Bulgarijos dienoraščiai (7). Audra Balkanuose

2018 m. liepos 22 d., sekmadienis

Sekmadienį reikia ne tik nedirbti, bet ir nerašyti. Tuoj nerašysiu.

Rytoj ketiname su agentūra vykti į už Burgaso esantį Sozopolį, kuris, remiantis nuogirdomis, nepalieka abejingųjų. Labai nemėgstame šmirinėti su turistų grupėmis, tačiau šiuo atveju turbūt rinksimės tokį variantą, nes keliaujant savarankiškai išeitų per daug persėdimų (net trys), todėl labai nuvargtų vaikai, nelabai suspėtume ką nors pamatyti, o ir grįžti atgal į Elenitę veikiausiai taptų sunkoka.

Dar būtų smagu palėkti į kalnus ar pažvejoti jūroje, bet šį kartą gali ir nepavykti to padaryti. Iki aukščiausio Balkanų pusiasalio Musalos kalno, kurio labiausiai išstypusi viršuklanė siekia beveik 3 kilometrų aukštį, brautis tektų ilgiau nei iki Stambulo, nuo čia esančio maždaug už 400 kilometrų. Nebent galėtume kalnuotomis vietovėmis pasivažinėti visureigiais kur nors artėliau esančiuose kalnų masyvuose. Bus matyti.

Bulgarijos dienoraščiai (6). Nacionaliniai bulgarų kavinių ypatumai

2018 m. liepos 21 d., šeštadienis

Pasirodo, iš Elenitės į Nesebarą galima plaukti ir laivuku.

Gerokai atmirkę jūroje, su visais plaukiojimo ratais įgriuvome į savo „White bar“ papietauti. Anksčiau mus aptarnaudavo dvi padavėjos: viena nuotaikinga ir nuolat išsišiepusi iki ausų, o kita santūri, bet viską kuo puikiausiai supranta angliškai (geriau nei rusiškai). Išsišiepusioji iki ausų vieną kartą susipainiojo ir atnešė ne tą patiekalą, bet mes nė kiek nesiožiavome ir viską priėmėme, kaip yra.

O šį kartą prie mūsų prislinko trečioji padavėja. Ji tuojau pat ėmė spyriotis ir leido pasijausti taip, jog dėl kažin ko avansu esame kalti. Būna toks tipas žmonių, apdovanotų šiuo „talentu“. Ji vaizdavo, kad supranta ir angliškai, ir rusiškai, tačiau visiškai nesuprato nei taip, nei anaip, o vien tik po nosimi vapėjo bulgarų kalba. Na gerai, ne daugiau nei devynios mokykloje baigtos klasės, tiek to, visaip būna, bet elementarių frazių, dirbant tokį darbą, ilgainiui galima gi prisigaudyti, ar ne taip? Tegul ji ir nesupranta, ir nekalba, gali būti ir nebylė, bet tai nesutrukdytų klientui parodyti elementarios pagarbos.

Bulgarijos dienoraščiai (5). Įstabusis Nesebaras

2018 m. liepos 20 d., penktadienis

Kaip tarėm, taip ir padarėm: apie 10 valandą ryto iš Elenitės (vietiniai kirčiuoja antrąjį skiemenį) autobusu pajudėjome Nesebaro link. Atstumas – maždaug kaip nuo Vilniaus iki Trakų. Bilieto kaina – 2 eurai žmogui. Pakeliui, žvelgdamas pro langą, vis stebėjausi, kokiose baisiose vietose įsikuria kai kurie poilsiautojai – jų pėdos iš balkonėlių kyšo tiesiai virš judrios dieną naktį nenutylančios gatvės, o jūra… o jūra kažin kur toli. Neatmestina tai, kad juos čia sugrūdo kelionių agentūros, už grašius išparduodančios paskutinės minutės keliones. Tai matydamas supranti, kad daugybė laiko, sugaišto atidžiai savarankiškai analizuojant vietovę ir joje siūlomus nuomojamus apartamentus, atsipirko su kaupu – ranka pro balkoną pasiekiama jūra, kiekvieną vakarą užliūliuojantis, o ryte pažadinantis bangų ošimas… Žodžiu, reikia nepatingėti booking.com sistemoje perskaityti komentarus ir atsiliepimus, kurie dažnai išduoda skelbime neregimus dalykus.

Bulgarijos dienoraščiai (4). Kriauklandijos pakraščiais

2018 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

Pajūrio prekeiviai čia parduoda didelius riestainius (būločkas), užvertus ant šaudyklės pavidalo pagalių. Vaikai susikaupę stato smėlio pilis, miestus ir visa tai pavadina Kriauklandija.

Bulgarijos dienoraščiai (3). Tariamas badmintonas

2018 m. liepos 18 d., trečiadienis

Elenitėje pakilo vėjas. Ypač tai supranti, jei bandai žaisti badmintoną. Išmušti „bobutę“ keturis ar penkis kartus – mission impossible. Taip ir nepadarę to su Judita nusprendėme, kad į šį reikalą reikėtų pažvelgti teatrališkai, todėl metėme „bobutę“ į šoną ir ėmėme vaizduoti, kad atmušame tariamą, nematomą „bobutę“. Iš šalies žvelgiant, tai atrodė ganėtinai komiškai ir aplinkiniams sukėlė nemažai juoko. Tariamas žaidimas, iliuzija. Gyvenimas kažkuo panašus į badmintoną.

Bulgarijos dienoraščiai (2). Kinija užprogramuota klestėti

2018 m. liepos 17 d., antradienis

Užmigti gan nesunku – užsimerki ir klausaisi, kaip bangos plakasi į krantą; palaipsniui, palaipsniui užliūliuoja…

Ta pati jūra, kaip patyrusi pirtininkė, kažkur plaka Batumį, kažkur Rumuniją, Ukrainą, kažkur Turkijos krantus. Beje, iki Stambulo nuo čia ne taip ir toli – maždaug kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos, gal šiek tiek tolėliau. Graikija irgi prisišliejusi prie Bulgarijos (arba Bulgarija prie Graikijos).

Kuris ten klasikas pasakė, kad turistai yra patys kvailiausi sutvėrimai visoje visatoje? Jis tik pamiršo pridurti, jog patys baisiausi turistai visoje planetoje yra… rusai. Išimčių, žinoma, būna visur, bet šita it utėlės išplitusi kritinė debilų masė yra kažkuo išskirtinai ypatinga. Į detales leistis visai nesinori, supras kiekvienas, kuris bent kažkiek yra keliavęs ir kuris nėra aklas bei kurčias. Kaip ten mėgdavo sakyti tarybiniai sraigteliai? „Žuvis – ne mėsa, Bulgarija – ne užsienis.“ Tai juntama čionai iki šių dienų.

Bulgarijos dienoraščiai (1). Basanavičiaus pėdomis siaubūno Kirkorovo tėvynėje

2018 m. liepos 16 d., pirmadienis

Pasibaigus ilgam teatro sezonui, keliame sparnus atostogoms. Kur? Šį kartą… Bulgarijon. Ir tai visai ne pokštas! Lygiai prieš metus senu automobiliu su vaikais, gitara, miegmaišiais ir palapinėmis nudardėjome iki Kroatijos ir atgal, o šiemet nusprendėme šiek tiek pataupyti laiko ir daugiau pasimėgauti pajūrio malonumais. Vykstame kelioms savaitėms. Lėktuvu!

Po apsilankymo pasakiško grožio Kroatijoje esame pasiruošę šiokiam tokiam kultūriniam šokui. Buvo daug nuogąstavimų, ar išskrisime laiku, nes visą mėnesį iki kelionės po kelis kartus per savaitę stipriai vėlavo arba būdavo atidedami „Small Planet“ skrydžiai. Mintyse vis skabėme nematomos ramunės žiedlapius: „Išskrisim, neišskrisim, išskrisim, neišskrisim, išskrisim, neišskri…“ Išskridome! Nė kiek nevėluodami, 14.05 val. iš VNO į Varną.

Atsisveikinome su tvankiu apsiniaukusiu Vilniumi, perskrodėme debesis, o dabar lėktuvas mėgaujasi saulės voniomis. Kelios valandos skrydžio ir mes jau būsime vietoje. Tiesa, teks susirasti transporto priemonę, kuri apie 80 kilometrų pavežėtų iki kurorto Sunny Beach (Burgaso kryptis). Iš ten dar reikės apie 15 kilometrų pavažiuoti iki nedidelio kurortinio miestuko Elenite, įsikūrusio Juodosios jūros pakrantėje. Beveik Elenytė. Iš pasakos…

Šlavėnų dienoraščiai (3). Žvirblių gelbėjimo operacija

Ar nesakiau, kad gamta ir gyvenimas kaime yra tikrų tikriausias trileris? Gal kam nors ir toliau atrodo, jog čia niekas nevyksta?

Gulim su Judita ant paplūdimio gultų visiškai greta sodybos tvenkinio, nokstam birželio saulėje lyg trešnės, skaitinėju „Siluetų“ serijos knygą apie Hanso Kristiano Anderseno gyvenimą, Judita mėgaujasi Bleizgiu („Karmelio kalno papėdėje“), tik staiga užnugaryje pyst kažkas iš dangaus į žemę nelyg Čeliabinsko meteoritas...

Atsisukame ton pusėn, svarstome, kas čia galėjo būti, nužvelgiame beržą – nebėra inkilo. Buvo gan aukštai įkeltas, bet netinkamai pritvirtintas, tad ir nuspjovė berželis paukštukų būdelę žemėn. Iš pradžių nekreipėme jokio dėmesio. Ramiai pasipliuškinęs ir panardęs tvenkinyje, nusprendžiau nueiti apžiūrėti įvykio vietos.

Šlavėnų dienoraščiai (2). Kreivų veidrodžių labirintai

Labirintų parkas, esantis visai greta Šlavėnų kaimo, Anykščių rajone, švelniai tariant, nepakerėjo. Ir vėl šioje srityje esu linkęs įskaityti pergalę Latvijai. Pavyzdžiui, su Tervetės parku nėra ko ir lygintis. Tiesa, kainos atžvilgiu turbūt mes imtume viršų, nes įėjimas šeimai su tariamomis VIP pramogomis kaštuoja nemenkus 22 eurus. Jei tariamų VIP pramogų nesirinktumėte, tai palandžiojimas po išretėjusį krūmyną keturių asmenų šeimai kainuotų 13 eurų.

Šlavėnų dienoraščiai (1). Trileris, ne gyvenimas!

Jau trečia diena tupime Šlavėnų kaime, Anykščių rajone. Gandrai tupi ir mes tupime. Viskas čia labai paprasta – pasižiūri pro šimtametės trobos langą: trys karvės lėtai atrajoja žolę, draugiška šunelė Čita guli palei slenkstį, o virš seno žilvičio gandrų šeimyna susisukusi lizdą. Neseniai iškastas tvenkinys kiek dešiniau gandralizdžio ir platus laukų bei miškų horizontas.

Gandriukai dar neskraido, juos prižiūri ilgasnapiai tėvai. Po Joninių gerokai nulijo. Seniai nebūta lietaus, birželis karštas kaip reta. Toks tad realizmas palei miestietiškas nosis. Ko daugiau reikia…

Karvės apskritai yra ramybės įsikūnijimai. Jei kas paprašytų nupiešti ramybę, neabejodamas nutepliočiau karvę. Traškantį žolės rupšnojimą, tą procesą, kai aštriu liežuviu nuo žemės atplėšiama žaluma, prilyginčiau žarijų spragsėjimui židinyje žiemą. Klausyčiaus ir klausyčiaus. Taip iš pašaknų, iš pažemio, iš juodumos karvės liežuviais į pasaulį stiebiasi pienas.

Trumpas apsilankymas Rundalėje (Latvija)

Kone po trejų metų pertraukos trumpam sugrįžome į Latviją:

Biržų krašte (fotoreportažas ir vaizdo įrašai)

Daugiau nuotraukų ir vaizdo reportažų:

Birštonas gegužės mėnesį

Pulsuojantys tūkstantmečiai Kernavėje (fotoreportažas)

Pasivaikštinėkime:

Vieną kartą Paryžiuj (3). Tratatatatatatatatatatata: nuo egzistencinio apleistumo jausmo iki atidėto skrydžio. Au revoir, France!

2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Kelionėse slypi vienas paprastas, bet dažniausiai aiškiai sau neįvardijamas dalykas – kiekvieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių užkalbintą žmogų tu regi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Aišku, būna šiokių tokių išimčių, tačiau 99,99999.. procentais šis dėsnis pasitvirtina. Nebent kažko nesupratęs, vėl pulsi vytis ką tik užkalbintą praeivį. Vos padėkojai, keliai išsiskyrė ir abi pusės gali būti tikros – vėl pasimatysime nebent danguje, jeigu toks apskritai yra, o greičiausiai ir tenai nepasimatysime. Negi danguje klausinėsi kelio? Tad pirmyn bundančiu pavasariu žingsnis po žingsnio savosios mirties link!