Gruziniškas nuotykis (1). Gamarjoba, Kutaisi!

Kelionės laukimas yra Didžioji kelionės dalis. Kaip ir vasaris yra didžiojo kelio į vasarą pradžia ir esmė. Vasaris mūsų kraštuose – pats viltingiausias mėnuo, nes viskas dar tik kažkur toli toli priekyje. 
          Už šią kelionę nuoširdžiai dėkojame Tauragės MKC direktorei režisierei Jolantai Kazlauskienei ir visiems Gruzijoje mus sutikusiems žmonėms.

2015-02-04, trečiadienis. Vilnius. Išvykimas.

4.55 val. Rytas. Sėdime ryškiai raudonų lūpdažių spalvos lėktuve (Wizzair), kuris maždaug už dešimties minučių atsiplėš nuo žemės ir pasuks pietryčių kryptimi. Į Gruziją, į Kutaisį – Imeretijos regiono centrą, istorinę Gruzijos karalystės sostinę. Stiuardesė jau plasnoja rankomis, programiškai demonstruodama svarbiausius gelbėjimosi veiksmų judesius. Plasnok neplasnojęs, o mes jau virš debesų! Ryškus dangaus lūpdažis paskui save palieka ilgą pūkinę liniją.

- - -

Skrisime daugiau nei tris valandas. Nutūpę laikrodžius pasuksime dvi valandas į priekį (savotiškas skrydis ateitin?) ir žvalgysimės į šalis – kurgi tasai mus atvykęs pasitikti gruzinas Zaza (įdomus vardas)…

Įdomiai prasidėjo ir ši kelionė. Tik lėktuve pastebėjau, kad namuose palikau specialiai šiai išvykai įsigytą bloknotą, į kurį buvau susirašęs visą aktualią su Gruzija susijusią informaciją. Tasai bloknotas turėjo tapti ir šių užrašų prieglauda. Vakare jis dar slėpėsi giliai kuprinėje, o ryte, pasinaudojęs proga, išsprūdo, kai kviečiau taksi (nes išsitraukiau žvilgtelėti į bloknote įrašytus kelis taksi iškvietimo numerius). Kad ir kaip besikrapštytumei, vis vien ką nors paliksi. Ir dar tokį dalyką! Po akimirkos nusivylimo iš karto ėmiausi taktikos – iš Juditos kaulinti naująjį jos bloknotą. Ji šiek tiek pasispardė pasispardė, bet kur tu čia lėktuve daug spardysies – atidavė. Tik teko pažadėti, kad pirmai progai pasitaikius, nupirksiu gruzinišką. Dėl viso to turbūt kalta beveik bemiegė naktis. Jei labai nori, kaltininką visada gali surasti. Kaip vėliau paaiškėjo, proga, kaip tyčia, nepasitaikė, o dabar tenka beveik iš visiškai prikeverzoto Juditos bloknoto išpešti šiuos užrašus.

Vilniaus oro uoste patyrėme griežtą patikrą. Bent keturis-penkis kartus tikrino pasus, iš Juditos konfiskavo plastmasinį 0,33 litro buteliuką su vandeniu. Be gydytojo pažymos orlaivio salono bagaže tegalima turėti 100 mililitrų skysčio. Tie visi patikros mechanizmai, nori nenori, priverčia pasijusti tarsi CŽV kalėjime. Iš kai kurių oro uosto darbuotojų veidų dar neišsisklaidė komunistinės šmėklos kerai. Tai patvirtina ir jų bendravimo manieros. Viską juk galima paaiškinti ir visai kitaip. Ramiai arba su šypsena. Tiek to. Vėlei suverskime visą kaltę apsiblausiusiai nakčiai, kuri ne visiems leidžia išsimiegoti. Konfiskuotas skystis nebuvo degus. Duty free parduotuvėje semkis vandens kiek patinka.

Taksistas pasitaikė nekalbus, neplėšrus ir pareigingas, o už „Mersedeso“ langų švytėjo šviežutėlio sniego paklodės. Švelniai gnaibėsi šaltukas, kurio Gruzijoje jau tikrai nebebus (nebent aukštai kalnuose). Vakar Kutaisį glostė, berods, dvidešimties laipsnių šiluma.

Kaip tik dabar stiuardesė per mikrofoną pranešė, kad Kutaisyje – plius devyni, lynoja. Atvėso visgi. Jau pakilome maždaug į 11 000 metrų aukštį, lėktuvo greitis – 837 kilometrai per valandą. Praskrisime virš vakarinės Ukrainos dalies (aplenkiami pavojingi karo draskomi separatistiniai regionai), virš Moldovos, virš Bulgarijos pakrantės, praskrisime ir Turkiją… Skrydžio trukmė – 3 valandos ir 15 minučių.

- - -

Gamarjoba, Zaza! Mes atvykstame. Tavasis telefono numeris liko mano užrašuose Vilniuje – tikėkimės, kad oro uoste neprasilenksime ir, kaip planavome, trauksime į vieną iš privačių Kutaisio mokyklų, kurioje galbūt pagros net ir „Šerkšno tyla“ arba „Nieko sau teatras!“ Prieš išskrisdami su Judita širdingai repetavome „Suliko“:

Sakvarlis saflavs vedzebdi,
Ver vnakhe dakarguliko,
Gulamoskvinili vtirodi:
"Sada khar, chemo Suliko?"

Ekalshi vardi shevnishne,
Oblad rom amo Suliko.
Gulis fanckalit vkitkhavdi:
"Shen khom ara khar, Suliko!"

Jei pasiseks, padainuosime lietuviškai:

Brangų širdžiai vardą girdi,

Mielas balsas skamba širdy -

Kur man ją surast, kur ieškot?

Kur gi tu mana Suliko?

Pamačiau aš rožę miške,

Lapelius jos girdė rasa -

Gal gi tu ne rožė šviesi?

Suliko, gal tu čia esi?

Pieva migdos rožės tankmėj,

Čiulba lakštingėlė švelniai,

Atsidusęs klausiu aš jos:

Gal tai tu mana Suliko?

Palietė ji rožę snapu

Ir nuskriejo aidas mišku -

Išgirdau lakštutės čiulbesy:

Suliko, tai tu čia esi!

Laikykitės, svetingieji gruzinai! Na o Juditos laukia dar ir ypatingas potyris – ji pirmą kartą gyvenime išvys… tikrų tikriausius kalnus.

5.58 val. Virš debesų aušta įspūdingas rytas.

Man nebūdinga skrydžio baimė, tačiau nepasakyčiau, kad skrisdamas jaučiuosi labai jaukiai. Per mažai atskaitos taškų. Lyg kažkas tave įkėlė į medį, o išlipęs iš jo atsiduri visai kitoje vietoje. Automobiliu keliauti smagiau, bet lėktuvu ne tik greičiau, o ir... saugiau. Tai patvirtina statistika. Tiek čia tos kūrybos. Kartais tenka aplenkti laiką. Pusiaukelė.

- - -

Gruzijos žemėje

Kutaisio oro uoste, kaip ir žadėta, apniukę, bet užtat pasų kontrolė pasitinka ne su tardytojų mimikomis, o su širdžiai miela dovanėle kiekvienam atvykusiajam. Nuo Gruzijos vyriausybės.

Pareigūnai griežti, kai kurie ginkluoti automatais, tačiau įtampos čia nėra. Nemokamai gauname ir „Geocell“ dovanėlę – Gruzijos telekomunikacijų bendrovės SIM kortelę. Atvykimo salėje trypčioja gruzinai, rankose laiko lenteles su užrašais – turizmo bei susisiekimo paslaugos atskridusiesiems. Kažkur čionai turėtų būti ir mūsų Zaza. Štai ir jis, štai ir kartu mūsų pasitikti atvykusi Zeinab! Gamarjoba. Apsikabinam, pasisveikinam ir besišnekučiuodami traukiam antrojo per šią dieną „Mersedeso“ link. Pasak vietinių, keletą dienų prieš mums atvykstant, čia buvo tikra vasara, o dabar, geriausiu atveju, pavasaris (10-12 laipsnių šilumos, lašnoja). Palaipsniui įsikalbėdami nuo oro uosto judame Kutaisio centro link, užnugaryje palikdami kelią į Batumį. Priešais akis – plentas, kuriuo rytoj važiuosime į sostinę, į Tbilisį. Pirmasis išorinis įspūdis – atsidūrėme tikrai ne Europoje, o sovietmečio laikus dar menančioje Azijoje. Šį įspūdį turbūt dar labiau sustiprina puškuojantys „Žiguliai“, „Volgos“, „Kombi“, „Moskvičiai“... Na ir puiku! Be to, žmonės iš karto patraukia savo nuoširdumu ir atvirumu.

Tuo dar labiau įsitikinome atsidūrę minėtoje privačioje mokykloje, įsikūrusioje istoriniame senovės Gruzijos sostinės pastate. Čia laukia pažintis su mokyklos vadovybe, mokytojais, vaikais (kurių, tiesa, kol kas tėra tik 10 – po 2-3 vienoje klasėje). Šioje mokykloje lankėsi ir Tauragės miesto valdžios bei kultūros atstovai, nes glaudžiai su jais bendradarbiauja.

Šiek tiek apžiūrėję jaukias patalpas, prisėdome arbatos, kavos ir įstabių gruziniškų saldumynų, sužadinusių apetitą, paragauti.

Atsipūtę aptarėme tolimesnį kelionės planą. Tuomet pratęsėme ekskursiją po pastatą, kuris yra įtrauktas į Gruzijos paveldosaugininkų saugomų objektų sąrašą. Nusileidome į rūsyje esančias patalpas, o tenai išvydome židinį, vyno saugyklą, biblioteką ir kitokius smagius užkampius.

Čia pat židinyje buvo iškepta tradicinė gruziniška kukurūzų miltų duona –mčadi. Keramikiniuose indeliuose guldomi žali lapai, ant jų dedama tešla, tuomet ant vieno indelio kraunamas kitas, ir toks bokštelis kaitinamas židinio kaitroje.

Išties gardu ir natūralu. Stalas jau lūžo nuo gruziniškų patiekalų gausos, o šeimininkai, regis, kas akimirką bandė jį vis labiau palaužti, nežinia iš kur nešdami įvairiausius virtus koldūnus (chinkali) ir kitokius karštus bei šaltus patiekalus. Iš ąsočių laisvai liejosi šiose apylinkėse pagamintas raudonas vynas, o Manana, pastato šeimininkė, prisiėmė tamados (pobūvio vedėjo, tostų sakytojo) vaidmenį. Šiek tiek pasidalinę gyvenimo patirtimis ir gerokai pasistiprinę, vėl ėmėme keliauti po pastato aukštus ir net sugebėjome užsikabaroti ant stogo.

Kultūrinė programa

Keisčiausia šioje ekskursijoje buvo išgirsti iš palubėse kabančių kolonėlių sklindančias „Šerkšno tylos“ dainas („Laisvė“, „Žiūrėk, jau sninga“). Iš pradžių net amą praradome. „Sninga, tadada, sninga...“, – ore aidėjo vokalistės Juditos balsas. Šeimininkai patyliukais viską suorganizavo taip, kad mums keliaujant po mokyklą būtume pamaloninti tokiu dėmesiu. Didi madloba (labai ačiū), broliai gruzinai (ir sesės)!

Labai norėjosi nelikti skolingiems ir taip pat šį bei tą padovanoti. Tad vienoje iš klasių gruzinų vaikams lietuviškai sudainavome „Nieko sau teatras!“ dainą „Beždžionė“. Prieš tai suaugusiesiems trumpai į rusų kalbą išverčiau teksto esmę, o šie mažiesiems viską paaiškino gruziniškai. Netikėtai susilaukėme audringo palaikymo ir dėmesio. Paskui padainavome ir „Šerkšno tylos“ dainą, kuri skambėjo pastato palubių kolonėlėse („Žiūrėk, jau sninga“). Jaunas fotografas pleškino fotoaparatu kaip pašėlęs.

Vaikai mus iš karto nuoširdžiai apsikabino ir buvo be galo patenkinti.

Vėliau netgi sušoko keletą nacionalinių Gruzijos šokių. Tyri kaip tikri vaikai.

Tskaltubo sanatorija ir išmanieji šunys

Į telefoną įdėta „Geocell“ SIM kortelė kažin kodėl iš karto neveikė, bet gruzinai greitai sutvarkė šį reikalą – jau einant pro mokyklos duris pasakė, kad sąskaita papildyta ir galime naudotis telefonu į valias.

Pasitarę su savo kuratoriais, nusprendėme, kad likusią dienos dalį norėtume praleisti ramiai – galbūt pasimėgauti vandens procedūromis, baseinu, SPA... Dar nespėjome dorai užsiminti apie šį sumanymą, o Manana jau paskambino į šalia Kutaisio Tskaltube esančią gydyklą-sanatoriją ir geriausiomis sąlygomis suderino visas mūsų priėmimo detales. Po bemiegės nakties išties norėjosi atsipūsti, neskubėti, tad apsilankymą žymiuose Kutaisio urvuose atidėjome vėlesniam laikui. Po pasipliuškenimo Zaza pasiūlė nakčiai apsistoti pas jį arba šalia jo, namų viešbutuke (domašnyj hotel), Zestafonyje, kuris yra maždaug už 30 kilometrų nuo Kutaisio, ir atsisveikinęs išvažiavo tvarkyti savo reikalų.

O mes su moteriškėmis Manana ir mokyklos direktore Tamar sėdome į naujutėlį Toyota pusdžipį ir patraukėme į sanatoriją. Tiesa, prieš tai dar užsukome į banką išsikeisti eurų. Ilgokai luktelėję eilėje, pradėjome procedūrą. Pinigų keitimą banke čia tikrai tikslu vadinti procedūra – reikėjo pateikti pasą, kurį banko darbuotoja atsišvietė, paskui buvo pildomos įvairios anketos, pinigus keičiančiojo vardą ir pavardę transliteravo į savo rašmenis, asmens duomenis privalėjo pateikti net ir Manana, kaip supratau, buvo klausiama, kur apsistosime… O kaip būtų buvę, jei būtume vieni? Gal būtų viskas gerai. Tokie saugumo reikalavimai? Girdėjau, kad Gruzijoje policija pasitiki 85 procentai gyventojų! Tiesa, vėliau Tbilisyje keičiant pinigus paprastose keityklose, viskas buvo kur kas paprasčiau. Kaip pas mus.

Galvoje užvirė tikra piniginė košė – čia litus pavertėm eurais, o jau eurus tenka versti lariais, kuriuos makaulėje reikia atgal persikonvertuoti į litus, kad apskritai ką nors suvoktum. Paprasčiausia vieną larį dauginti iš 1,5, kad gautum vertę litais. Įdomiai čionai vadinami smulkieji pinigai – tetriai. Susidėliokite kaip patinka. Bet parduotuvėse pardavėjai neretai tetrius pravardžiuoja kapeikomis, o juk tetriai kur kas gražiau! Štai tokie pinigai.

Lietus Kutaisyje įsismagino, priversdamas intensyviai sportuoti automobilių stiklų valytuvus. Manana įjungė magnetolą, iš kurios pasigirdo sodrus jos sūnaus balsas. Įrašo metu dainuojančiajam buvo vos keturiolika, o atrodo, kad dainuoja solidus vyrukas. Dabar jis jau ketverius metus gyvena Anglijoje, Kembridže, kur turi baigti mokyklą (prieš tai tapo vienu iš kelių gabiausių gruzinų, laimėjusių konkursą mokytis prestižinėje įstaigoje), o po to stos tenai į universitetą. Vasarą jaunuolis grįžta aplankyti tėvų ir savosios Gruzijos, kurios labai pasiilgsta. Manana vairuodama niūniavo pritardama sūnui. Kitam jos sūnui – dvidešimt penkeri, bet jis nepasižymi ypatinga klausa, pasak mamos. Šis vyrukas mokslus baigė Prancūzijoje, kurį laiką studijavo ir JAV. Šalia vairuotojos sėdėjusios mokyklos direktorės Tamaros sūnus irgi jau išstypęs, profesionaliai užsiima Lotynų Amerikos šokiais.

Visai šalia plento ganosi ne tik karvės, bet gali išvysti ir... riebų riebų purviną paršą. Indijoje karvės, o čia dar ir kiaulės! Kriu kriu. Kiaulės, kiaulaitės, mielosios.

- - -

Tskaltubo sanatorijoje, kurioje kadaise stiprindavosi Stalinas, Berija ir kiti liūdnai pagarsėję veikėjai, mus pasitiko gruzinas su dideliu pilvu ir su linksmais plaučiais. Sakė, kad šią dieną procedūros jau neįmanomos, nes gydytojai, masažistai jau iškeliavę namo, todėl pasiūlė kambarį pernakvoti ir palaukti ryto, kada ir bus galima pasisveikatinti. Dar nesužinoję kainų, su viskuo sutikome. Įsivaizdavome, kad kokia nors burbulinė vonia čionai turėtų būti, tačiau apsirikome. Tik dušas kambaryje. Užtat sakė, kad žolelių vonios puikios. Ne veltui turbūt Stalinas su Berija čia mirkydavo savo pasturgalius.

Linksmų plaučių administratorius, paklaustas apie kainą, pasakė, kad ją išgirdę, imsime kvatoti. 60 larių (90 litų) dviems asmenims. Vakarienė, nakvynė, pusryčiai, procedūros. Išties kiek juokinga ir švelniai įtartina. Nieko nežinodamas apie sanatorijos komplekse esančius privalumus, paklausiau, ar nėra čia kokio baseino. Pilvūzas atsakė, kad dušas kambaryje yra, tačiau kambarių su baseinais pas juos kol kas nerasi. Nebent galime pasinaudoti treniruoklių sale, jei norime.

Paskui linksmuolis mums įteikė plastmasinį buteliuką su skaidriu skysčiu. Čača. „Čia jums“, – pasakė. Suprask, kad neliūdėtume – gruziniškas samagonas iš vynuogių išspaudų. Nesoskučišsia. Ačiū. Madloba. Didi madloba.

Iki rytojaus atsisveikinome su mus atvežusiomis moteriškėmis ir eilinį kartą buvome patikinti, kad mes čia neprapulsime – galime bet kada kreiptis kokios tik reikia pagalbos.

Vakarieniavome šalia sanatorijos esančiame ištaikingame pastate, jaukiai įrengtame restoranėlyje ir vis neapleido jausmas, kad esame kažkurio filmo veikėjai. Siauri balandėliai su gruzinišku padažu buvo nuostabūs kaip ir sveikuoliškai grynas jogurtas. Paltų vakare jau beveik nereikia, ore sklando pavasaris. Vietos čia gan patrauklios, kažkada buvo labai mielas miestukas. Išties panašu į sanatorinę vietovę. Pušys draugauja su kur ne kur žaliuojančiomis palmėmis, kanaluose tyvuliuoja vanduo, intensyviai restauruojami parkai, didžiuliai apvalūs baseinai-fontanai.

Sutemus visai nešiurpu, o kažin kaip gera... Nuotaiką dar prašviesino nežinia iš kur išniręs didelis baltas šuo, kurį Judita iš karto pakrikštijo Sašos vardu.

Šunėkas labai norėjo draugauti ir netgi paprašytas padavė leteną. Manėm, kad su juo reikėtų kalbėti gruziniškai. Gamarjoba. Daugiau beveik nemokam. Atleisk, šunie... Madloba. Netoli esančioje parduotuvėje pirmą kartą gyvenime nusipirkome „Borjomi“ mineralinio vandens. Kurgi daugiau tai padaryti, jeigu ne Gruzijoje?! Iki šiol neteko ragauti. Kainuoja jis čia nedaug – vienas litras – apie pusantro lito. Tris kartus pigiau nei Lietuvoje. Skonis įdomus. Iš pradžių atrodo, kad geri kažkokius dantisto vaistus, bet vėliau apsipranti. Giluminis kalnų vanduo. Išgaunamas iš labai giliai, šios šalies Borjomi regione. Tai yra unikalios sudėties vulkaninės kilmės natūralus karbonizuotas mineralinis vanduo. Žodžiu, atsigėrėme kalnų šaknų vandens. Betgi knietėjo paragauti ir gruziniško alaus.

Savotiškas, sakyčiau. Na o mūsų rūkaliams čionai būtų gal ir ne baltarusiškas, bet vis dėlto rojus – raudonas „Marlboro“ pakelis kainuoja apie 5 litus. Visos kitos cigaretės – žymiai pigiau. Kuras taip pat pigesnis nei Lietuvoje.

Į mūsų sanatorinį kambarį per langą norėjo įšokti dar ir kitas smagus šunėkas, kurį praminėme Kostia. Kostia, varžydamasis dėl šviežių atvykėlių dėmesio, iš karto nugynė lauk šalia besisukinėjusį Sašą.

Jei ne kietas lango tinklelis, skirtas kambario apsaugojimui nuo uodų ir kitokių skrajūnų, abu keturkojai, dievaži, būtų sušokę į mūsų kambarį, išgėrę čača, išsimaudę duše ir įsitaisę švarioje patalynėje. Sanatorijos sargui net teko Kostią nuginti šalin, nes, kai ėjome į pastatą, šis išmanusis šuo sliūkino iš paskos ir net koja nulenkęs rankeną atsidarė duris. Panašu, kad tokie žmogaus draugai dažniau vaikšto ant dviejų užpakalinių kojų nei keturiomis. Juditos delnai lipo nuo šunų nasrų seilių. Šuns širdis, besiveržianti per kraštus?

- - -

Greitai pusryčiai. Danguje vos keli niekam tikę debesėliai. Už lango švelnu, švelnu… Po procedūrų trauksime Tbilisio link.

8.55 val.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno.