pusryčių prasivaikščiojome iki vakarykštės parduotuvės pasipildyti „Borjomi“ atsargų. Tskaltubo vietovė nušvito ryškių dienos spindulių šviesoje.

Kai viską čia sutvarkys iki galo, kai įrengs parkus, fontanus ir apželdins šiuo metu išdarkytus žemės plotus, šis, pavadinkime, miestukas bus labai įspūdinga vieta. Net ir dabar paviešėti Tskaltube – savotiškas potyris. Manana pasakojo, kad kažkada šiose griūvančiose kurortinėse vietose trijų kambarių butą buvo galima nusipirkti vos už... 300 dolerių. Tik keliolika kilometrų nuo Kutaisio. Ji pati labai norėjo gyventi Tskaltube.

Vandens procedūros

Sanatorijos administratorė Sofiko pasakė, kad dabar mums reikia eiti į vandens procedūras, kurios bus suteiktos parke esančiame nedideliame geltoname pastate. Tenai jau mūsų laukė priėmėja Nana. Pilvūzo su linksmais plaučiais šiandien jau nesimatė. Perklampoję per pažliugusią žemę, atsidūrėme pastate, kuriame kažkada 6-oje maudykloje mirkėsi Josifas Visarijonovičius. Šalia paradinių durų trypčiojo du vidutinio amžiaus gruzinai, su kuriais pasisveikinome, o paklausti, iš kur atvykome, ir atsakę į šį klausimą, susilaukėme audringos simpatizuojančios reakcijos. „Mes su jumis, broliai, kartu kovojame prieš Rusijos agresiją!“, – tarė vienas ir kažkodėl užsikvatojo per visą Tskaltubą. „Taip išeina“, – atsakiau aš šypsodamasis ir žengdamas į maudyklų kompleksą.

Nana maloniai priėmė ir parodė vonias, į kurias reikia pasimerkti.

Ne kurortai, tiesą pasakius. Kokia nors išlepusi poniutė, pripratusi prie europietiškų standartų, turbūt būtų iš karto pasiutusi ir šovusi pro duris lauk – tiek ir tesugaudytum pažliugusiuose parkuose. O mums tai ką – dar vienas nuotykis! Vanduo be jokio specifinio kvapo, greičiausiai tiesiai iš krano. Šampana iz pod krana. Burbulinė vonia be nė vieno burbulo. Judita, ne taip supratusi Nanos žodžius, iš karto norėjo ištraukti prie virvės pririštą vonios kamštį. Būtų tekę tiesiog pagulėti ant apsilaupiusių keraminių plytelių. Laiku sustabdžiau. Abu gavome po tokią vonią, o kalbėjomės garsiai, „per sieną“ (per pertvaras). „Procedūra“ turėjo trukti apie 20 minučių, bet pamirkome gal pusvalandį. Ir viskas. Visa sveikatinimo programa baigta!

Grįždami palandžiojome po apgriuvusio pastato teritoriją:

Sanatorijos registratūroje Sofiko leido suprasti, kad jokių masažų nebebus, tad galime jaustis „praėję“ visą dienos gydymo kursą. Prieš tai dar šusnį lankstukų įdavė, kad paplatintume tautiečiams, pažįstamiems. Nepaisant  akivaizdaus šios įstaigos darbuotojų išsisukinėjimo, vis viena jautėmės patenkinti gyvenimu, todėl paskambinome savo globėjai Mananai, kad ši jau atvažiuotų pasiimti mūsų. Manana žvaliai sutiko ir pasakė, jog netrukus atvyks. Susirinkę daiktus ir šiltai atsisveikinę su sanatorijos administracijos darbuotojais, Mananos išėjome palaukti lauke. Draugiška gruziniška saulė glostė pečius ir širdis. Tikras pavasaris vos prasidėjus vasariui. Kur buvęs kur nebuvęs iš kažkur išniro šunėkas Kostia, be galo pradžiuginęs Juditą.

Džoni

Šalia mūsų niekur neskubėdamas kastuvu darbavosi skrybėlėtas senukas, kurį užkalbinau ir paprašiau leisti kartu nusifotografuoti. Nė nemirktelėjęs skrybėlėtasis sutiko.

Paskui ir visai įsitauškėjome. Išties nepakartojamai atviras žmogus, kurio vardas – Džoni. Greitai jam sukaks 80 metų. Jau du dešimtmečius dirba šioje sanatorijoje. Papasakojome, kad Lietuvoje yra net speciali šventė Jonams pagerbti – Joninės – visų Jonų vardo diena (Džoninės). Kažkada seniai seniai Džoni yra buvęs Lietuvoje, tarnavo, turėjo draugų iš mūsų šalies. Kalba pakrypo apie pilietinius bei kitokius karus, kurie kažkada (o kai kurie ir visai neseniai) ištiko Gruziją. Vos ne kas antrą sakinį senukas palydėdavo optimizmu trykštančiu šaukiniu: „Labai smagu, mergaitės ir berniukai!“ Įsikalbėjome ir apie Gamsachurdiją (garsų gruzinų disidentą, žmogaus teisių gynėją, filologą, pirmąjį demokratiškai išrinktą Gruzijos Respublikos prezidentą), ir apie visiems gerai žinomą Saakašvilį (Mišą), ir apie Burdžanadzę (beje, Kutaisyje gimusią teisininkę, pirmąją Gruzijos istorijoje moterį, tapusią parlamento pirmininke ir net prezidente), ir apie dabartinį Gruzijos prezidentą Georgijų Margvelašvilį, ir apie Abchaziją, ir apie Pietų Osetiją. Smagu, mergaitės ir berniukai. Pakalbėti su tikrais gruzinų senoliais.

Džoni padėjo iššifruoti Tskaltubo vietovės vardo reikšmę – pasirodo, Tskaltubo – tai šiltas vanduo (išvertus iš gruzinų kalbos). Įvairiapusiškai pabendravę su senoliu, kuris visai nesiruošia pasenti, nusprendėme, kad jau reikia nebetrukdyti jam darbuotis kastuvu, todėl atsisveikinę paėjėjome į šalį laukti Mananos, kuri šiek tiek užtruko, bet visai netrukus dailus „Toyota“ džipukas pririedėjo prie Tskaltubo sanatorijos. Prieš tai dar ir rūpestingasis Zaza paskambino paklausti, ar nieko netrūksta. Kur čia ko nors gali trūkti, jei jau Manana mus veža Kutaisio autobusų stoties link, kad motiniškai įsodintų į mikroautobusiuką, vykstantį į Tbilisį. Iš Mananos automobilio magnetolos vėl skamba sodrus jos sūnaus Georgijaus balsas, ypatingai nuspalvinantis viską, ką regime už lango. Tyra gruziniška daina apie MEILĘ tėvynei.

Tbilisio link

Manana kartu su mumis išlipo iš mašinos, priėjo prie stotyje plyšaujančių mikroautobusiukų vairuotojų ir paklausė, kiek kainuotų bilietas iki sostinės. 7 lariai žmogui, arba maždaug 10,50 Lt už 250 kilometrų kelionę. Pigiau grybo. Iki šeštadienio atsisveikinome su savo globėja ir autobusiuke sėdėdami laukėme, kol prisirinks daugiau keleivių. Pro atsilapojusias duris prekeiviai su padėklais siūlė tai bananų, tai bandelių, tai dar bala žino ko. Vairuotojai rėkavo viliodami klientus, kas rūkė, kas gliaudė saulėgrąžas, – aplinkui virė gyvenimas, tarpo stoties sumaištis. Situacija, temperamentai kažkuo priminė Egiptą arba kurią nors kitą arabų šalį, o gal Indiją... Azija visgi.

Pagaliau atsiplėšėme nuo Kutaisio ir pajudėjome Tbilisio link. Iš pradžių kelias driekėsi lygumomis, horizontą iš visų pusių juosė kalnų virtinės. Visai greta plento niekur neskubėdamos ramiai vaikštinėjo paliegusios karvės, veršiukai, šunys ir kas tik netingi. Keista regėti, nes Lietuvoje žmonės paparastai prisiriša gyvulius, o čia jie visiškai savakojiški. Tartum laukiniai žvėrys, retkarčiais užsukantys į namus.

Vėliau įvažiavome į kalnus. Kelias raizgėsi kaip žaltys, šlaituose išvien garmėjo upės ir upeliūkščiai. Gražu. O jeigu visa tai dar nuspalvinus ryškiai žalia spalva ir pavasario žiedais... Vairuotojas taip spaudė greičio pedalą, kad net vietiniai keleiviai neretai persižegnodavo. Bet ne, visai ne dėl to jie taip elgėsi – tiesiog pakelėse prašvilpėme pro ne vieną kryžių, cerkvutę... Begalė sunkiasvorių mašinų taip pat lėkė it lempas išdegusios. Po kelių valandų siauras kelias virto kuo puikiausia patogia autostrada, nusitaikiusia tiesiai į Gruzijos širdį – Tbilisį.

Maždaug pusiaukelėje vairuotojas buvo sustojęs atsipūsti, o viena jauna gruzinė, pamačiusi, kad mes keistai trypčiojame vietoje, iš karto pripuolė padėti įsigyti čia pat parduodamų skanėstų. Iš vienos pardavėjos už 4 larius nusipirkome dvi dideles saldžias bandeles, o paskui buvome palydėti į pakelės knaipę, kurioje už 6 larius įsigijome du karštutėlius chačapurius (gruziniška „pica“ su sūriu). Ir tik paskui sumojome, kad pardavėjos, žvilgsniu įvertinusios, kad esame ne iš šios šalies, greičiausiai mus riebiai apmulkino. Kaip paaiškės vėliau, net Tbilisio kioskuose chačapuris tekainuoja 1 larį (1,50 Lt). Bet kioskinis toli gražu neprimena to, kurį nusipirktumei kavinėje ar restorane. O gal čia tiesiog toks antkainis, siekiant užsikalti iš pravažiuojančiųjų?.. Tebūnie! Kartais visai net smagu ir sveika pabūti kvailelio vietoje. Tačiau visgi pasižadėjome ateityje būti šiek tiek atidesni.

Sostinėje

Tbilisis – didžiulis gražus ir tvarkingas daugiatautis miestas, įsikūręs šalia Kuros (Mtkvari) upės. Iki 1936 metų jis vadintas Tiflisu. Čia jau sunkiai pamatysi žigulį, volgą, kombi ar moskvičių. Tačiau stotis visgi lieka stotimi. Tikras jovalas. Vos išlipus iš karto pripuola siūlytojai pavėžėti, o tai gerokai erzina. Leiskite atsipūsti. Pasitraukėme šiek tiek į šalį ir bandėme į vietas suvaryti beišsilakstančias mintis.

Netrukus prisėlino santūrus jaunas vyrukas ir ėmė švelniai kamantinėti, iš kur esame, ką veikiame. Sakė, kad yra vairuotojas, vežantis keleivius tolimais maršrutais (į Batumį, Kutaisį ir kitur). Bet tai jam anaiptol netrukdė nuvesti mus pas savo vyresnį brolį Timūrą, su kuriuo už 7 larius sutarėmė pavažiuoti iki miesto centre lankytinų vietų. Timūras, ramus ir aiškiai rusiškai kalbantis 50-metis, pirmos kartos golfuku, kurio priekinis stiklas stipriai skilęs bent keturiose vietose (papultų jis pas mūsų techninės apžiūros specialistus!), ėmė mus gabenti per energingąjį spartųjį Tbilisį. Įdomūs reljefai, pastatai, upė... Yra į ką pasižiūrėti. Palesiti buvome ne jų vadinamame centre, o Senamiestyje, kuris iš karto pakerėjo jaukumu.

Timūras vis dėlto nusprendė, kad turime sumokėti 10 larių, nes pavėžėjo tolėliau nei ketino. Padiktavo telefono numerį, jei sumanytume viešėdami dar kartą pasinaudoti vairuotojo paslaugomis, ir nurūko savo keliais, o mes pasilikome su savo kuprinėmis bei mintimis. Užsukome į nedideliame kieme esančią cerkvutę.

Po to ir į didesnę cerkvę, kurioje vyko vakarinės pamaldos. Vietovė atrodo maždaug taip:

Įdomu būtų vėliau išbandyti ant lynų orą raižančius krepšius.

Mintys palaipsniui vis labiau sukosi apie nakvynę, o ir karšto maisto įsimesti į skrandį būtų buvę visai ne pro šalį. Pėsčiųjų perėjų judrioje gatvėje beveik nėra, tad jeigu nori atsidurti kitoje kelio pusėje, reikia gerokai pasistengti. Vietiniams tai – menkas iššūkis. Jie paprasčiausiai aktyviai žengia į zujančią važiuojamąją dalį, pereina pusę gatvės, o ir toliau jokių problemų... „Pypt pyp pypt“, – automobiliai iš visų pusių. Labai daug policijos ekipažų, kurie su įjungtais švyturėliais nuolat malasi pirmyn atgal. Dieną artimosios šviesos čia turbūt nėra būtinos. Maždaug pusė visų automobilių su vairais dešinėje pusėje. Kodėl? Anot vieno vietinio taksisto, tokios transporto priemonės pigesnės.

Šiaip ne taip kirtome gatvę ir atsidūrėme prirūkytame bare, kuriame nusprendėme prisėsti pailsėti, užkąsti ir paskambinti vienu telefono numeriu, kurį trumpąja žinute atsiuntė Manana. Hostelis „Galerija“ Mari Broce gatvėje mielai sutiko priglausti nakčiai už 50 larių dviems (su pusryčiais). Užkandę gruziniškų šašlykų ir atsigėrę baltojo vyno, taksi automobiliu per įspūdingomis šviesomis beįsiplieskiantį Tbilisį pajudėjome hostelio link.

Goga

Mus pasitiko nuotaikingas adminstratorius su barzdele ir pasiūlė didžiulį kambarį su penkiomis dviaukštėmis lovomis. Pažadėjo, kad kambariokų šįvakar (greičiausiai ir kitą naktį) neturėsime. Paklaustas, ar galime naktį išeiti pasivaikščioti, atsakė, kad nuo dabar visą laiką privalėsime būti užrakintame kambaryje, o pasiteiravus, ar galime pasiimti lankstukų su žemėlapiais, vėl nusijuokė: „Ne, negalima. Galima tik stovėti prie registratūros ir žiūrėti į juos“. Vis dėlto gavome ir žemėlapių, ir iš kambario leido išeiti, todėl ramiu žingsniu nukulniavome iki netoliese esančio prekybos centro. Čionai gražiai apšviesti parkai, aukšai kalvose įsitaisę pastatai.

Akimirką net pagalvojau, kad čia žymiai smagiau nei naktiniame Londone ar Paryžiuje. Prekybos centre gali rasti visko, ko tik širdis geidžia. Kainos panašios kaip pas mus. Itin kerintys suvenyriniai vyno buteliai – tikri meno kūriniai!

- - -

Nuotaikingas vyrukas su barzdele, hostelio administratorius, vardu Goga (Georgijus) ir jam vos tik 22-eji, nors atrodo kiek vyresnis (laisvai įpaišyčiau ir 30). Baigęs aukštąjį mokslą (matematiką), mėgsta skaityti tokius detektyvus, kuriuose viskas paaiškėja tik paskutiniame puslapyje. Kolekcionuoja rankinius laikrodžius. Puikiai kalba rusiškai, taip pat ir angliškai, tad lengva bendrauti įvairiausiomis temomis.

Už 120 larių sutarėme kitą dieną su jo draugu vairuotoju visi kartu keliauti į nuostabiuose kalnuose įsikūrusį vienuolyną (Ananuri regione), o grįždami užsuksime ir į šalia Tbilisio esančią senąją sostinę Mcchetą. Išvyksime apie 11 valandą ryte, į hostelį grįšime jau tik vakare, temstant. Goga mums surado labai pigų variantą, nes kiti vairuotojai už visos dienos išvyką kartais užsiprašo daugiau nei dvigubai didesnių pinigų.

- - -

Rytas. Dangų rūpestingai išraižė švelnūs plunksniniai debesys. Šviesa. Tbilsis jau seniai pabudęs (jei išvis miegojo). Laukiame, kol privažiuos mūsų vairuotojas.

10.30 val.                                                  

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.