2022 m. liepos 19 d., antradienis
Estija, Saremos
salos šiaurė, Adu-Jaani Kodumajutus svečių namai, Matja kaimas, esantis netoli
Leisi miestelio. Truputį po vidurvasario. Mes pabudome mediniame namelyje. Jame
telpa dvi dviaukštės lovos, šaldytuvukas, virdulys, kelios kėdės… Tai vadinama
bungalu. Gan keistas žodis.
Iš
bungalo kyšo namelio ploto terasa su stogu. Čia dabar ir rašau. Pusė devynių
ryto. Saulė išsijuosusi kaitina į dešinį šoną. Ši informacija tikrai yra
nereikšminga, nes jums jokio skirtumo – saulė galėtų spiginti ir iš kairės ar
dar iš kur nors. Suklustumėte nebent tada, jei pasakyčiau, kad saulė neduoda
ramybės iš po žemių.
O, ką tik pragydo estiškas gaidys! Terre! Ganėtinai vėlyvas. Negreitai supranta, kada jau rytas. Nebūtų estas…
Vidurnaktį
šio kaimo ramybėje niekaip negalėtum pasakyti, jog čia tamsu, nors į akį durk.
Turbūt kol kas viešpatauja baltosios naktys. Tik aplink tują prie terasos
nepailsdami zuja kone svarainio dydžio vabalai, kurie skraidydami skleidžia
žemą garsą. Sraigtasparniai. Jie yra labai naudingi, nes vaikai greitai sušoko
į bungalą ir pasislėpė lovose po antklodėmis. Tokių vabalų reikėtų turėti
namuose. Juos būtų galima išleisti iš stiklainių paskraidyti – vietoje
nesuskaičiuojamų raginimų atžaloms mokslo metais eiti valytis dantis ir šiaušti
miegoti.
Į
Saremos salą iš žemyninės Estijos dalies didžiuliu keltu atsikėlėme iš Virtsu
Sadam keltų uosto.
Ruošiantis
kelionei niekaip nepavyko rasti, kiek galėtų kainuoti kelto paslaugos. Tad jei
ir jūs ieškote tokios informacijos, patekote į gerą kelionių tinklaraštį (Lagaminas be dugno), nes aš dabar Jums
tai pasakysiu. Keturių asmenų šeimai (2 suaugusieji + 2 vaikai + lengvasis automobilis)
– apie 23 EUR į vieną pusę. Gyva eilė, keltai plaukioja dažnai. Persikėlimas
trunka apie pusę valandos.
Pravažiavę
Muhu salą pylimu, kurį iš abiejų pusių supa vanduo, įriedėjome į Saremos salą
ir patraukėme sostinės Kuresarės link. Čia tik užkandome „Kesu“ kavinėje,
kurioje kaip patiekalai patiekiami pašildyti pusfabrikačiai, apsilankėme
Maximoje (!) ir išvykome į šiaurinę salos dalį ieškoti maždaug už 40 kilometrų
nuo Kuresarės esančio savojo bungalo. Į salos sostinę dar sugrįšime.
Matja
kaimelio Adu-Jaani Kodumajutus svečių namuose mus pasitiko senyva moteris ir atrakino
tvirtai sukaltą medinį namelį, kuriame įsikūrėme. Čia kol kas nesimato jokių
kitų poilsiautojų, jaučiamės apsupti staiga užplūdusios visiškos ramybės.
Jei
praeitą dieną Latvijoje pusdienį mėgavomės vos už 100 metrų nuo nakvynės vietos
atsiveriančia jūra (Tūjos vietovė), tai nuo mūsų estiško kaimelio iki vandenų
platybės reikia pavažiuoti apie 8 kilometrus. Bet vos užnugaryje palikę jaukų
Leisi miestelį, prie pakrantės neprasibrausite, nes ji atitverta spygliuotomis
ganyklų vielomis, už kurių jūra dar tik matosi toli horizonte. Tai tu, Leisi
miesteli, leisi ar neleisi mums išsimaudyti?
Pagaliau
miško keliuku pavyko nusikapanoti iki pajūrio. Čia palapines mėgino statytis
keli poilsiautojai estai, keli miegojo kojas iškišę pro praviras automobilių
bagažines, dar keli vartaliodamiesi bagažinėse naršė mobilius įrenginius.
Išsimaudyti
visgi nepavyko, nes pakrantė klampi kaip pelkė, kurioje Judita viena koja susmuko
kone iki kelio. O jau smarvė taip riečia nosį, jog, atrodo, kad čia pusmetį
tuštinosi šimtas karvių!
Keistoki estų poilsiautojai, kurie šioje vietovėje įžiūri romantikos. Bet gal
jie čia vakare pleškins laužus, mėgausis miško apsuptimi, skaitys estų poeziją
ir kitaip čiulps trumpos vasaros syvus...
Po to, kai Judita palesė mėlynių, mes patraukėme atgal į jaukųjį Matja
kaimelį. Kelią perbėgo tamsiai ruda stirna.
P.S. Vakare šalia bungalo mus
aplankė žalmargis katinas. Jis drąsus, įmitęs, su apykakle. Pavaišinau jį mėsos
gabaliuku ir praminiau Šik‘u. Skamba gan estetiškai ir estiškai. Šik‘as panašus
į karvę, o ŠIK – Šventa Indijos Karvė. Abreviatūra. Kaip pavadinsi, taip
sugadinsi, sako lietuvių liaudies patarlė.
Bus daugiau, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą