Žemaitiškas trikampis. Fotoreportažas iš rudeninės pasakų šalies.

Taip jau pastaruoju metu nutinka, jog kartais savąją pasakiško grožio šalį tenka patirti trikampiais… Šį kartą trikampis ne dzūkiškas, o žemaitiškas. Gerokai didesnis:

Tauragė-Lauksargiai-Griežpelkiai-Piktupėnai-Bardinai-Bitėnai-Pagėgiai-Rukai-Usėnai-Juknaičiai-Šilutė-Rusnė-Kintai-Ventės ragas-Šilutė-Žemaičių Naumiestis-Vainutas-Žygaičiai-Tauragė.

Na gal visai net ir ne trikampis (nebent jei geometriškai paaštrinę akį paviršutiniškai žvelgtume į Lietuvos žemėlapį), o neaiškios formos ir būsenos daugiakampis.

Paūlių dienoraščiai (6). Privaloma vasara.

             Po truputį atostogos Rūgpienių..., tfu, atleiskite, Paūlių kaime iriasi pabaigos, kranto link. Maždaug už 130 km į giedrą vasaros dangų panaudotais naftos produktais ir tepalais prakaituoja trisdešimčia laipsnių karščiuojantis Vilnius. Buduliai savo automobilius sumerkia į jų pačių perprievartautus ir pasišlyktėtinai apšnerkštus priemiesčių vandens telkinius.

O čia virš galvos, virš daržo, kurį kaip patyręs kurmis neseniai baigiau rausti apžėlusioje pievoje, sklando plačiasparnis gandras. Apžiūri, įvertina iš viršaus. Mano kritikas. Pabučiuočiau į snapą, jei pasiekčiau... Jei atsarginius akinius turėčiau. Kaip sklandytuvas, kaip Kairys... Bet ne – nei kairys, nei dešinys, o tiesiog gandras. Jam negresia susirgti puikybe, „padangių“ ligomis... Laisvas kaip paukštis. Nors būti laisvam kaip paukščiui visai ne tas pats, kas būti laisvam kaip žmogui.

Paūlių dienoraščiai (5). „Draugams, kurių jau nebėra ir kurių dar nėra“.

           Kai baigėsi Paūlių kaimo alkoholinio kuro atsargos, teko prie planuotos išvykos iki Lavyso ežero (apie 4 km) pridurti dar apie 5 km miško keliuku iki Perlojos. Tiksliau sakant, iki Merkio, nes automobiliu siauru pėsčiųjų tiltu persikelti į pačią Perloją galėtų tik jau gerokai įkaušęs vairuotojas. Pavežėjome iš Perlojos kilusią, o dabar jau apie ketverius metus Paūliuose gyvenančią L., kuri kitų kaimo gyventojų buvo įgaliota pasirūpinti minėtomis atsargomis. L. greičiausiai vėliau pasigailėjo, kad mus supažindino su gan keistoka dailininke Juzefa Bagdoniene, nes jai teko ilgokai trypčioti vietoje kol mes baigsime pokalbį. Dailininkė visai netoli bažnyčios, namų valdose, įrengusi savo darbų parodą. Pirmojo apsilankymo Perlojoje metu matėme iškabą, kviečiančią į šią parodą, tačiau į ją taip ir nepatekome, nes visos spynos buvo užrakintos.

Paūlių dienoraščiai (4). Perlojos perlai.

        Nuo Merkinės važiuojant Senosios Varėnos link, pasiaukelėje (truputį arčiau Senosios Varėnos), dešinėje plento pusėje šalia Merkio įsikūręs kaimas Perloja. Raudonplytė neogotikinio stiliaus lotyniško kryžiaus plano Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, apglėbta kapinaičių ir keli paminklai šalia jos: vienas – žuvusiems už Perloją ir visą Lietuvą, o kitas – Vytautui Didžiajam su ant aukšto postamento baltomis raidėmis švytinčiu užrašu – „Vytaute Didysai! Gyvas būsi kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šio 1930 metais pastatyto paminklo sovietams išversti nepavyko. Ir ne vien dėl į jį įlietų geležinkelio bėgių bei armatūros. Vytautas gyvas.

Paūlių dienoraščiai (3). Dzūkiškai aplink pasaulį.

              Prieš kelias dienas pasijutome lyg būtume apvažiavę aplink Žemę. Iš vieno taško išvykome ir apsukę maždaug 100 km ratą į tą patį tašką sugrįžome. Nedidelis atstumas? Viso labo Vilnius-Kaunas? Tačiau jame turbūt telpa netgi ne vienas pasaulis... Kilometras po kilometro kaimais ir kaimeliais, miestais ir miesteliais: Paūliai-Žiūrai-Zervynos-Marcinkonys-Kašėtos-Puvočiai-Merkinė-Perloja-Senoji Varėna-Varėna-Žiūrai-Paūliai. Keliaudamas kartais tiesiog negali nesistebėti kai kuriais Lietuvos vietovardžiais, pavyzdžiui: Viršurodukis, Milijoniškės, Burokaraistis... Tikroji šalies poezija. Maršrutas išties nuostabus, visas apglėbtas paslaptingų miškų ir upių. Dzūkijos Nacionalinis parkas. Dainingi Dainavos kraštovaizdžiai.

Paūlių dienoraščiai (2). Kaimo facebook‘as.

Kaime kartais būna facebook‘as. Ne, ne tas, kur visi lyg kalėjime kalbasi, bučiuojasi ir valgo ledus per stiklą, o tikrų tikriausias socialinis tinklas! Facebook‘as kaime būna tada, kai atvažiuoja „parduotuvė ant ratų“. Tuomet iš visų kampų išlenda tie keli vieni nuo kitų pasislėpę žmonės ir ima labai bendrauti. Kalbasi, kalbasi, dzūkiškai, dzūkiškai, akis į akį, veidas į veidą – tikroji veidaknygė! „Parduotuvės ant ratų“ pardavėjas-vairuotojas taip pat prisijungia (sign-in) ir visi kurį laiką netgi pamiršta ko gi čia susirinko. Spokso prekės iš praverto furgono, nesulaukia pirkėjų rankų... Kasos aparato furgone nėra, skaičiuotuvo taip pat. Bet užtat yra skaitliukai iš amžių glūdumos! Iškart pasijunti trumpam patekęs į vaikystę. Niekados nesibaigia kasos juosta ir neišsenka maitinimo elementai. Ant iešmelių suverti skrituliukai slankioja iš amžiaus į amžių – buhalteriškai tiksli atmintis! Vis kita duona, sausainiai, gira vis kitiems žmonėms, o skrituliukai – tie patys. Kas suteiktų mūsų bendrystei šitokio skonio, jei ne viską „rišantis“ Gyvenimo sūrumas? Mūsų gyvenimai išlieka ateinančioms kartoms, nes mes juos nuolatos nedegančių rankraščių induose konservuojame sūdydami nenuspėjamą svorį turinčių žodžių druska. Mes tarsi be atvangos rūpinamės būsima žiema, kurioje jau mūsų nebebus. Bet ne, būsime mes, kur mes pasidėsime?! Per žodį ir žodžiu būsime savo vaikuose ir vaikaičiuose, nors ir ne visada aiškiai suvokiami, apčiuopiami, pačiupinėjami, bet būsime tarsi genai, kurių irgi nejaučiame ir kurių neskauda, tačiau jie niekur nedingsta.

Paūlių dienoraščiai (1). Vilkų mokykla.

Sugrojo ragas girios viduryj.

Ir prunkšdamas žvėris nunėrė per tankynę.

Viršūnėse lizdai siūbuoja atdari

Lyg vėjuje vainikai išsipynę.

Girdžiu kaip vejoje nepalytėtoj

Myluoja vėjas pienę šilkaplaukę.

Kaip kūne bunda džiaugsmas ir iš lėto

Niūnuodamas viršūnėmis atplaukia.

O kūne mano, mano broli!

Tave kaip ryto šilimą jaučiu.

Iš žemės dykumų, išdegusių, plačių.

Visi pavargę grįžtame namolei.

Bet tu, nors tu nepasilik tame mįslingam tolyj,

Nors tu nebūki greit pradingstančiu svečiu!

Antanas Jasmantas

O mes lygiai po metų pertraukos grįžtame į Paūlių kaimą. Kaimas tas pats, troba ta pati, Ūla ta pati tiek, kiek nekinta jos vardas, girios tos pačios ir tuo pačiu ne tos pačios. Juk jos keičiasi kiekvieną mielą akimirką: kartu su kiekvienu skruzdėlės žingsneliu, kartu su kiekvienu gegutės sukukavimu, kartu su kiekvienu stirnos išgąsčiu, kartu su kiekvienu šakelės ūgtelėjimu ar nukritimu ant žemės. Kiekvienas naujas į Ūlą išvirtęs medis savaip poetiškai rimuoja ir ritmuoja tamsias jos garbanas, savaip įspaudžia, įrėžia krantų kūnus... Tik pati Idėja nekinta šioje Kintamumo karalystėje. Kad ir kaip ten kas bevirstų ar begriūtų, Ūla vis tiek įsilies į Merkį – gal kiek grubiau, o gal kiek švelniau... Tobula visų tikrovės sluoksnių subordinacija. Raminantis Tobulojo Kūrėjo minčių dvelksmas iš kiekvieno pakalnutės varpelio, iš kiekvieno į skruzdėlyną sunešto spyglio gėluonies, iš kiekvieno saulėje įkaitusio akmens, garuojančio kaip ką tik iškepta duona. Svari nesulaikomos egzistencijos, būties duona. Lyg obuolius krosnyje saulė mums iškepa akmenis. Sunkumas virsta lengvuma, o lengvumas liudija begalinį Visatos svorį, gelmę. Iš tikrųjų akmenys moka skraidyti, nors tuo greičiausiai suabejotų žmonės ir paukščiai, o minčių pritvinkęs nužydėjusios pienės pūkelis kartais negali pakilti nuo žemės... Bet juk yra vėjas! Tobula saitų dermė, nepriekaištingai suderinti Kūrinijos vargonai. Net jei nuolatinis kintamumas ilgainiui ima erzinti...

Čekijos pavasaris

Fotoreportažas, prisimenant 2009-ųjų kelionę po įspūdingo grožio ir jaukumo šalį, Čekiją. Šios šalies, kaip žinia, neskalauja jūros (jie neturi ir Nidos...), bet užtat kokios ten uolos! Kažkuo ji labai panaši į Lietuvą (bet ir nepanaši)... Žodžiu – lygiosios.

Brakonierių tramvajų tinkluose 

Svajingoji Vltava

 Aštuonkojų iš antro aukšto kanalas

...

(Ne)tikroje kelionėje

Nenoriu teigti, kaip mėgina daryti daugelis, kad žmogaus vertė kyla keliaujant. Tarsi tokį žmogų kaip raumeningesnį vergą paskui būtų galima lengviau parduoti šiuolaikinių vertybių turguje. Tik noriu pasakyti, kad kelionė lyg šveičiamasis popierius GALI nuzulinti kasdienio užsitrepsėjimo paviršių, nupūsti storomis antklodėmis sielą užgulusias dulkes ir išlaisvintą mintį pastūmėti į Tikrąją kelionę, kurioje nereikia jokių lagaminų.

Egipte neboluoja beržai

Fotoreportažas, prisimenant 2007-ųjų kelionę po saulėtąjį Egiptą. Tuo metu kalbinti vietiniai arabai nė nedrįso įsivaizduoti, jog palaidoje prabangoje besipliuškenančio senuko Hosnio Mubarako saulė, akinančiai pleškinusi ne vieną dešimtmetį, kada nors galėtų nusileisti... Tačiau kartu su gausybe neregėtaspalvių žuvų panėrus į Raudonosios jūros gelmę, į net patyrusiems architektams nesuvokiamus koralų koridorius ar gaivališkai įsisukus į atlapaširdį dykumų vėją, akimirksniu išnyksta bet kokie prabangos kaprizai ir jos pašonėje akis įžūliai badantis skurdas.

Kairas – baisiai nejaukus miestas. Visame tame šiukšlyne, žlugdančio karščio bei dulkių debesyse gal ir yra savotiško žavesio, tačiau jei reikėtų tenais pasilikti visą likusį gyvenimą, turbūt keliais per Viduržemio jūrą ir per visą Europą parbildėčiau į Vilnių. O štai kelionė į pietus, į Luksorą (Tėbus) pasakiškai afrikietiškai idiliška bei gaivia žaluma kerinti akis, o per jas ir nekasdieniškai besidaužančią širdį.

Raitelis su galva 

Spalvingas tarpšešėlis

Bėki, bėki, kiek gali...

...