Pirštų galais per Šventąją žemę (6). Povandeninėje observatorijoje ir šokantys Eilato fontanai (video)

Kažin kodėl, kad pasileistų vaizdas reikia kelis kartus ekrane spausti „Play“:

Du draugeliai:

Žuvis su suknele:

Rykliai:

Rajos šypsena:

Pirštų galais per Šventąją žemę (5). Į povandeninę observatoriją (foto)

Kitą dieną patraukėme dar šiek tiek toliau nei Delfinų rifas, į už Eilato esančią Povandeninę observatoriją. Su jūros pasauliu galima susipažinti ne tik vaikštinėjant stikliniais observatorijos koridoriais, bet ir plaukiant laiveliu, kurio dugnas yra su langeliais, pro kuriuos galima stebėti koralinius rifus ir aplinkui knibždančią Raudonosios jūros gyvūniją.

Pirštų galais per Šventąją žemę (4). Delfinų rifas (video)

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno...

Pirštų galais per Šventąją žemę (3). Delfinų rifas (foto)

Visą pirmadienį nusprendėme ilsėtis, tad nuvykome į netoli Eilato esantį jaukų Delfinų rifą, kuriame knibždėte knibžda natūraliai gamtoje šėlstantys delfinai, itin pamėgę šią paktantę. Įėjimas į teritoriją yra mokamas, galima pirkti bilietą, į kurį įskaičiuotos vandens procedūros, gėrimai, užkandžiai ir pietūs greta Raudonosios jūros.

Šiek tiek apsižvalgę ir pasisveikinę su delfinais, patraukėme į vandens procedūras: čia ir kavinukės, ir oazės, ir įvairūs baseinėliai, taip pat su Negyvosios jūros vandeniu, kuriame neskęstama – plūduriuoji vandens paviršiuje kaip vyno butelio kamštis.

Pirštų galais per Šventąją žemę (2). Lietuviškos vaišės izraeliečių šuneliui, Raudonosios jūros katinai ir naktinis Eilatas

2017 m. sausio 30 d., pirmadienis. Eilatas.

Norint suspėti užrašyti įspūdžius, tenka atsikelti 6 valandą ryto ir užsiplikyti puodelį stiprios juodos arbatos.

Kariniame Ovdos oro uoste nutūpėme gan minkštai ir taikiai. Visame oro uoste – vos keletas ryškių saulės spindulių nuglostytų lėktuvų. Trapu leidžiamės žemyn, į veidus trenkia stiprokas vėjas. Jausmas geras kaip visada, kai iš žiemos kalėjimo pasprunki į šiltą pavasarį ar net beveik vasarą.

Į Ryanair lėktuvų salonus pagal jų taisykles leistinų išmatavimų bagažą įsineša tik pirmieji 90 keleivių, o likusiųjų kuprinės ir lagaminai keliauja į atskirą lėktuvo bagažo skyrių. Taip išėjo, kad ant mano kupros – sunki kuprinė, o Juditos lagaminas darda ratukais į oro uosto bagažo atsiėmimo vietą. Aš matyt buvau 90-as Kaune įlipęs keleivis, o žmona – jau 91-a... Bet tai juk visai nesvarbu, tad žingsniuojame toliau.

Pirštų galais per Šventąją žemę (1). Į ten, kur vanduo kažkada tapo vynu...

2017 m. sausio 29 d., sekmadienis

Karmėlava (Kaunas), oro uostas

Judita sapnavo, kad oro uoste nusipirko „Literatūrą ir meną“. „Narvesen“ darbuotoja, paklausta, ar turi tokį leidinį, labai tuo suabejojo. Sakė, būna, atveža... 2 egzempliorius. Peržvelgusi blizgiąją spaudą ir kitus leidinius lentynose, konstatavo, kad turbūt neras. Įnoringa (?) potenciali pirkėja nutarė, kad sapnas buvo apgaulingas, tačiau pardavėja nenorėjo pasiduoti ir ant besisukančio spaudos stovo surado tai, ko ieškojo! Sapnas išsipildė.

Visi sapnai išsilakstė standartinės oro uosto patikros metu. Aš patikros punktą praėjau nė nepyptelėjęs, o Judita „užkliuvo“. Tuomet jos kuprinę išnarstė po siūlelį, apgraibė visus kosmetikos ir higienos priemonių buteliukus. Bet oro uosto darbuotoja buvo maloni. Sakė, kad čia mums tik menkos pratybos prieš detektyvinę patikrą Izraelyje. Kai išvydau, kiek buteliukų sugeba į kelionę įsidėti žmona, akys išlipo ant kaktos. Moteriški talentai. Na, bet čia juk savaitei... Turės ką veikti žydai. Net šiek tiek neramu...

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (4). Apie užburtas Tivolio gatveles, itališką virtuvę, arba kaip mes sulaužėme vieną Romos autobusą

2016 m. vasario 19 d., penktadienis

Atsisveikinimas su Teračina

Šeimininkė Ančela taip ir nepasirodė. Išsivirėme spagečių, papusryčiavome, susirinkome daiktus, bute palikome raktus, užtrenkėme duris, kaip mums ir liepė, ir išėjome į Teračiną, į primavera, į pavasarį... Turbūt dėl nesusikalbėjimo vieni kitų nesupratome – greičiausiai 60 eurų mums paskaičiavo už dvi paras. Visai neblogai!

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (3). Citrinų, apelsinų ir kaktusų apsuptyje

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Ryte Teračiną nuplovė lietus. Tuoj lįsime lauk pasižvalgyti. Teks išsitraukti mėlynąją striukę, kuri yra pakeliavusi po pasaulį daugiau negu aš. Buvau ją pernai paskolinęs Nikodemui, kai jis Ispanijoje ėjo Šv. Jokūbo keliu. Jei ir mums kada nors tektų atsidurti tame kelyje, manau, mėlynoji apsauga nuo lietaus dar kartą patirtų piligrimystės dalią.

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (2). Vatikanas, žmogus be galvos, paukščių baletas ir kelionė traukiniu į Teračiną

2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Ryte svečių namų administratorius kiek apniukęs pasitaisė: popiežius, pasirodo, dar negrįžo į Vatikaną iš Meksikos, o gal jo planai pasikeitė... Tad ir mums nebereikėjo skubėti. Ramiai papusryčiavome, susikrovėme kuprines ir išlindome į dienos šviesą, į beįsibėgėjančią Romą. +15 C, retkarčiais miestą nutvieskia saulė.

Iš Vittorio Emanuele metro stoties per visą Romą nusigavome iki Ottaviano stoties, nuo kurios Vatikanas pėstute pasiekiamas per 10 minučių. Vatikano muziejaus nelankysime, nes bilietai brangoki, be to, kur tik čia bepasisuksi – ir taip visur muziejus, nemokamas! Užteks ir Šv. Petro bazilikos – didžiausios pasaulyje katalikų šventovės.

Italijos dienoraščiai. Prodotto in Italia (1). Ekstravagantiški medžiai, naktėjanti Roma, jos šurmuliai ir ramybės oazės

2016 m. vasario 16 d., antradienis

Valstybės atkūrimo dieną reikia pasitikti su vėjeliu! Vilniuje vėjas beveik nepučia, tik viena kita snaigė ramiai sukiojasi ore ir lėtai tupia ant Juditos nosies galiuko. Nešalta. Apniukę. „Ooooo.... kokie būdabo vasariai!“, – kažkur giliai viduje girdžiu atsidūstantį senolį.

Vėjas pakils, atsiplėšus nuo žemės... ir kaip saldainį aplaižys į Pietus neriantį lėktuvą. VNO. Vilniaus oro uostas? O gal VNO – Visi Nori Oro? Šviežio kelionės oro, kurio kartais taip pritrūksta besisukant kasdieniais Vilniaus maršrutais.

- - -

Šį kartą – Italija. Kol kas joje nesame buvę. Pirmas kartas. Tiesa, šiek tiek meluoju. Dar gūdžiais 2000-aisiais metais vieną koją buvau iškėlęs Milane ir iš karto prie manęs pripuolė vilkinis šuo. Cane. Komisaras Reksas. Apuostė, ar neturiu narkotikų. Tąkart, skrendant iš Atėnų, Milane reikėjo persėsti į lėktuvą, vykusį į Paryžių. Tai tiek tos Italijos ir raudonų Milano čerpių prieš jau beveik 16 metų. Šį kartą bus daugiau.

Latvijos dienoraščiai (18). Šizofreniniai Karostos kerai ir grįžimas į Lietuvą

2015 m. liepos 8 d., trečiadienis

Liepenes „Jeni“ kempinge besipakuojant palapines, lietus įkyriai lindo ne tik į akis, bet ir į palapinių maišus bei miegmaišius. Vasara eilinį kartą mūsų kraštuose apsikiaulino. Vėjas aprimo, tačiau iš dangaus pasipylė vanduo. Dėl šių priežasčių kėlionę nutraukėme anksčiau nei ketinome. Beliko tik užsukti į parduotuvę lauktuvių.

Praktiškas patarimas taupiems keliautojams: turbūt pigiausias prekybos centras Latvijoje, kiek teko patirti, yra „Super Netto“ (berods, priklauso „RIMI“ grupei). Tokį galima rasti ir Ventspilio priemiestyje, Parventoje.

Sudiev, Ventos mieste, sudiev, Vėjamiesti... Galbūt kada nors pas tave ir sugrįš palaidūnė vasara...

Latvijos dienoraščiai (17). Brangioji, aš sumažinau vaikus

2015 m. liepos 7 d., antradienis

Prancūziškas žodis le vent reiškia vėją. Paklausite, o kas gi sieja prancūzų kalbą ir Ventspilį? Atidžiau pasižiūrėkite į šio miesto pavadinimo šaknį. Nesvarbu, kad kas nors jums mėgins aiškinti, jog Ventspilis – tai Ventos upės miestas. 2015 metų liepos 7 d. jis tapo tikrų tikriausiu Vėjo miestu, arba Vėjamiesčiu. Vėjas įsismagino jau naktį – per miegus palapinėje girdėjome, kaip jis be paliovos šiaušia, darko medžių ševeliūras. Ryte, geriant kavą, sugebėjo net didelį akmenį nupūsti, užtrenkdamas virtuvėlės duris.

Latvijos dienoraščiai (16). Trankvilizuojantis lietus, Viduramžių šmėklos ir „Šerkšno tylos“ vakaras kempinge

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Lietus pradėjo badytis dar pirmoje dienos pusėje, o paskui ir visai įsisiautėjo. Dauguma kempingiečių susipakavo palapines ir išrūko savais keliais. Stovyklavietės erdvės gerokai atsilaisvino.

Yra tokia kategorija verslų, kurių valdytojai visiškai nesuinteresuoti geru oru vasarą. Tai – uždarieji vandens parkai. Ventspilyje vienas toks yra – Ūdens piedzivojumu parks. Kitas atviras, visai šalia pagrindinio pliažo (apsilankymą jame aprašiau pirmosios kelionės į Latviją užrašuose).

Latvijos dienoraščiai (15). „Šerkšno tyla“ Jūrmaloje, autostradas nugulę poilsiautojai ir horizonte išnyrantis Ventspilis

2015 m. liepos 4-5 dienos, šeštadienis-sekmadienis

Dvi sesutės per kalnelį nesueina, kas? „Rimi“ ir „Maxima“ Latvijoje. Neretai tenka pastebėti – jei pamatei „Rimi“, dairykis aplinkui, dažniausiai priešais ją, kitoje kelio pusėje, išvysi ir „Maxima“. Nors, kokios jos ten sesutės... Tarkime, kad ir Jūrmaloje.

Jei tikitės ko nors nemokamo, šioje kurortinėje juostoje galite tai pamiršti visiems laikams. Čia kainuoja ne tik įvažiavimas į miestą (2 eurai už parą), bet net ir kuklus lankstukas su šiokiu tokiu žemėlapiu Turizmo informacijos centre kaštuoja 50 eurocentų. Beje, pernai nepastebėjome jokių įvažiavimo rinkliavos taškų, o šiemet, traukiant centro link, atsimušėme į plytos ženklą, po kuriuo kabėjo tikslinanti lentelė su užrašu „Neturintiems leidimo“ (Neturintiems leidimo įvažiavimas draudžiamas). Keisčiausia tai, jog prieš šį ženklą nėra jokių akivaizdžių nuorodų, leidžiančių suprasti, kad kažkur netoliese galima nusipirkti bilietą (Tickets here or something else). Tiesiog dešinėje kelio pusėje (atvykstant nuo Kolkos) yra tokia tartum salelė, kurioje stovi bilietų automatai. Nežinant ar pirmą kartą važiuojant, labai lengva prašvilpti pro šalį, o paskui atsimušti į plytos ženklą. Ignoravęs jį, pasak vietinio taksisto, vėliau mieste gali gauti baudą. Trūksta vizualaus aiškumo.

Latvijos dienoraščiai (14). Pusės arbūzo miestelis, brangiai skraidantis krepšys ir Rygos kamščių gniaužtai

2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Sigulda mūsų šeimai tapo pusės arbūzo miesteliu. Ne vien dėl to, kad parkelyje gaivinomės arbūzu, o dar ir dėl to, kad pusiau (simboliškai) prie šios vietovės teprisilietėme. Prabėgomis, kaip sakoma. Iš pirmo žvilgsnio miestelis kažkuo primena Tauragę, kažkuo kitą Latvijos vietovę – Kuldygą, kurioje viešėjome pernai. Net ir pavadinimai panašiai skamba: Kuldyga, Sigulda…