Lagaminas be dugno...: Estijos salų robinzonai (3). Kuresarė, dyzelgeitas ir gyvenimo švyturiai

2022 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Vakar rytas prasidėjo besiklausant… estiškų pasakų. Play spausti 2 kartus:

O paskui pasileidome tyrinėti Saremos salos sostinę Kuresarę. Mediniais namukais ji truputį primena Druskininkus. Žinoma, mūsų Druskininkai visvien įspūdingesni.

Netoli Kuresarės pilies, kurią iš visų pusių supa vanduo, radome nedidelį valčių nuomos punktą. Nors vienuolikmetė dukra Dorotėja paniškai bijojo pasiirstyti aplink pilį, trimis ketvirtadaliais šeimos balsų buvo nuspręsta išsinuomoti valtelę.

Galiausiai ir Dorotėja užsimanė pairkluoti.

Play spausti 2 kartus:

Kaupiant jėgas tolimesnėms klajonėms ne pro šalį būtų prisėsti pailsėti.

O jei norėsite atsigaivinti vandenyje, teks tenkintis nei ežeru, nei jūra maždaug tokioje įlankoje:

Vanduo šiltas, lengvai trenkiantis kažin kokiu dvoku, dugnas akmeningas, sumišęs su dumblu ir vandenžolėmis. Žodžiu, Visagino ežero pakrantėje įrengtas paplūdimys nesunkiai nurungtų šią poilsio zoną.

Sutikome ir grupelę lietuvių su keliais mažais vaikais. Atsakydami į pasisveikinimą leptelėjo kažką per jėgą ir tiek žinių – nei polėkio, nei humoro jausmo. Vakar ant Pangos skardžio sutiktų tautiečių priešingybės.

Judita kartais mėgsta padainuoti dainą apie tai, kaip bunda jau Baltija (Play spausti 2 kartus):

Pasivaikščioję po greta pilies esantį parkelį, užsukome į „Maximą“ ir, nusipirkę karšto maisto, čia pat ant žolės prie automobilių stovėjimo aikštelės papietavome.

Prieš traukiant Sorvės švyturio link, nusprendžiau „Neste“ degalinėje šliūkštelėti šiek tiek degalų į aptuštėjusį baką. Į savitarnos aparatą įdėjau 20-ies eurų banknotą, paspaudęs mygtuką pasirinkau kolonėlę, o ekranėlyje man pranešė, kad turiu tris minutes, per kurias galiu pradėti piltis degalus.

Kadangi abi dyzelinių degalų žarnos su pistoletais pasirodė esančios vienodos, stvėriau pirmąją. Juk virš abiejų viršuje – „D“ raidė. Kišu pistoleto galą į degalų įpilimo angą automobilyje – per storas, nelenda! Truputį spustelėjau pistoleto gaiduką – degalai ėmė piltis pro šalį ir mašinos korpusu tekėti ant grindinio. Fuck, kas per nesąmonė! Ir tik tada pastebėjau, kad ant pistoleto puikuojasi apvalus ženkliukas, vaizduojantis sunkiasvorį automobilį. Tą prakeiktą pistoletą įstačiau atgal į kolonėlę ir stvėriau antrąjį pistoletą – jis skirtas lengviesiems automobiliams, jo galas kur kas siauresnis. Bet taip ši kolonėlė neveikia – kuria žarna pradėjai piltis, ta turi ir tęsti.

Atsipeikėjęs sumaniau, kad galima iš penkių litrų taros geriamąjį vandenį perpilti į mažesnius buteliukus, o mums priklausantį degalų kiekį iš pradžių susipilti į atlaisvėjusį penkialitrinį butelį, į kurio kaklą laisvai įsistato storasis pistoleto galas, o paskui iš jo per piltuvėlį dyzelį susikliunkinti į automobilio baką. Bet kol atlikome vandens perpylimo veiksmus, praėjo daugiau nei trys minutės, tad ir storojo pistoleto galas kategoriškai atsisakė ką nors švirkšti. Likome ir be 20-ies eurų, ir be papildomų degalų.

Truputį susinervinęs jau norėjau kuo greičiau dingti iš tos degalinės, tačiau keli šalia besisukioję estai patarė paskambinti ant savitarnos aparato nurodytu trumpuoju pagalbos numeriu. Taip ir padariau.

Atsiliepęs robotas leido pasirinkti operatorių, kuris kalbės estiškai arba rusiškai. Kadangi estiškai kol kas temoku du žodžius, tad pamaniau, kad jais situacijos nepaaiškinsiu. Tai turėtų skambėti maždaug taip: „Terre, aitah, terre, aitah...“ (Sveiki, ačiū, sveiki, ačiū...). Jie man turbūt iškviestų greitąją pagalbą.

Pasirinkau kalbėti fašistinės ruzzijos kalba, kurią bent taip galima išnaudoti. Atsiliepusi operatorė Kristina buvo labai supratinga ir maloni. Ji kalbėjo rusiškai su šiek tiek juntamu estišku akcentu.

Kristina išklausė mano pasakojimo ir labai susirūpino dėl to, ar daug degalų prapyliau pro šalį, nes tai gali būti pavojinga aplinkai. Pasakiau, kad aplinkui pritaškiau tik iki pusės litro. Operatorė iš pradžių siūlė 20 eurų kompensuoti bankiniu pavedimu, bet vėliau, paklausta, ar negalėtų kuris nors techninis darbuotojas Kuresarėje privažiuoti prie mūsų, sakė perskambinsianti.

Perskambinusi patikino, jog maždaug po pusės valandos, o gal ir anksčiau, kažkas turėtų atvažiuoti. Užsirašė mano vardą, kurį diktavau paraidžiui – tardamas kiekvieną raidę turėjau sugalvoti kokį nors žodį, prasidedantį ta raide, kad ji aiškiau išgirstų ir užsirašytų teisingai. O kai jau paprašė padiktuoti pavardę, garsiai nusijuokiau ir pasakiau, jog jai teks rašyti iki vakaro.

Techninis darbuotojas atvažiavo po septynių minučių ir viską sutvarkė taip, kad galėtume įsipilti degalus, už kuriuos sumokėjome. Visa tai rašydamas jau jaučiu, kad šis pasakojimas rizikuoja tapti ilgesniu už visas keturias dienas Estijoje. Tikras dyzelgeitas, po šimts estų!

Į patį piečiausią salos tašką išvykome geru pusvalandžiu vėliau nei planavome.

Iš Kuresarės pusiasaliu keliaujant Sorvės švyturio link, galima pastebėti, kad miškuose vis labiau ima dominuoti spygliuočiai. Šiaurinėje gi salos dalyje, kur mes įsikūrėme, daugiau lapuotų medžių. Bent man taip pasirodė. Todėl Sorvės pusiasalis labiau primena Kuršių Neriją.

Bilietas į švyturį šeimai kainuoja 15 eurų. Lipant į jį, ausis užgula žingsnių ir balsų aidas. Viršuje – apžvalgos aikštelė.

Šios žirafos viršutinio ragelio galiuke ir yra piečiausias Saremos salos taškas.

Pasižvalgykime:

Iš čia tolumoje gali įžvelgti Latviją, Kolkos iškyšulį, kuriame kadaise lankėmės su dar gerokai mažesniais vaikais.

Piečiau nebūna – čia aš stoviu žirafos ragelio galiuke.

Apie 12 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Sorvės švyturio yra Ohesaare, kur keliautojai ant jūros pakarantės pristatė štai tokių piramidžių.

Grįždami į šiaurinę salos dalį, stabtelėjome Kuresarėje ir užsukome į Estijos verslininkų prekybos centrą. Čia kainos pasirodė esančios kur kas aukštesnės nei „Maximoje“. Nesupratę vienos prekės pavadinimo etiketėje, paprašėme jauno esto, kad jis kelis žodžius išverstų iš estų kalbos į anglų kalbą. Tasai ilgai ieškojo tinkamų žodžių, kol galiausiai iš esybės gelmių išsprūdo viską apibendrinantis fuuuuuuuuuck! Visas prekybos centras plyšo nuo mūsų juoko. Sunki ta estų kalba, net patys estai nesupranta savo etikečių. Juokauju. Turbūt užkluptas vyras nerado tinkamo angliško žodžio. Bet fuck irgi neblogai!

Visai netoli mūsų Matjė kaimo sutikome daugybę karvių: