Estijos salų robinzonai (2). Anglo malūnai, Panga skardis ir kiti Saremos malonumai

2022 m. liepos 20 d., trečiadienis

Virš bungalo praskrido klykiančios gervės. Rytais rašau pasakas, truputį skaitau. Akys pavargusios, galiu skaityti tik esant ryškiam natūraliam apšvietimui. Vis per tą tinginystę neprisiruošiu užsukti pas okulistą, kad išrašytų skaitymui tinkamas papildomas „akis“.

O Saremos saloje įsiviešpatavo itin puikūs orai. Dangus giedrutėlis, saulė kepina kaip reikiant, jai nereikia akinių, kad visus mus pastebėtų. Net vidurnaktį šviesu, lyg nakčiai estai nenorėtų išduoti licencijos.

Skaitau Juditos labai rekomenduotą Philippe Claudel „Brodeką“. Itin savotiška knyga, lėtai įsibėgėjantis veiksmas.

Estijos salų robinzonai (1). Jūra tai yra, bet jūros nėra...

2022 m. liepos 19 d., antradienis

Estija, Saremos salos šiaurė, Adu-Jaani Kodumajutus svečių namai, Matja kaimas, esantis netoli Leisi miestelio. Truputį po vidurvasario. Mes pabudome mediniame namelyje. Jame telpa dvi dviaukštės lovos, šaldytuvukas, virdulys, kelios kėdės… Tai vadinama bungalu. Gan keistas žodis.

Iš bungalo kyšo namelio ploto terasa su stogu. Čia dabar ir rašau. Pusė devynių ryto. Saulė išsijuosusi kaitina į dešinį šoną. Ši informacija tikrai yra nereikšminga, nes jums jokio skirtumo – saulė galėtų spiginti ir iš kairės ar dar iš kur nors. Suklustumėte nebent tada, jei pasakyčiau, kad saulė neduoda ramybės iš po žemių.

O, ką tik pragydo estiškas gaidys! Terre! Ganėtinai vėlyvas. Negreitai supranta, kada jau rytas. Nebūtų estas…

Latvijos Tūja – pakeliui į Estiją, Saremos salą

Visada smagu, kad ir trumpai, paviešėti Latvijoje. Keliaudami į Saremos salą, vieną naktį nakvojome vietovėje Tūja (LV), o nuo mūsų apartamentų iki jūros buvo vos apie 80 metrų:

Pažaislio vienuolynas (fotoreportažas)

 

Sugrįžimas į Ventspilį (trumpi vaizdo reportažai)

Visur Play spausti 2 kartus – Karvės melžimas:

Laivelis:

Laivelis plaukia sausuma:

Dykumos šokis:

Sugrįžimas į Ventspilį (fotoreportažas)

Dar viena kelionė Latvijoje:

Bulgarijos dienoraščiai (13/14). Do svidanja!

2018 m. liepos 28 d., šeštadienis

Visai išpilnėjusį mėnulį kažkas staiga pakando (kaip ir mūsų atostogas). Kažin kokia klastinga ir išbadėjusi dangiškoji lapė. Turbūt. Svarbu, kad visai neprarytų.

Iki skrydžio atgalios liko keletas dienų.

Bulgarijos dienoraščiai (12). Tarptautinė kuprinių diena

2018 m. liepos 27 d., penktadienis

Pačioje atostogų pradžioje atrodo, kad jos bus ilgos ir begalinės. Taip ir gyvenimas atrodo vaikystėje. Bet štai iš kelių savaičių teliko vos keletas dienelių Bulgarijoje.

Taip nutiko, kad vėl nusprendėme aplankyti Nesebarą. Artėjant prie šio įstabaus miestuko – drąsiai galima jį pavadinti Bulgarijos perlu, – Judita autobuse Nr. 8 įsikalbėjo su bulgaru Malčo, kuris teigė, kad Naujajame Nesebare, esančiame neprivažiavus senamiesčio, visko galima įsigyti gerokai pigiau. Paklausę entuziastingojo vyruko, iš autobuso iššokome viena stotele anksčiau, nei ketinome. Judita jau seniai puoselėjo svajonę Bulgarijoje įsigyti gerą stilingą odinę kuprinę. Sklando kalbos, kad bulgarų odos gaminiai yra kokybiški ir nesunešiojami. Tiesa, vienas Elenitėje užkalbintas kuprinių ir rankinių pardavėjas turkas teigė priešingai – bulgarų odos gaminiai – tai menkalas, o štai turkų – tai jau pasaka!

Bulgarijos dienoraščiai (10/11). All included

2018 m. liepos 25 d., trečiadienis

Kuo labiau artėja rugpjūtis, tuo Elenitėje tampa tirščiau ir tirščiau – visus krantus nutūpę poilsiautojai-pingvinai, pingvinžmogiai.

Pakrantės ištuštėja tik tada, kai ateina pietų metas ir minia patraukia į viešbučius, pasimėgauti all-included pietumis. Minios prasiskirsto ir tuomet, kai ima vakarėti, temti arba, kai iš dangaus iškrenta vienas kitas lašelis, o rimčiau užlijus ant krantų akimirksniu nelieka nė vieno pingvinžmogio. Palaima! Tegyvuoja maudynės ir badmintonas!

Bulgarijos dienoraščiai (9). Elenitės šlaitais

2018 m. liepos 24 d., antradienis

Orai net ir Bulgarijoje, pasirodo, gali subjurti. Nuo pat ryto dangų užtraukė tiršti debesys – gal jau jie nebeprasisklaidys? Ir orų prognozė, kaip tyčia, žada nemažai lietaus – nejaugi Lietuva mus pasivijo?.. O mes taip stengėmės atsiriboti nuo bet kokių mūsų gimtosios šalies aktualijų…

Beje, lietuvių Elenitėje vis daugėja ir daugėja. Maža to, apsirgo Judita. Nuotaika ėmė absoliučiai degraduoti. Žinodamas begalinį jos potraukį maudytis, nebeatrastumei žodžių, kad ją paguostumei.

Pasiguodėme tik vakare, kai galiausiai išaiškėjo, jog orų pablogėjimas čionai – tik iliuzija. Mėgindami pakelti nosis, besileidžiant saulei išlindome panarstyti dar nematytų Elenitės kampelių.

Bulgarijos dienoraščiai (8). Sozopolis: neikit, vaikai, su turistais, vaikai…

2018 m. liepos 23 d., pirmadienis

Po langais viešbučio darbuotoja rankioja vėjo išvartytus gultus. Kylanti saulė it apklotą bando nusispardyti aplipusius debesis. O mes su kava kylame dienos kelionei į Pomorijė, į Sozopolį ir į Burgasą.

Pilnas autobusas prigūžėjo lenkų, įlipo ir šiek tiek rusų, o Saulėtame krante – keletas susiraukusių lietuvių. Saulei vis nesisekė prasimušti į eterį, nuotaikos gerokai pabjuro. Į mikrofoną be atokvėpio rusų ir lenkų kalbomis tekstą pylė valdiškas apvalainas gidas, kuris mokėjo ir keletą nuolatos taikomų šabloninių šposų, kaip antai: „Labas rytas, ar nevalgėte pusryčių, kad visi tokie paniurę?..“ „Voo, voo, voooo“, – kaip atsakymą atbliovė kumpanosiai lenkų mužikai, kaklus apsikarstę nykščio storumo grandinėmis. „Pšš, pšš, pš, pš, pš, pš“, – šnabždėjosi jų plastmasiniu auksu spindinčios žmonos-varšavkės.

Bulgarijos dienoraščiai (7). Audra Balkanuose

2018 m. liepos 22 d., sekmadienis

Sekmadienį reikia ne tik nedirbti, bet ir nerašyti. Tuoj nerašysiu.

Rytoj ketiname su agentūra vykti į už Burgaso esantį Sozopolį, kuris, remiantis nuogirdomis, nepalieka abejingųjų. Labai nemėgstame šmirinėti su turistų grupėmis, tačiau šiuo atveju turbūt rinksimės tokį variantą, nes keliaujant savarankiškai išeitų per daug persėdimų (net trys), todėl labai nuvargtų vaikai, nelabai suspėtume ką nors pamatyti, o ir grįžti atgal į Elenitę veikiausiai taptų sunkoka.

Dar būtų smagu palėkti į kalnus ar pažvejoti jūroje, bet šį kartą gali ir nepavykti to padaryti. Iki aukščiausio Balkanų pusiasalio Musalos kalno, kurio labiausiai išstypusi viršuklanė siekia beveik 3 kilometrų aukštį, brautis tektų ilgiau nei iki Stambulo, nuo čia esančio maždaug už 400 kilometrų. Nebent galėtume kalnuotomis vietovėmis pasivažinėti visureigiais kur nors artėliau esančiuose kalnų masyvuose. Bus matyti.

Bulgarijos dienoraščiai (6). Nacionaliniai bulgarų kavinių ypatumai

2018 m. liepos 21 d., šeštadienis

Pasirodo, iš Elenitės į Nesebarą galima plaukti ir laivuku.

Gerokai atmirkę jūroje, su visais plaukiojimo ratais įgriuvome į savo „White bar“ papietauti. Anksčiau mus aptarnaudavo dvi padavėjos: viena nuotaikinga ir nuolat išsišiepusi iki ausų, o kita santūri, bet viską kuo puikiausiai supranta angliškai (geriau nei rusiškai). Išsišiepusioji iki ausų vieną kartą susipainiojo ir atnešė ne tą patiekalą, bet mes nė kiek nesiožiavome ir viską priėmėme, kaip yra.

O šį kartą prie mūsų prislinko trečioji padavėja. Ji tuojau pat ėmė spyriotis ir leido pasijausti taip, jog dėl kažin ko avansu esame kalti. Būna toks tipas žmonių, apdovanotų šiuo „talentu“. Ji vaizdavo, kad supranta ir angliškai, ir rusiškai, tačiau visiškai nesuprato nei taip, nei anaip, o vien tik po nosimi vapėjo bulgarų kalba. Na gerai, ne daugiau nei devynios mokykloje baigtos klasės, tiek to, visaip būna, bet elementarių frazių, dirbant tokį darbą, ilgainiui galima gi prisigaudyti, ar ne taip? Tegul ji ir nesupranta, ir nekalba, gali būti ir nebylė, bet tai nesutrukdytų klientui parodyti elementarios pagarbos.

Bulgarijos dienoraščiai (5). Įstabusis Nesebaras

2018 m. liepos 20 d., penktadienis

Kaip tarėm, taip ir padarėm: apie 10 valandą ryto iš Elenitės (vietiniai kirčiuoja antrąjį skiemenį) autobusu pajudėjome Nesebaro link. Atstumas – maždaug kaip nuo Vilniaus iki Trakų. Bilieto kaina – 2 eurai žmogui. Pakeliui, žvelgdamas pro langą, vis stebėjausi, kokiose baisiose vietose įsikuria kai kurie poilsiautojai – jų pėdos iš balkonėlių kyšo tiesiai virš judrios dieną naktį nenutylančios gatvės, o jūra… o jūra kažin kur toli. Neatmestina tai, kad juos čia sugrūdo kelionių agentūros, už grašius išparduodančios paskutinės minutės keliones. Tai matydamas supranti, kad daugybė laiko, sugaišto atidžiai savarankiškai analizuojant vietovę ir joje siūlomus nuomojamus apartamentus, atsipirko su kaupu – ranka pro balkoną pasiekiama jūra, kiekvieną vakarą užliūliuojantis, o ryte pažadinantis bangų ošimas… Žodžiu, reikia nepatingėti booking.com sistemoje perskaityti komentarus ir atsiliepimus, kurie dažnai išduoda skelbime neregimus dalykus.

Bulgarijos dienoraščiai (4). Kriauklandijos pakraščiais

2018 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

Pajūrio prekeiviai čia parduoda didelius riestainius (būločkas), užvertus ant šaudyklės pavidalo pagalių. Vaikai susikaupę stato smėlio pilis, miestus ir visa tai pavadina Kriauklandija.