Estijos salų robinzonai (5). Poide bažnyčia, jūroje braidantys Muhu salos arkliai ir karvės

2022 m. liepos 23 d., šeštadienis

Užnugaryje palikę Matjė kaimą ir jaukiuosius Adu-Jaani Kodumajutus svečių namus, Leisi miestelį ir Anglo malūnus, Saremos sala patraukėme žemyninės Estijos link. Tačiau pakeliui dar sustojome keliose vietose.

Pirmoji iš jų – netoli pylimo į Muhu salą dangun besistiebianti gotikinė XIII-XIV amžiaus Poide bažnyčia. Mums pasisekė joje pakvėpuoti tyla ir ramybe vieniems, nes prieš tai čia viešėję užklydėliai išrūko automobiliu prieš pat mums atvykstant, o kitų turistų taip ir neatklydo.

Poide bažnyčioje galima pabandyti pagroti štai tokiu klavišiniu instrumentu (Video: Play spausti 2 kartus):

Įkvėpę tylos ir ramybės, dar stabtelėjome ir pačioje Muhu saloje, šiaurinėje jos dalyje. Čia aptikome tik vieną kitą beslampinėjantį žmogų, keletą uolų, kurių grožis atsiveria tik takeliu kiek palypėjus žemyn, ir palei jūrą besiganančius arklius bei karves. Jei kas nors organizuotų pasaulinį arčiausiai jūros besiganančių galvijų konkursą, Muhu sala greičiausiai laimėtų pirmąją vietą.

Video, Play spausti 2 kartus:

Kaip reikiant įsiplieskus vasaros kaitrai, Kuivastu Sadam perkėloje automobiliu užriedėjome į keltą ir po pusės valandos jau buvome žemyninėje Estijoje, Virtsu uoste. Trumpam stabtelėjome Pernu mieste, vėliau jau Latvijoje, Vitrupėje, išsimaudėme jūroje.

Pakraščiu apvažiavome Rygą, kirtome Bauskę, Panevėžio pašonę ir per dieną įveikę apie 630 kilometrų, naktį įriedėjome į Vilnių.

Iš viso šioje kelionėje nudardėjome nei daug, nei mažai – 1747 kilometrus.

Gerai pagalvojus, tai jau yra beveik kaip atstumas nuo Vilniaus iki Kroatijos. Ar norėtume kada nors sugrįžti į Saremos salą? Dabar sunku pasakyti, galbūt… Bet grįžome kupini įspūdžių, ir svarbiausia yra žinoti, kad…

Galbūt kada nors bus daugiau, nes Lagaminas be dugno.

 

N.L.

P.S. O čia atsisveikinimui su Saremos sala ir Estija – „Word don' t come easy“... estiškai! Vaizdo įrašas, Play spausti 2 kartus: