Visada Rygą tai pravažiuodavome pakraščiais, tai kirsdavome kiaurai, tai apsilankydavome šen bei ten, o šį kartą traukiniu atvykę iš Jūrmalos pakraščio po pačią Latvijos sostinę, po jos senemiestį, pasivaikštinėjome gerą pusdienį. Čia fotoreportažas:
2024 m. birželio 29 d., šeštadienis
Kadangi prieš kelias dienas Salų miestelio bibliotekininkė Rasa buvo išvykusi į kursus Rokiškyje – apie ką bylojo ant bibliotekos durų priklijuotas raštelis – nusprendėme pas ją užsukti šeštadienį ir padovanoti žadėtas „Vaisių ir daržovių pasakas“. Besišnekučiuojant ji užsiminė, kad gretimame Kamajų miestelyje šiandien visą dieną vyks bendruomenės šventė, jog tenai yra itin vertas dėmesio modernus poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejus.
2024 m. birželio 28 d., penktadienis
Jei riebus Salų apylinkių pievų kiškis turi dvi stačias ausis, tai ir aš tokias turėjau. Kol nepanardžiau Dviragio ežere itin karštą dieną, kai termometrų stulpeliai perkopė 30 laipsnių. Ežero paviršiuje – tikra arbata, o štai nunėręs į dugną ir pilvu prisiglaudęs prie jo, gali pajausti tikrą gaivą.
2024 m. birželio 26 d., trečiadienis
Kai vakar troboje pusryčiavome, ilgo stalo gale atsipalaidavusi ir išsivertusi kaip katė mus stebėjo Bruknė, amerikietiškųjų kalnelių Salų apylinkėse sumanytoja ir „Katės detektyvo“ režisierė bei pagrindinė aktorė.
2024 m. birželio 24 d., pirmadienis, Joninės
Prologas
Joninių išvakarėse, po Baltijos taurės varžybų Klaipėdoje, kuriose dalyvavo mūsų karatistai vaikai (septyniolikos Elijas ir trylikos Dorotėja) atvykome į Salų miestelį, esantį Rokiškio rajone. Salų miestelio dvare kažkada vaidinome „Nieko sau“ teatro spektaklį „Afrika“. Tada Judita po pasirodymo su visais personažo rūbais išbėgusi iš dvaro salės nuo liepto šoko į Dviragio ežerą. Jei rasiu tinkamą krantą, bandysiu čionai pažvejoti.
Paskutinę dieną Venecijoje nusprendėme praleisti labai kultūringai, tad iš pat ryto patraukėme į tą jos dalį, kurioje dar nešmirinėjome. Svarbiausia nesusipainioti tarp šitų keturkojų, nes tada parvirsi ant grindinio, ir baigsis visa kultūra. Kiek čia jų?
2023 m. kovo 29 d., trečiadienis
Netoli mūsų laikinųjų namų Venecijoje radome pilstomo vyno krautuvėlę. Vyno pilstytoja pasitaikė itin šneki, o man išpuolė puiki proga palaužyti liežuvį italų kalba, pasipraktikuoti, nes kam gi prieš kelionę paranojiškai kelis mėnesius kasdien mokiausi šios kalbos?..
2023 m. kovo 28 d., antradienis
Kai pabundi ryte, galima plačiai atsiverti langines. Nors gyvename prie pat kanalo, triukšmas toks, lyg būtume įsikūrę prie intensyvios gatvės: kanalu zuja darbininkų, kurjerių ir kitoks vandens transportas. Savotiška.
2023 m. kovo 27 d., pirmadienis
Po septynerių metų sugrįžtame į Italiją.
Šį kartą lankysimės kuo pukiausiai visam pasauliui žinomoje Venecijoje. Dabar
keliaujame su jau gerokai paaugusiais vaikais: dukrai Dorotėjai dvylika metų, o
sūnui Elijui – šešiolika.
Vieną žmogų girdėjau sakant, kad jam taip ir nepavyksta dorai pamatyti pasaulio, nes, kad ir kur beplanuotų nuvykti, nuolat atsiduria… Italijoje. Visi keliai veda į Italiją.
2022 m. liepos 23 d., šeštadienis
Užnugaryje palikę Matjė kaimą ir jaukiuosius Adu-Jaani Kodumajutus svečių namus, Leisi miestelį ir Anglo malūnus, Saremos sala patraukėme žemyninės Estijos link. Tačiau pakeliui dar sustojome keliose vietose.
Matjė kaimo Adu-Jaani Kodumajutus svečių namais rūpinasi jau į aštuntą dešimtį įkopusi estė Kati ir jos vyras su sūnumis. Kati visą gyvenimą nugyveno Saremos saloje. Ji net 51-erius metus dirbo pradinių klasių mokytoja. Kurį laiką mokytojavo Sorvės pusiasalyje (mokinių klasėje tebūdavo vos keliolika), daugiau nei 30 metų dirbo salos sostinėje Kuresarėje, taip pat trumpai mokė vaikus ir šiaurinėje salos dalyje. Gimusi ir augusi Matjė kaime, baigusi mokytojos karjerą, sugrįžo į gimtąją namų ramybę, kurią vasaromis dabar drumsčia poilsiautojai.
2022 m. liepos 21 d., ketvirtadienis
Vakar rytas prasidėjo besiklausant… estiškų pasakų. Play spausti 2 kartus:
O paskui pasileidome tyrinėti Saremos salos sostinę Kuresarę. Mediniais namukais ji truputį primena Druskininkus. Žinoma, mūsų Druskininkai visvien įspūdingesni.
Virš bungalo
praskrido klykiančios gervės. Rytais rašau pasakas, truputį skaitau. Akys
pavargusios, galiu skaityti tik esant ryškiam natūraliam apšvietimui. Vis per
tą tinginystę neprisiruošiu užsukti pas okulistą, kad išrašytų skaitymui
tinkamas papildomas „akis“.
O
Saremos saloje įsiviešpatavo itin puikūs orai. Dangus giedrutėlis, saulė kepina
kaip reikiant, jai nereikia akinių, kad visus mus pastebėtų. Net vidurnaktį
šviesu, lyg nakčiai estai nenorėtų išduoti licencijos.
Skaitau Juditos labai rekomenduotą Philippe Claudel „Brodeką“. Itin savotiška knyga, lėtai įsibėgėjantis veiksmas.
2022 m. liepos 19 d., antradienis
Estija, Saremos
salos šiaurė, Adu-Jaani Kodumajutus svečių namai, Matja kaimas, esantis netoli
Leisi miestelio. Truputį po vidurvasario. Mes pabudome mediniame namelyje. Jame
telpa dvi dviaukštės lovos, šaldytuvukas, virdulys, kelios kėdės… Tai vadinama
bungalu. Gan keistas žodis.
Iš
bungalo kyšo namelio ploto terasa su stogu. Čia dabar ir rašau. Pusė devynių
ryto. Saulė išsijuosusi kaitina į dešinį šoną. Ši informacija tikrai yra
nereikšminga, nes jums jokio skirtumo – saulė galėtų spiginti ir iš kairės ar
dar iš kur nors. Suklustumėte nebent tada, jei pasakyčiau, kad saulė neduoda
ramybės iš po žemių.
O, ką tik pragydo estiškas gaidys! Terre! Ganėtinai vėlyvas. Negreitai supranta, kada jau rytas. Nebūtų estas…
