Matjė kaimo Adu-Jaani Kodumajutus svečių namais rūpinasi jau į aštuntą dešimtį įkopusi estė Kati ir jos vyras su sūnumis. Kati visą gyvenimą nugyveno Saremos saloje. Ji net 51-erius metus dirbo pradinių klasių mokytoja. Kurį laiką mokytojavo Sorvės pusiasalyje (mokinių klasėje tebūdavo vos keliolika), daugiau nei 30 metų dirbo salos sostinėje Kuresarėje, taip pat trumpai mokė vaikus ir šiaurinėje salos dalyje. Gimusi ir augusi Matjė kaime, baigusi mokytojos karjerą, sugrįžo į gimtąją namų ramybę, kurią vasaromis dabar drumsčia poilsiautojai.
Ryte
ji mus pakvietė į vieną iš sodybos namų, kuriame šeima yra įkūrusi medžioklės
muziejų, mat jos vyras ir sūnūs – užkietėję Saremos salos medžiotojai.
Tarp trofėjų galima rasti ir jų sodybos vištas vogusių žvėrelių iškamšas.
Tokia tad tautų draugystė.
Labai
teisingas vektorius – čia nerasite kitas tautas užgrobiančios ir jas iki savo
lygio nudergiančios fašistinės ruzzijos
vėliavėlės. Kati ir su mumis mieliau kalbėtų ne rusiškai, o estiškai ar net
lietuviškai, bet dabar tenka kartais laužytai pasinaudoti kruvinojo palikimo
vaisiais. O jau balerinas, matrioškas, girtas meškas ir visą kultūrą naująjį
eilinį savo Hitlerį išperėjusi ruzzija
tegul visiems laikams pasilieka sau. Kiekviena tos kloakos ląstelė yra
atsakinga už tai, ką jie padarė Ukrainoje ir visur kitur, kur tik prasisuko. Nepamiršim,
neatleisim. Per vėlu. Jums vis tiek nepavyks nudergti viso pasaulio pagal savo
banditišką lygį, kad ir kokie šlapi būtų jūsų stabo putlerio sapnai.
Tokios
mintys norom nenorom lenda į galvą, kai matai daugybę metų puikiai
besitvarkančią Estiją, Latviją, Lietuvą ir kitas savitas, įdomias, unikalias
tautas ir kai žinai, kas šiuo metu dedasi Ukrainoje. Kai žinai, kad vien XX
amžiuje rusofašistai iš mūsų pavogė mažiausiai penkias dešimtis metų.
Kati
visada paklausia, kaip mums sekasi, ką aplankėme saloje, o Juditai pasiguodus,
kad truputį peršalo gerklę, ji netruko atnešti Saremos salos medaus, tad kitą
rytą skausmo neliko nė padujų.
Jei
kelionės pradžioje kartais reikėdavo vėjui atsparių striukių, tai kelionės
viduryje ir ypač antroje jos pusėje orai taip įkaito, kad pasijutome esantys ne
Europos šiaurėje, o kokioje nors Kroatijoje. Anksčiau besigrūmę debesys visai
prapuolė iš dangaus amfiteatro – saulė čia tapo tikra monopoliste, pagrindinio
vaidmens atlikėja.
Už
Kuresarės pagaliau pavyko surasti puikų smėlio paplūdimį, tad nusprendėme visą
pusdienį pasilepinti saulės voniomis ir Baltijos jūros vandeniu, nors ir gerokai
geliančiu pėdas, kai pabrendi kiek giliau. Mandjalos paplūdimyje jūra gilėja itin
iš lėto, tad tenka gerokai pabristi, jei nori labiau panerti.
Sodyboje
sutikome ir labai mielą šunelę, kurią iš pradžių pavadinome Braunu, nes manėme,
kad tai yra rudas šuo.
Video, Play spausti 2 kartus:
Braunas
vėliau tapo Braune, o paskutinįjį vakarą estiškame kaime užbaigiau štai tokiais
trimis šūviais.
Bus daugiau, nes Lagaminas be dugno.
N.L.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą